Naktimis lijo ir lijo. Tik naktimis. Rytai budo jau vaiskūs, kvepiantys. Švarūs. Dieną saulė taip įsidrąsindavo, kad ir paskutinėmis vasaros savaitėmis, rodos, nė nemanė užleisti vietos rudeninio vakaro vėsai. Lyg nežinotų, kad vis vien teks trauktis. 
Paskutiniais mėnesiais, jau ten, pas Palmyrą, Agnė vis dažniau pagalvodavo – kur tas atskaitos taškas? Ta diena, savaitė, o gal net valanda, kuomet viskas pradėjo verstis? Ne, ne iškart, palengva, net nepastebint, neįtariant piktų likimo kėslų. Ar tai buvo gyvenimo dovanos, tik moteris to ilgai ir atkakliai nenorėjo to matyti? 
Tuomet, kai taip netikėtai mirė močiutė? Beprasmiškai, absurdiškai – kieme partrenkus dviračiui...
Ar kai įstojo į universitetą? Ten, kur dar besimokydama nediduko miestelio gimnazijoje, net svajot nedrįso.
O gal tada, kai gyvenimo draugas vieną rytą paprasčiausiai išėjo, ramiai pasakęs, kad mokestis už buto nuomą lieka jai, Agnei.
Skambutis? Toks netikėtas, nelauktas Šarūnės skambutis? Prieš tuos  jau keturis ar beveik penkis metus. Tik tik pasibaigus visiems nelemtiems kovido karantinams, išsiilgę bendravimo žmonės karštligiškai puolė susitikinėti, stengėsi prisiminti kaip tai vyksta realybėje, jaukinosi artumą ir juo mėgavosi.
Su Šarūne Agnė draugavo jau turbūt visą gyvenimą. Nė neatsimena tokio laiko, kad jos būtų nepažįstamos. Na, tos vaikiškos ir jaunatviškos draugystės – kada artimesnės, o kada mergaitiškai nutoldavo ir „labas“ viena kitai vos išspaudavo. Bet paskutiniu metu jos jau pažinojo viena kitą tiek, kad netikėtumų nebesitikėjo ir nebebijojo. 
Tokios beprotiškai skirtingos, jos puikiai viena kitą papildė, išmoko nepastebėt tų vis dar pasitaikančių nuomonių skirtumų. Arba, esant nuotaikai, brandžiai išdiskutuot. Visko reikėjo išmokti.
Ir tas vakaras netikėtumų nežadėjo. Agnė dirbo – projektas šiek tiek „degė“. Jos projektai turėjo tokią savybę – būt baigti paskutinę minutę. Bet visuomet laiku, gerai ir darbdaviai pretenzijų nereiškė. Už ką gi?
Agnė kompiuteryje paleido paskutinius testus, ekrane įdėmiai stebėjo „spalvotų skaičiukų“ progreso juostą ir atsirandančias raminančias žalias „varneles“. Programa veikė.
Telefonas suskambo labai nelaiku, Agnė jau tikrai negalėjo sustabdyti viso vyksmo kompiuteryje ir į skambutį neatsiliepė. Šarūnė, ji perskambins.
– Laba. Gyva? Įtariu, terminai užspaudė, – Šarūnė kalbėjo be įžangų. – Žodžiu, tu tik suprask mane dabar teisingai ir neužsidek be reikalo. Turiu tau pasiūlymą. Na, tu normali, susivoksi.
Viso Šarūnės pasiūlymo esmė buvo ta, kad ji draugę kvietė į kelionę. Į Ispaniją, Alikantę. Poryt. Ne šiaip iš draugiškumo ar iš anksto planuojant linksmas mergaitiškas atostogas, o vietoje savo vyro. Būtų tokia lyg ir gelbėjimo operacija, reiktų sumokėti tik už pavardės bilietuose keitimą. Tik. 
– Augis negali, jis ryt išskrenda į Koks Bazarą. Bangladešas.Vat taip bac ir ryt – su savo „Gydytojais be sienų“. Nežinau, kas ten  nutiko, bet paankstino jų misiją. Kontraktai yra kontraktai, ryt rytą vežu jį į oro uostą. 
– Oba! Puiku. Tu, žodžiu, vežk, vežk jį, o aš tau po valandos perskambinsiu – negaliu taip staiga pasakyt. Šiaip dirbu aš, darbo žmogus esu. Jei pameni. Bet jei ką – bilietų keitimą tai jau tu sutvarkysi. Būk maloni, žinai mane. 
– Aha, žinau, pamenu. Laukiu.
