Bijūnai sekmadienio kambary
Bijūnai ant stalo
primena mamos suknelę —
tą, kurią vėjas dažnai glostydavo
prie bažnyčios vartų.
Žiedai pilni prisiminimų —
jų kvapas tirštas,
lyg kambaryje kažkas
dar bandytų ištarti
nepasakytą sakinio pradžią.
Ir krintančios žiedlapių gijos
tarsi jos balsas —
vis lėčiau, vis tyliau,
vis giliau į baltą staltiesę.