Iš prašvilpiančių pro šalį
traukinių,
vienas greitasis yra mano
gyvenimas,

artėju prie mažo miestelio,
tos vietos, kur liūdesį
nešasi šventei kaip puokštę,
kur išnyksta randai, o gal
atspindys tai tebuvo
dangaus įsikibusių gervių,

tarp suoliuko be atlošo
ir tamsių vakarų – yra vieta,
kur šiaurinėje nišoj širdies
kartojami nuolat vardai –
būtinai tik mažybiniai,
slepiami įtrūkimai dienos,

o kartais nustembu,
rodos, mačiau visa tai
pro langą greitojo traukinio,
bet tikriausiai lietus
bus uždengęs akis ir melavęs!