Jeigu Agnietė buvo programuotoja ir, kaip pati kartais sakydavo, tiksliųjų menų atstovė, tai Šarūnė su vyru dirbo gydytojais. Jaunais, tik pradedančiais savo karjeras ir branginantys kiekvieną pasiūlymą ar naują šansą. Agnė juos suprato. Ji tikrai nesupyko už pasiūlymą tapti „atsargine“. Be to, po taip užtrukusio karantino, gavus bet kokį pasiūlymą, norėjosi lėkti nors ir į kažkokį Koks Bazarą. Nors ir ryt.
Jos lėks. 
Rytas švito keistai chaotiškas – nerimastingoms Agnės mintims atliepė gamta.
Ankstyvas rytmetys puošėsi. Ruošėsi į kelią? Skrist? Vos vos išaušo – ir pradėjo savo pasirodymą. Gal vakarop į svečius? Ar tik šiaip gerą sekmadienio nuotaiką į šalis taškė?
Paslapčia stebint blyškiam mėnulio pilnaties blynui, padykusio vėjo padedamas, nusimetė naktinę pilką maršką. Žydro nuogumo išsigandęs, lengvutę žaros nurausvintą suknutę prisimatavo – gražu!
Bet šelmis vėjas nudreskė kuklų rūbą ir tuoj pat pilką sunkų apsiaustą atginė. Pasistaipė rytas – lyg ir tiktų, bet pilka našta pečius lenkė. „Še, griebk gelsvus marškinukus, lyg šilkas lengvučius, saulės spinduliais nuaustus. Per daug kuklu?“
O vėjas nenuorama ginė ir ginė naujus apdarus – rytas jau ir mainytis nepėjo, vieno griebėsi, kitą metė ir liko vaiskiai  nuogas savo natyviam žydrume. 
Ant žvarbaus podiumo pasirodė šykšti lietuviška balandžio saulė.
Prieš šią netikėtą kelionę nebuvo vienos įprastos fazės – pasiruošimo. Na taip, Agnė greitomis susimetė į kuprinę negudrią mantą – kiek gi reiks savaitei vasaros karštyje. Bet kur tas jaudinantis planavimas, viešbučio paieškos, miestų, lankytinų vietų nuotraukų iškojimas internete? Žinoma, šios užduoties liūto dalį atlikdavo Šarūnė, ji buvo tas variklis, idėjinis vadas, Agnei likdavo tik  susipažinti su paieškų rezutatu. Bet visuomet susidarydavo iliuzija, kad jauna moteris gyvai dalyvavo procese ir priėmė sprendimus. Agnei tai tiko, ji puikiai žinojo, kad jei darbo imsis ji – projektas degs. 
Šįkart iškart buvo lėktuvo bilietai. Be diskusijų. Tarsi lemtis – net akimirkai šmėstelėjo Agnei. Pačiu laiku jai šis pasiūlymas, pačiu laiku.
Laipinimas į lėktuvą praėjo greitai ir sklandžiai – kaip visad Kaune, kas ten trijuose vartuose nutiks, nėr kur užtrukti. Skrydis buvo labai patogiu laiku, bet Agnė papusryčiauti nespėjo ir, tik pradėjus lėktuvui kilti, jau dairėsi palydovių su kava ir užkandžiais. 
– O tu man atsiuntei atgalinius bilietus? Kelintą mes ten išskrendam? – užsigerdama sumuštinį kava, pasidomėjo Agnė, – nerandu, kad būčiau kur užsisaugojus. Pas tave programėleje?
– Nu jo. Aš tau tik bilietų nuotraukas siunčiau, gi praėjom, tinka. 
– Ai, tiksliai, galerijoj bus. Galvoju, ar anksti kelt reikės. Nepakenčiu naktimis keltis, visą dieną po to dužus.
– Tokioj jaunystėj, – lengvai pašiepdama, nusijuokė Šarūnė, – nebudėjus tu skyriuje...
– Akivaizdu, nebudėjus. Ir džiaugiuos, žinok, – nė nepastebėjo pašaipos draugė.
Sudorojusi ir dvigubą sumuštinį ir dar šokoladinį batonėlį, Agnė ėmėsi bilietų nuotraukų paieškų. Reik gi kuo nors užsiimti, skrydis netrumpas.
– Klausyk, o mes čia rimtai birželio antrą grįžtam? – kiek nustebus staiga susidomėjo Agnė? – tu matei datas? Noriu primint, kad šiandien balandžio dvimpenkta... 
– Kokį birželį? Gegužės antrą, – Šarūnės balse suskamboneslepiama panika ir ji karštligiškai puolė naršyt telefone. 
