Kai sėdžiu pievoj, man vis atrodo, jog už nugaros peteliškės lakioja. O kai užverčiu apsvaigusią nuo lietuviškos saulės galvą į dangų, pamatau daug portretų. Ir laimingų, ir nelaimingų, tokių kaip aš. Kurių veizolose įžvelgiu laimę, tuos bandau išsklaidyti riksmais, akmenim. O kai būna nelaimingų mordų, pasineriu į bėdas svarstydams, kad va ir tam, ir anam blogai. Ir buriu, buriu su laukų čigonėm, kad jiems bėdų viešpats daugiau pasiųstų nei man. Tesumeta jiems tiek, kad aš niekada neaplenkčiau. Tesumeta, tesumeta...

Atsisuku nugaron, peteliškės kaip kokios senos bobos išsislapsto į pačias netikėčiausias vietas. Į dangų, į žemę prasmenga, į nosį man įskrenda, į Seimą lekia. Vis tiek joms privatizuot neleis. Todėl ramiai guliu, o laukų čigonės kvatoja apsinuoginusios, vainikais galvas padabinusios, krūtinių iškirptės gilios gilios kaip Tauragnas. Prasmingos tos krūtinės.

Ar aš būčiau su čigonėm, kurios neviliotų savo turtais? Jos šoka, „kūrija“ kaip tikros šamanės. Veizėju galvą panarinęs, o jos vis trypia ką tik nupjautą ražieną taip, kad velniai išlindę špygas po nosim kaišioja, grasina. Bet čigonėms nė motais. Kruvinais padais žvangina krūtinėm, buria, kad Vyrgą į mėsos kombinatą vežčiau. Bet kur tau. Tokių didelių sunkvežimių niekas negamina...

Vakarėjant būrėjos išnyko. Aplink šliaužiojo melžėjos su telyčiom. Eina galvą iškėlusios tartum prezidentės būdamos. O aš, įsikandęs šiaudą, įskaudint norėdams paklausiu, kiek valandų. Graudžiai pažiūri į riešą, o laikrodžio nėr. Pardavė, pragėrė, padovanojo per balių.

Aš dovanų neturiu. Tik patį save. Niekam tokio šiam pasauly dar neprireikė. Dažnas pasiteirauja, kodėl mane žemė dar globoja. Bet spjaunu ir pagalvoju: gerai, kad vyno dar yr.

Vincas užsivertė žalią butelį, sklidiną raudono skysčio. Atsivėrė žemė, pasigirdo laimingas riksmas ir tamsus vyro siluetas bedugnėje. Paskui skriejo baubianti telyčia.

Kitą rytą atsibudau griovyje, apsikabinęs lietuviškas dilgėles. Vyrga gulėjo kitapus kelio. Atsiverčiau maldaknygę ir užverčiau. Jei dievas būtų – žemė prarytų, o dabar dar ir Vyrga netolies.
Tądien apsivilkau „bliuską“ su iškirpte...


Iš Vinco dienoraščio (likimo parblokštas) 1992