Iš tikrųjų imti ilgesnį laiką, tarkim, „Šimtas metų iki mirties” ar panašiai, neverta, nes visa istorija yra gerai žinoma, o tas, kas gerai žinoma, tuoj pat ir užmirštama, todėl geriausia įsikabinti į trumpesnes atkarpas. Be to, tos paskutinės dienos buvo turtingos įvykiais, kurie kartais net nenutinka per dešimtmečius.
Pirmiausia stipo mano katė Celestina. Šį vardą jai suteikė viena mano anūkė, tiksliai nepasakysiu kuri, nes jos vaikų darželio spintelės kaimynės vardas yra Celestina, tad ji nusprendė, kad ir senelio katė turi taip vadintis. Aš neprieštaravau. Dabar anūkė turėtų būti jau didelė (seniai bemačiau, net nežinau, ar ji neišvykusi kur nors, nes ko gi tada nesirodo?), kadangi katė Celestina išgyveno turbūt aštuoniolika metų. Gal ta anūkė net ištekėjusi? Reikės kam nors paskambinti. Tik kaip sužinosiu, kuri čia ta anūkė, nes klausti turi aiškiai, o ne painiotis varduose ir anūkų batalione, dar sakys, tėvai, tu ką, visai nepameni, gal tau su galva negerai? juk jei vaikų turiu septynis, tai anūkų...
 
Bet tai dabar nesvarbu, nes katė guli sustingusi į pagalį lovoje prie mano kojų. Sena buvo. Dabar visi ir viskas yra sena. Lova irgi sena, girgžda ir per vidury įdubusi. Vienas sūnus, tikriausiai Odinas, žadėjo atvežti naują, bet iki šiol dar veža. Gal keliai užpustyti. Jis, beje, taip pat senas, nes yra vyriausias.
Nusinešu ją į kiemą ir užkasu prie obels, kuri irgi labai sena ir kurią ketinu atšilus orams nupjauti. Kastuvas bebaigiant kasti nulūžta, nes žemė pernelyg kieta, po kokio mėnesio bus pats tas, todėl turiu kietus grumstus daužyti metaline puse, kad jie sutrupėtų. Medinis kotas tokios operacijos neatlaiko, yra taip pat labai senas. Darbą baigiu rankomis, jos dar gali pakeisti įrankį.
Metalinę kastuvo dalį įmetu į konteinerį plastmasei ir metalui, o kotą parsinešu į namą ir pasidedu prie židinio, kurį netrukus užkursiu. Tik prieš tai išgersiu rytinę kavą. Kava dabar tik sintetinė, tikra mane nužudytų.
Žinoma, įsijungiu žinias, kaip tik informacija apie orus, kurių savybes pats ištyriau laidodamas Celestiną.
Toliau muzika, kurios nesuprantu, todėl pritildau imtuvą, kuris labai senas, bet dar veikia. Yra ir televizorius, jis netgi jaunesnis, bet neveikia; vienas kaimynas, kuris jau mirė ir išmanė techniką, dar seniai sakė man, kad perdegė lempa, lempų daugiau negamina, išmesk, sako, tą dėžę. Tačiau kodėl turiu mėtyti gražų daiktą tik todėl, kad jis neveikia, tegul stovi, o naują pirkti nėra prasmės, kai dar yra senas. Ant jo esu užtiesęs gražią servetėlę ir pastatęs vazelę su dirbtinėmis gėlėmis. Grožis.
 
Tada staiga prisimenu, kodėl vaikai žadėjo man naują lovą. Vis tik tai buvo ne Odinas, Odinas kažkada jau mirė, gal prieš porą metų: žiema, vasara, vėl vasara ... ei, o kur dingo dar viena žiema? Viskas taip greit keičiasi, nieko nespėju fiksuoti, kažkoks kosmosas. Turbūt jis mirė žiemą. Arba bet kada, koks dabar skirtumas, jo nėra. Tad štai – lovą jie nusprendė man pakeisti, nes ryt turi įvykti mano vestuvės, todėl lova turi atkeliauti šiandien. Nemiegosiu gi su jaunamarte senoje lovoje. Jei ne Odinas, tai kuris tą padarys? Atvež lovą? Kolinas ne, jis per gražus, kad užsiimtų tokiais niekais, turbūt kur nors filmuojasi ir į vestuves atvažiuos paskutinę minutę. Seržas? Jis gali, jo ko nepaprašysi, viską padarys. Taip, Seržas, kitų variantų nėra. Seržas santechnikas, bet iš esmės gali daryti viską. Tarp kitko, jis ir seną mano santechniką pakeitė ir kanalizacijos vamzdį per visą sklypą naują nutiesė. Geras vaikas, gaila, kad moterys visos nuo jo pabėgo. Dėl to kvapo, kuris nuo santechnikos ir kanalizacijos ateina.
 
