Kai vaikas miršta, širdyje
Palieka tuščia, tuščia, tuščia.
Ilgesys braido namuose,
Nemiga lupa žaizdos lukštą.
Neviltis pavagia spalvas,
Regi tik juodai – baltą foną.
Ne kūno juk ėjai užkast,
Amžinos meilės maratono.

Dieną esi tarpe žmonių,
Šypsaisi, nors raudoti nori.
Kai klausia, „kuo alsuoji tu?“
Devynis pragarus pakorus.
Apsimeti, „viskas gerai.
Kol Dievas leidžia, egzistuoju“.
Lyg sraigė kiautan uždarai
Teisybę – per sunkus būt svoris.

Nuotraukos lieka albume,
Į tave žvelgia akys. Lašas
Kartybės krenta. Tavyje
Užauga pyktis, rankas grąžo
Gedulas, tu – po jo padu.
Ir kaukti norisi lyg vilkei.
Kažkas kuždės „gyvenk už du“.
Tiktai, iš kur jėgų paimti?

Žinai, kad niekas nepadės,
Žodžių nėra tam apsakyti.
Ir merdi tik puse širdies,
Karste antroji uždaryta.
Kai vaikas miršta, širdyje
Palieka nevalingai tuščia.
Gėla pajuodus kertėse,
Save aukotumei, kad bustų.