Į užvakar atšilę būtų –
tėvo „lopetos“ nelaužyčiau
ir nėr kaip sekreto pasidaryti.
Nes pagaliau atėjo laikas, kai pirštų nebekryžiuoju.
O ir akys rasoja.
Bandau medžiot medūzas ar bent leist prilyt į užantį,
nes aš nesijaučiu gerai.
Nebėr kam pakeist atšipusio kastuvo,
o taip lipniai sninga palei kepenis
ir vis tos telegramos prieš vėją,
ale ne vien mano „lopeta“ atšipus!
Simboliškai atšyla lauke
penkiolika pašto ženkliukų išsirenku
ir kasu, kasu... sublizga vienas po kito -
valdovų rūmai po liepa, arkikatedra palei daržinę,
kalėdiniai ir visi kiti po tvartu, žemė minkštesnė.
Pirštai nubrozdinti, o kastuvas kaip naujas.
Nusiimu kepurę, skaidru ir nebesninga.
Vyčiai su arkliais šiandien
užpildė tėvo nišą.
O akys lipnios, lipnios.