Seniai sušalo Tavo juodas žvilgsnis,
Seniai nuvyto akys paslaptingos.
Ir nebeliko meilės, nėra ką jau rinktis,
Bei dienos nebe tokios jau aistringos.

Tas tuščias veidas, mirusi oda
Palieka metų prisiminimus.
Nepasakysi niekam, kad Tu kažkada,
Valdei kitų žmonių likimus.

Matau nenori prisimint
Praėjusių dienų šešėlių.
Išmest, paslėpt ar šiaip pamint –
Gyvenimo tąsa prabėgo kaip pašėlus.

Sugrubę pirštai virpa vis dažniau
Ir ašaros akyse pasirodo.
Dėl ko jos bėga, sužinosi kiek vėliau,
Na, o dabar nebereikšminga jau atrodo.

Jei vėl galėtum iš pradžių
Susukt gyvenimą kaip lizdą paukščio,
Lipdytum tyliai, be žodžių skardžių,
Nebebijodamas nupulti nuo gyvenimiško aukščio...