O apvesdinti mane sugalvojo Tamara, mano jeunesnioji duktė, penkta pagal eiliškumą: Odinas, Redžina, Seržas, Kolinas, Tamara, Ferdinandas ir Aronas. Aronas mano mažiausias, jis tikrai netemps dvigulės lovos. Seržas, tik jis. Jis ir sunkumus kilnojo jaunystėje. Dabar vamzdžius. Lovą pakelti jam vieni niekai. Taigi Tamara ir sako: ko tu, tėvai vienas vargsti, mama jau kada iškeliavo. Laikas tau kitą susirasti. Kaip tik ir mano draugė prieš metus našle tapo, ji ir sako, tavo tėvas man visada patiko, supranti?
Suprantu, kad turėsiu vesti bent trisdešimt metų už save jaunesnę moterį, ji gal net mylėtis norės, o atrodys kaip dukra pagal metus, tai išeitų lyg aš kraujomaiša užsiimčiau ar kažkas panašaus. Žinoma, pedofilija nekvepia, bet vis dėlto. Ko ji nori ta draugė? Juk iš namo jokios naudos, jo ir už dyką niekas neims, miesto pakraštys, gal net ir visai už miesto ribos. Aplink vien tušti pastatai, šabakštynas. Naktį vilkai kaukia. Jau jei jis ko nors vertas būtų, tai Kolinas ir Ferdinandas tikrai svetimiems neatiduotų. O ir Tamara nepirštų savo draugės, pati geriau atsigultų su tėvu, kad tik kokį skatiką gautų. Ir visi kiti būtų ne prieš palikimą pasidalinti. Nežino jie, kad po obelim ne tik Celestiną užkasiau. Kažkada Redžina klausė: tėvai, o kur mamos auksas, papuošalai kur, taip norėčiau pasipuošti į koncertą eidama. Anksčiau ji vesdavo koncertus miesto filharmonijoje. Baigė kažkada muzikos mokslus ir visą gyvenimą pradirbo koncertinėse įstaigose. Tinginio verslas, ne darbas. Už tai ir ištekėjo keturis kartus. Vaikų kiek turi, net nežinau tiksliai, ir ji turbūt nežino, nenoriu klausti, kad neįžeisčiau. Sakys, tėvai, kodėl tau staiga mano vaikai parūpo, niekada nesidomėjai, ko taip staiga, a?
Ką atsakysi? Nieko.
Beje, auksas tikrai jai neturėjo rūpėti, juk iš keturių savo vyrų ji gavo didelius turtus, nes kiekvieną kartą tekėdavo tik už turtingo vyro, visokie vargšai į jos akratį nepatekdavo, taip buvo net nuo vaikystės laikų, kai leisdavo lydėti save po pamokų į namus vyresnių klasių ir gerai apsirengusius berniukus, o ypač su automobiliu. Jau tada supratau, kad mano dukra neskurs ir vienu kokiu vyru nepasitenkins. Taip ir buvo.
Visa tai aš permąstau jau kelintą kartą per savo gyvenimą, ta prasme vaikus, tik šį kartą gerdamas sintetinę kavą, užkasęs Celestiną. Taip, bus vieniša be jos. Bet kitos jau ir nenorėsiu. Reikia sutvarkyti smėlį, kur ji turštindavosi ir išplauti maisto indelius. Nes per vestuves klius visiems šie daiktai po kojų.
 
