Rogės nuo kalniuko lekia,
Žiema džiaugsmu mažų klega.
Tai po du, tai po tris –
Susikibę, kad nekrist.

O jei ir nukristų, sniegas
Lyg vata minkštutis. Bėga,
Nusileidę, vėl kalniukan
Ir mergytės, ir berniukai.

Gruodis Žiemai kužda: – Gera,
Kai laike linksmybė dera, –
Jis žvilgsniu glosto vaikus, –
Regint juos ir aš – džiugus!

Ūsą baltą suka, suka...
Čiūžt, pačiūžt tik nuo kalniuko.
Juokiasi Žiema ir Vėjas,
Pusnyje, žiū, kepurnėjas!