Keturvėjininkė
Meilės „į bargą“ – niekad neprašiau,
Pasisekimo, laimės – nesiskolinau.
Turėjau gal daugiau, o gal mažiau,
Bet nesigėdijau, kad rankos – molinos.
Klupau, pakildavau, į nuodėmę grimzdau,
Lūpos rečiau pagirdavo, nei peikė.
Tik niekad nieko aš veltui nepaprašiau,
Įkyrų juk už nugaros prakeikia.
Žvilgsniu į dangų, užgimiau tokia,
Medis, žolė, gėlė... – širdį pradžiugina.
Laivelį svaido – palaike bure,
Keturis vėjus išganau, kai būtina.