Netikėtai suskamba telefonas. Alio, sakau. Tavo jaunoji mirė, sako Tamara.
Kaip mirė? nesugebu paslėpti džiaugsmo intonacijos.
Tėvai, tai ne juokinga. O kaip vestuvės? Kaip lova? Aronas jau išvažiavo su ja vakar. Turi tuoj pasirodyti pas tave. Kam tada ta lova? O balius? Viskas juk užsakyta. Kur visa tai dėsim? ji varo greitakalbe.
Pala, sustok. Kodėl Aronas?
Seržas susilaužė ranką. Turėjo jis atvežti, bet vamzdis užkrito, kai jis krapštė kanalizaciją.
Kurią ranką?
Kairę, juk aišku, jis kaire dirba. Kaip jis dabar dirbs dešine, juk ja nieko net šaukšto paimti nemoka, kas jį maitins, moterų gi neturi, negi dabar aš turėsiu pas jį apsigyventi ir maitinti jį kaip kūdikį šaukšteliu? Aš neturiu laiko, geriau jau tu apsiimk, jei jau nuotaka mirė, vis tiek veikti neturi ką...
 
Sustok, sakau. Ji gali kalbėti dienas, būtina įjungti stabdymo režimą, kitaip galas. Taip, aš žinau, kad Seržas kairys, manai apie savo vaikus nieko nežinau? Tu klysti. Žinoma, galėsiu jį maitinti, jei tik jis norės pas mane gyventi, kaip tik ir Celestina mirė. Pastipo.
Tėvai, kokia Celestina? Tu išprotėjai? Pas tave nuotaka turėjo atvažiuoti, gerai, kad mirė, ką būtų radusi, kitą bobą?
Sustok, Celestina tai katė. Užkasiau šį rytą.
Ačiū dievui, atsiduso Tamara su palengvėjimu, jau galvojau tu visai pasileidai.
Visai ne ačiū dievui, ji man buvo paguoda.
Kokia paguoda, tėvai, ji katė. Dabar turiu skubiai tau rasti kitą merginą, kitaip viskas prapuls. Ir lova kuriam tada galui? Palauk, leisk pagalvoti, kuri dar iš mano klasiokių šiuo metu laisva, juk maistas negali ilgai stovėti ir užsakymo neatšauksi, viskas apmokėta. Rytoj atvažiuos restorano darbuotojai, tu pasitvarkyk namuose, Aronas tau padės, aš jau kalbėjau su juo, o aš bėgu ieškoti kitos kandidatės, gal per internetą ką nors surasiu. Iki, ir numetė ragelį.
O aš gurkšteliu paskutinį šlakelį sintetinės kavos. Jaučiu, jos man per mažai. Reikia gal net pakartoti tikros, kažkur pusė pakelio turi būti. Tuo tarpu uždegu senus laikraščius židinyje ir ant jų užmetu kastuvo kotą. Noriu sušilti. Rausiu po spintelę, tikrai – po makaronais ir svogunų lukštais, kuriuos naudosiu dažant kiaušinius, kaip tik už savaitės Velykos, randu seną pakelį tikros Jakobs kavos. Tikros kavos negėriau jau keturis metus, reiškia ir šitas puspakelis maždaug tokio amžiaus. Bet kava juk negenda, ar ne?
Galvoju, tai bent diena, viena mirtis po kitos. Žinoma, kasdieną kas nors miršta, bet taip kad iškart du iš mano artimiausios aplinkos, nors būsimos, dabar jau buvusios nuotakos ir nespėjau pažinti, todėl lieka tik viena mirtis, Celestinos, bet kaip atmesi tą kitą merginą, kuri norėjo įeiti į mano gyvenimą tikriausiai su geriausiais ketinimais, ir aš staiga apsisprendžiu, kad vietoje vestuvių reikia rengti šermenis, ir kai tik pasirodo Aronas, pirmiausia klausiu, kur taip ilgai buvai?
Tai kad...
Nesirenk, palik tą lovą ir varyk atvežti karstą. Juodą su sidabrinėm rankenom.
Palauk, tėvai, aš nieko burnoj neturėjau, kam tau karstas, tu dar stovi?
Kaip tik mieste ir pavalgyk, pas mane vis tiek nieko nerasi. Varyk.
Nors kava pavaišintum.
Kava mano nustojo galioti jau prieš du metus, pameluoju, nes iš tikro net nežiūrėjau jos galiojimo laiko, išgėriau ir gerai. Skubėk.
Gerai jau gerai, tik dar nemirk. Gal gydytoją atvežti? Ar kunigą?
Laikraščių nupirk židinį įkurti, seni jau baigiasi.
Gerai, aš iš makulatūros poką atvešiu.
Lova ir liko prie namo numesta. Atsiguliau į ją, pamėginau apsiversti. Nieko, negirgžda.
 
