Ramybės.
Tik tokios tylios ramybės.
Nebylios.
Juk tas ką tik pabėgęs
laikas,
kuomet krūtinėje varpeliai skambo
Ar varpo sidabrinio dūžiai veržės lauk — dabar jau tik balastu
nebereikalingu tampa.
 
Ir bėgių nebereikia. Rūko stotyje 
iš ryto.
Ir traukinio vagono monotoniško
tuk duk,
kuomet vaizduotė nerimą pažadina —
jau nebenoriu.
Ir jokio virpesio širdies nei
kvaitulio.
Juk jeigu nepavyks — tuomet siela virpės 
tuščiu, begarsiu
jauduliu.
Kvėpuos be oro.

Tik susigūžti, sumažėti, 
kad neberastų tie virsmai
nuostabūs,
kurie pakeldavo, iškeldavo. 
Prikeldavo...

Paguoda tyloje nustebus.
Be epilogo.