– Nu birželio antrą, sakau tau. 
– Oiii! Prasideda! – tuose keliuose žodžiuose jau sumišo ne tik panika, bet ir neviltis, ir apmaudas.
– Aš pati, juk pati pirkau. Kaip aš taip mėnesį pramečiau? Turbūt programėlė pervertė o aš dar kartą. Man iškart budėt juk grįžus. Jetau! Nėr su kuo keistis ten!
Tas ilgas monologas, akivaizdu, buvo skirtas sau pačiai, bet nuo to Šarūnei nė kiek nelengvėjo. 
– Neimk tu taip rimtai galvon, nemirė niekas. Kur tu čia matai tragediją? Negi nebus jau jokių bilietų gegužės antrai dienai? Na, ratais – kvadratais, grįšim kaip nors. Susikeisi budėjimą blogiausiu atveju, – Agnei visa ši istorija atrodė net kiek komiška, bent jau tikrai ne tragiška.
– Aš ir tave į kvailą situaciją įvėliau, atsiprašau.
– O man koks skirtumas. Bent jau nedidelis, tai tikrai. Ten, tikiuosi, nors šilta, jei nepavyks išskrist. Ir daug apelsinų. Ir drakono vaisių.
– Jetau, dar tas skrydžio režimas, nieko imtis negaliu, – jau nebenusėdėjo vietoje  Šarūnė.
– Na nurimk. Skrydžio ir yra skrydžio. Nori, audioknygą duosiu paklausyt? Šveiką?
– Eik tu su savo audioknyga...
Šarūnė pakilo ir nuėjo į  lėktuvo galą link tualeto. Nors kur nors. Ją, gyvenančią griežtu ritmu, pagal tvarktaštį ir planą, tokie netikėtumai ne tai, kad glumino. Jie siutino, vertė spręst problemas čia ir dabar. Agnė į viską žiūrėjo daug ramiau, net su įdomumu, ironija ir laukimu kažko naujo. Žinoma, jos į rėmus nespraudė ir darbas – visuomet galėjo susitarti dėl nuotolio. 
O namie Agnės niekas nelaukė, Net namai. Koks skirtumas, kur nuomotis - ar Alikantėje, ar Kaune. Nejučiom ji mintyse net susitaikė su tuo, kad neieškos jokio kito skrydžio, o taip ir liks iki to birželio Ispanijoje. Taip nupirkti bilietai – reiškia taip ir reikia.
– Nesiseka mums su ta Ispanija, – toliau rypavo Šarūnė. Paskutinis kartas, jaučiu.
– Iš kur traukei, kad nesiseka? Super, ta Ispanija, viskas su ja gerai.
– O Barsą pameni? 
– O ką ta Barsa? Na, man tai tiesiog kelionių topas!
Kelionė į Barseloną buvo pirma jųdviejų išvyka. Seniai, gal prieš dešimt metų, Agnė jau neskaičiavo. Draugės buvo daug jaunesnės, nekeliavusios dviese, skaičiuojančios kiekvieną litą. Jos pykosi ir taikėsi šimtą kartų, išsinuomavo kažkokią palėpę, kur nebuvo net puodelių. Sugebėjo pasiklysti Guelio parke, Agnei pavogė piniginę su visomis kortelėmis, Šarūnė paskandino telefoną... 
Šarūnė dar nemokėjo susigyventi su kartais erzinančia Agnės ramybe, balansuojančia ties susitaikymu ir abejingumu, o draugė ir stengdamasi nespėjo tilpti į griežtą Šarūnės tvarkaraštį.
Tačiau Agnė visad skaitė, kad būtent Barselona ir buvo pati, pati ta kelionė, padėjusi pagrindą draugių „valkatavimo“ epopėjai.
Tik išlipus, Alikantė pasitiko giliai mėlynu dangum ir šilto oro pliūpsniu. Tas kontrastas tarp lietuviškos vėsos, dar tik tik sprogt mėginančių pumpurų ir sodrios, dar karštos ispaniškos vasaros neišdžiovintos pavasario žalumos tiesiog užbūrė Agnę. Ji ir bilietus pamiršo, į kažokį antrą planą ar net dar toliau nuslinko ir viskas, kas ką tik vyko jos gyvenime namie. 
Ne, Agnė nebuvo tokia rami ir juolab abejinga tam, kas vyko aplink ją. Ir su ja. Bet viskas virė joje, viduje. Nekunkuliavo, nevirto per kraštus. Tik ramiai ir kartais labai skaudžiai noko, brendo...