Užsnūdau turbūt, tik girdžiu kaimynas rėkdamas atlekia: Hekai, Hekai, kad tave kaminas nusineštų, galvojau pasimirei!
Kur jau čia pasimirsi, kai tu kaip išdulkintas po miestą nešiojiesi. Reikės persikelti į ramesnę vietą.
Galvojau tau šakės, tavo Aronas su karstu po miestą laksto ir makulatūrą iš visur tempia. Pabaiga, galvoju, rusai ateina.
Tau visur rusai vaidenasi, išjunk vieną kartą tą televizorių. Kokios spalvos karstas?
Koks skirtumas? Juodas su sidabrinėm rankenom.
Ačiū dievui.
Gerai, tai kam sakyk tas karstas, dar toks gražus, jei ne tau? Aš ir vainiką jau užsakiau su užrašu. Užrašą reiks pakeisti.
O ką ten užrašei?
Mylimam kaimynui atminti.
Tpfu, kad tave kas išpistų! Ir kada, sakyk, mes mylėjomės, a?
Na, čia tik taip sakoma, nepriimk visko tiesiogiai.
Man geriau tiesiogiai, o ne per aplinkui.
Geriau gal vis tik tu būtum miręs, nereiktų dabar tavo nesąmonių klausyti. Tai kas mirė?
Kas kas, Celestina padvėsė.
Celestina? Tai čia kuri tavo duktė?
Katė, ne duktė, tu jau visai nukvakęs, Silveri, eik gal geriau ir pasigerk, tada ir vainikas tau pačiam pravers.
Katė? Tai katei karstas per didelis.
Daug tu supranti, katė penkis kačiukus atsivedė.
Ir ką jie visi stipo?
O tai kaipgi, ar labai būtum norėjęs gyventi, jei ir tavo močia iškart pagimdžiusi būtų mirus?
Na mano, ačiū dievui, nemirė, o, be to, aš ir neprisimenu, ko tada norėjau, gal pieno?
Būtent. Pieno. Iš pieno viskas, jei pieno nėra, tai ko čia pasilikti, taip pamanė kačiukai ir solidarizuodamiesi išėjo. Visas gyvenimas viena pieno upė, tik į pabaigą pasidaro kefyras.
Čia tai tu gerai pasakei, einu namo užsirašysiu.
Eik eik.
Silvestras buvo artimiausias mano kaimynas, dažnai su juo ir mušėmės dėl tvoros arba šiaip prisigėrę ir susiginčyję dėl politikos ar futbolo. Tik labai jau fanatikas ir perdėm religingas, bet ta priešprieša gerai mus stimuliavo, ir mes tik ir laukėme, kuris pirmas nusibaigs (niekas pirmas palikti aikštę nenorėjom), tada jau ir antram bus galima išeiti, nes tiek ilgai gyventi abiem buvo nusibodę. Taip ir galavomės abu iki šimto metų.
 
Paskui parlekia savo sunkvežimiu Aronas. Padedu išvilkti jam karstą. Tikrai puikus. Pagalvoju, gaila bus tokį kišti į žemę, gal kur svetainėj pasistatyti vietoj baldo. Makulatūros gal net visa tona. Galėsiu pusę parduoti kaimynui.
Na, kaip tu, išgėrei kur nors kavos? klausiu.
Žinok, tėvai, pamiršau, per tuos laikraščius, kiekvieno prašyk, įkalbinėk, sako, o kam tau reikia senų, žinios gi jau paseno?
Ir ką tu jiems?
Sakau, kažkuris kažkada parašė, kad tėvas, tai yra tu, mirė. Tai dabar, sakau, maniškis nori milijoną už šmeižtą prisiteisti, kažkiek ir jums liks iš to milijono. Tik straipsnį surasti reikia. Ir tikrai, ne vienas sakė: pala pala, kažkada tokia žinia buvo, pamenu, pats skaičiau, dar stebėjausi: tik už kampo Hektorą mačiau, o čia jau ir mirė, nespėjo net namo pareiti. O viena moterėlė: taigi tik šiandien dar tą laikraštį varčiau rankose, ketinau sudeginti, bet susigraudinau Hektoro nuotrauką pamačiusi, kurgi jis yra? Žinai, imk visą komplektą už dešimt metų, būtinai rasi. Įsivaizduoji, tėvai, daugelis patikėjo mano nesąmone.
Šaunus, tu berniukas, Aronai, visas į mane.
Aha.
Karstą pastatėme valgomajame ant stalo. Aplink išdėliojome stalo įrankius, lėkštes ir taures.
Ką laidosime, tėvai? paklausė Aronas.
Mano nuotaką, atsakiau. Tikiuosi Tamara ją atsivež.
Nu jo, ištarė sūnus, geros bus vestuvės.
 
