Dingstu, kad
iš naujo statyčiau namus.
Kad kristų lietus, kai
sudiržę pastoliai teprašys sausros.

Mano sausra visuomet liks
tarp plunksnos geležčių –
savaržėlių krūvos vienuolyne.

Tarp daugtaškių ir išbraukytų žodžių
liksiu vienas kaip vidurinis pirštas vaikigalių
kumščiuose. Tarp visų pagalvių ant
purvino parketo. Kaip paskutinė
iš devynių gyvybių, – išdidus.

Kosčiosiu į veidą draugams: „Na, šypsokis!“.
O kam mums šitiek gyvenimų?