Vakare atidundėjo Redžina su Seržu.
Atvežiau tau ligonį, jis pats negali vairuoti. Ir prižiūrėti jį reikės kurį laiką. O, pas tave ir mūsų mažasis Aronas. Tu gi žinai, aš labai užimta, negaliu visais rūpintis, tiek vaikų ir anūkų. Ar radai mamos auksą ir papuošalus? Girdėjau ryt tavo vestuvės, galėčiau pasipuošti. Bet ką tu čia sugalvojai, kas tau šovė į galvą, ženytis, ar ne per anksti po mamos mirties?
Ji mirė jau prieš dešimt metų, patikslinu.
Na ir kas, gali dar dešimt gedėti. Manau, ji to nusipelnė. Ė, o kam čia tas karstas?
Kaip tavo santechnika, tėvai? Seržas stipriai mane apkabina sveika dešine ranka.
Žinok, veikia puikiai, aš neatsakau į Redžinos monologą.
Bet tai koks nekultūringumas – karstas ir stalo įrankiai. Jūs čia ką, vakarieniauti susiruošėt?
Ne, čia rytdienai, iškilmėms. Vakarieniauti važiuosim į restoraną, namie nieko valgomo neturiu.
Už tai, žiūriu, toks susitraukęs, išdžiūvęs kaip iš koncentracijos stovyklos. Gerai, važiuojam, kol aš dar batų nenusiėmiau. Seržai, aš tau sakiau, tėvas tavim daug geriau pasirūpins nei aš, tu jam ir santechniką sutvarkei, o aš neprisiprašau jau šimtas metų. Dabar kai be rankos likai, tai niekada nesulauksiu. Ech vyrai, varom, nors išgersiu nervų nuraminimui.
Taip ir išvažiavom Arono sunkvežimiu į kėbulą sušokę. Prie restorano miesto centre visi išsiridenom per galinį bortą. Minia sustingusi spoksojo į triukšmingą senių kompaniją. Kaip minėjau, visiems jau daugiau kaip po septyniasdešimt, tik Aronas vos šešiasdešimties sulaukęs, dar vaikas.
 
Ryte pažadino Pepė. Pepė tai kaimyno sūnus. Nežinau, kodėl Silveris tokį keistą vardą davė savo vieninteliam vaikui.
Dėde, sako (į mane visada taip kreipiasi, nors mes ne giminės, bet priešingai nei su Silverstru su Pepe sutariam puikiai. Jam, beje, jau septyniasdešimt, toks pat senas kaip ir visa, kas mane supa, kaip pasaulis), dėde, tėvas mirė.
Vos neverkia.
Ačiū dievui, sakau, tai yra užuojauta.
Bet iš tiesų iš miegų prikeltas pasakau, ką galvoju – juk dabar kai jis pirmas, ir aš galiu bet kada pasitraukti, anksčiau vis ambicijos neleido.
Tai ko gi taip, klausiu, stengiuosi atrodyti nusiminęs. Ar kvietei greitąją?
Dar ne, bet ir taip aišku, verkia Pepė, guli sustingęs.
Eikime, pažiūrėsiu, ir užsimetu chalatą.
Dėde, o kam tas karstas?
Koks? Ai, tai čia dėl viso pikto, jei man kas nutiktų, sakau.
Bet tu gyvas, dėde, gal man perleisk, labai gražus, manau tėveliui patiktų.
Neabejoju, jis ir vakar labai jį išgyrė. Mačiau kaip akys blizgėjo. Gal dėl to ir mirė, kad į jį atsigultų. Žiūrėk, Pepe, aš jį pirkau savo nuotakai, kuri šiandien atvyks.
Tai ką ji iškart ir mirs? nustėro Pepė.
Ji jau mirusi, bet čia sudėtinga istorija. Tu nesuprasi. Ji gali ir neatvykti. Jei neatvyks, tada perleisiu tau, tai yra Silveriui, duok jam dangaus karalystę, Viešpatie. Bet karstas brangus. Pinigus mokėk į priekį.
Gerai, dėde. Kad tik ji neatvyktų, aš pasimelsiu.
Koks tu, Pepe, nenori man laimės. Ar gražu?
Kokia čia laimė su numirusia nuotaka?
Daug tu supranti. Gerai, einam pas tavo tėvą ir pinigus kartu paimsiu.
 
Priskaičiavau turbūt trigubai už karstą, pasakiau Pepei, kad rankenos iš gryno sidabro. Iš tikrųjų nežinojau karsto kainos, nes mokėjo Aronas, bet galvoju, kad nuplėšiau atsakančiai. Silveris buvo miręs, nebuvo abejonių. Gyvas jis tikrai neatrodytų toks ramus. Paprašiau, kad trumpam paliktų mane vieną su draugu, nors tuo net Pepė greičiausiai nepatikėjo, bet vis dėlto išėjo. Aš priguliau šalia Silverio, nes nebuvau kaip reikiant išsimiegojęs po vakarykščio, ir tuoj pat užmigau.
Prižadino baisus triukšmas, tai Tamara įlėkė su trenksmais.
Tu ką, tėvai, visai iš proto išėjai? Sumanei mirti, kai aš tau nuotaką atvežiau?
Aš ir negalvojau, tu neteisingai įvertinai situaciją. Kokią nuotaką? Tą mirusią? Negalėjai pas save palaidoti? Aš ir karstą jau pardaviau.
Kokią mirusią, pamiršk, labai netgi gyvą. Namie sėdi prie karsto. Tavęs laukia.
Kiek jai metų?
Nežinau, dvidešimt gal.
Pablūdai? Skirtumas aštuoniasdešimt.
Na ir kas, svarbu meilė, ji tave myli ir tu pamilsi, kai pamatysi.
O ji mane jau matė?
Taip, nuotraukoje.
Kokioj, kiek man ten buvo?
Galvoju, kad aštuoniolika.
Na, tada tikrai nedaug pasikeičiau. O jos nuotrauką turi?
O kaipgi. Va, čia jai dvidešimt su trupučiu.
Sakei, kad jai dvidešimt.
Sakiau gal.
Gerai, mat jį velnias, jeigu myli, tai reikia vesti, niekur nesidėsi. Ir išlipau iš Silverio lovos.
 
Kad pardaviau karstą, aš, aišku, pamirštu informuoti visuomenę, ir visuomenė nustėrusi spokso į mano išsipūtusią nuo banknotų kelnių kišenę, galvodami, kad mane ištiko erekcija išvydus jaunąją. Po teisybei, jaunąja pavadinti ją yra sunku, nes dvidešimt su trupučiu greičiau panašu į penkiasdešimt su viršum ir tas viršus galėtų siekti skaičių penkiolika, tad, atlikus paprastus matematinius veiksmus, rezultate gautume dar vieną Tamaros bendraklasę, bet aš jau nebenoriu diskutuoti, nes neišvengiamai, kaip jau sakiau, visas mane supantis pasaulis susideda iš senienų ir antikvariato.
Mus sutuokia tarnautojas, atvykęs iš miesto rotušės, veiksmas, žinoma, vyksta prie uždengto karsto, ant kurio padėti pasirašyti popieriai ir žiedai, mes iškilmingai prisiekiame amžinai mylėti vienas kitą, tada karsto dangtis nuimamas, viduje, pasirodo, jau sudėti šalti užkandžiai ir gėrimai, aplink karstą vietoje mano suskilusių ir nudaužytais kampais lėkščių ir taurių restoraniniai blizgantys indai, visi sėdamės prie stalo-karsto, aš pasakau padėkos kalbą susirinkusiems, nors Kolinas dar neatvyko, jo laukia paskutinis dublis, taip mane informuoja jo kažkelinta žmona, gal penkiasdešimt metų už jį jaunesnė, o Ferdinandas negalės atvykti, nes banko akcininkai sušaukė neeilinį susirinkimą ir mėgins išversti iš banko valdytojo posto, visi kiti, išskyrus Odiną, kuris fiziškai negali dalyvauti, yra čia, net Pepė, aš tik bijau, kad jis tuoj pat nepareikalautų karsto, leistų bent pabaigti oficialiąją dalį, ir imame krautis į lėkštes silkę, jaučio liežuvį, grybus ir kitus užkandžius bei pilstyti į taures alkoholį. Gerai, kad nei vienas neatsivežė savo anūkų, buvo ramu ir oficialu.
 
O vakare pasiūlau visiems kartu su karstu keltis į daug erdvesnes mano kaimyno Silvestro patalpas. Nutylėdamas, kad karstas ir pasiliks aname name. Tipo, mes visi turime atiduoti deramą pagarbą mus liūdesyje palikusiam tautiečiui. Ten mes gerai prisigeriame, prisišokame ir toliau nieko nebepamenu.
 
                                                Epilogas
                                  Trys dienos po mirties
 
Iš tikrųjų kalbėti apie dienas po mirties yra keblu, nes čia skirtingai nuo gyvųjų pasaulio visada diena. Nakties nėra, nes naktis reikalinga gyviesiems, per dienas jie tiek nusilaksto, nusidirba, nusikamuoja, kad jiems būtinas metas, kai jie gali pailsėti, atsipūsti, užsimiršti, susapnuoti ką nors gražaus.
Tuo tarpu mirusieji iškeliauja amžino poilsio ir dar papildomo poilsio jiems jau nereikia, ir taip visą laiką ilsisi, reikia ir saiką turėti, todėl nakties jiems niekas ir neskiria, ilsėkitės tipo visą parą. O kaip tu tą parą apskaičiuosi, jei, sakykim. tave kaip mane palaidojo be jokio laikrodžio. Turbūt Redžina nusegé mano mechaninį. Elektrinis kažkada būtų nusibaigęs, bet mechaninį karts nuo karto prisisukčiau ir žinočiau bent apytikriai dienas, metus, amžius.
Taigi, mirusieji amžinai ilsisi. Nusipelnė. Reikia tik pagalvoti, visą gyvenimą lakstė, rūpinosi, pergyveno, jaudinosi, mokėsi, dirbo, statė, griovė, kasė, mūrijo, tinkavo, betonavo, glaistė, dažė, izoliavo, reabilitavo, matavo, litavo, klijavo, kirpo, siuvo, adė, gydė, operavo, skaitė, grojo, vaidino, šoko, diskutavo, kariavo, vakcinavo, rinko, mokė, rašė, filmavo, plaukė, irklavo, skrido, šaudė, buvo nušauti arba sužeisti, vaikščiojo amputuotomis kojomis, skardino stogus, arė žemę, gamino baldus arba televizorius, kramtomą gumą, narkotikus, asfaltą, muilą, popierių, valgė ir virė arba kepė, plovė ir skuto, paskui metė į šiukšlių konteinerį, tampė tą konteinerį po visą gatvę, dulkino savo žmoną ir kitus vaikus, pamokslavo, oponavo, mitingavo, kūrė laisvės laužus, spjaudė kitiems į veidus, visaip reiškėsi, patekdavo į pirmus ir kriminalinius puslapius, alsavo, sportavo, treniravo, valė kaminus ir židinius, jautėsi svarbūs ir reikšmingi, reikalingi, nepakeičiami, daug uždirbantys, gyvenantys mieste, išsilavinę, kultūringi, vieningi, turtingi, protingi, nešaraniniai, ne maršistai, ne komunistai, edukuoti ir vakcinuoti, aukštesni pajamomis už aplinkinius, neatsilikę, ne dviejų, o septyniasdešimtųjų dviejų lyčių, profesionalūs pederastai, aukštuomenė, mezgėjai, intrigantai, kiršintojai, karo kurstytojai, nelojalių šaudytojai ir gaudytojai, žiurkių nuodytojai, eterio sėdėtojai, parlamento senbuviai, žurnalistų kalbinami, visą gyvenimą nieko nedirbę, už dyką pinigus ėmę, diktavę, nurodinėję, akcentavę, moralizavę, grasinę, gąsdinę, reikalavę,  ir staiga MIRĘ!!! pamiršti, niekam nereikalingi, lygūs su šaraniniais, supuvę, sukirmiję, sugedę, nepataisomi, neprikeliami, kaip Lozorius iš numirusių, neužleidžiami sėstis arba į priekines eiles, neapdovanojami po mirties, be ordinų, be garbės, be pagarbos, be praeities ir ateities, be perspektyvų, be rojaus, be pinigų, tuščiomis kišenėmis ir kartoniniais batais iš laidojimo namų, su kuriais ilgai nepavaikščiosi, su dirbtinių gėlių vainikais, prislėgti vazonų ir veidmainiškų užrašų tipo “Mes niekada tavęs neužmiršim” ir taip toliau. NULIAI.
Kas dabar laukia mūsų? Mirusių? Nelaiku išėjusių, palikusių amžinai liūdėti, draugų ir brolių, mylimųjų ir dievinamųjų? Kas? Amžinybė. Mes niekada nenumirsim, mes visada gyvensim niekam nereikalingą pomirtinį gyvenimą, mes nieko neveiksim, amžinai nuobodžiausim, neturėsim su kuo pasikalbėti, nors numirusių čia begalė, bet niekas su niekuo nenori bendrauti, kiekvienas apmąsto tiktai save ir savo klaidas, kurios tik vienos, absoliučiai vienos sudarė visą egzistavimą nuo gimimo iki mirties.
Tai yra baisu. Kai tai suvokiu. Kai suprantu, kad esu miręs. Apgailestauju, kad neužfiksavau atmintyje momento, kada perėjau iš vienos būsenos į kitą, kai kirtau finišo liniją. Turbūt buvau labai girtas. Ir kam aš tiek gėriau? Juk sakė daktarai, negalima, jūsų amžiuje tik vos vos, lašelį. Norėčiau pakartoti tą išėjimą. Kad kas dar kartą bent trumpam prikeltų. Koks Kristus. Bet aš ne Lozorius. Tiek to, reikia susitaikyti su amžinybe.

Kodėl manau, kad praėjo trys dienos po mirties? Nes aišku, kad tą pačią tikrai nepalaidojo. Be to, matau iš viršaus, kad mane laidoja kartu su Silveriu. Tik jis guli juodame karste su sidabrinėmis rankenomis, vežamas puošnaus katafalko, prigrūsto vainikų ir vazonų su gėlėmis. Prie katafalko prikabinta išnuomota degalinėje priekaba, o joje kartoninė dėžė turbūt paimta iš prekybos centro ir toje dėžėje mano nusipelnęs kūnas. Iš paskos juda gal keli šimtai prabangių automobilių, nei vieno iš mano gausios giminės, tik paskutinis rieda Arono sunkvežimis. Suprantu, kad kiti nesulaukė pabaigos, išskubėjo į savo nesibaigiančius gyvenimus, tik jauniausias sūnus liko ištikimas mirusiam tėvui ir velkasi iškilmingos procesijos gale. O išlydėti Silverį susirinko visas miestas, juk ne veltui jis priklausė ir parapijos giedotojų chorui, ir vietiniam dramos būreliui, gaisrininkų divizijonui, savigynos būriui, žiurkių gaudytojų susivienijimui, vietinio futbolo klubo veteranų sekcijai ir kartais paskutinę minutę prieš finalinį teisėjo švilpuką net išbėgdavo į aikštę, ir galiausiai priklausė konservatorių partijai bei buvo vietinio padalinio sekretoriaus pavaduotoju, ne juokas, todėl ir palyda atitinkama, priderama aukšto rango politiniam veikėjui. Todėl tikriausiai ir prisiprašė Aronas, kad laidotuvės būtų subendrintos, ir turėjo tris dienas laukti, kol visas miestas ateis atsisveikinti su žymiu veikėju, o maniškiai, išsidalinę pinigus, kurie buvo mano kišenėje, ir daugiau nieko neradę tepė batus be slidžių. Aš jų nekaltinu, gerai dar kad Aroną paliko priduoti mane į paskutinį teismą.

Norėčiau už tai Aronui atsilyginti, pasakyti, kur auksas, bet negaliu iš šito pasaulio perduoti jam informaciją, todėl tik bergždžiai fantazuoju, kaip po kokio šimto ar tūkstančio metų naujoviškas ekskavatorius iškas ne tik Celestinos kaulelius, bet ir metalinę dėžutę, į kurią sudėjau žmonos brangenybes.
Bet ką aš matau, Aronas apsuka savo sunkvežimį neprivažiavęs kapinių ir grįžta mano kieman. Išlipa, pasiima iš kėbulo naują kastuvą, turbūt pirko, kai pirko ir karstą. Nesuprantu, ar jis nori iškasti katę, ir tada topteli prisiminimas: prieš dešimt metų, kai palaidojo mamą, visi vaikai iškart pabėgo, suprask, reikalai, tik vienas Aronas, kaip ir dabar liko dar dviem dienom. Kaip tik antrą naktį aš ir išėjau užkasti aukso.
 
Tai bent vaikis, tai protas, visas į tėvą.