Praėjo pavasaris, sėja. Artėjo šienapjūtė. Žeta su dukrom iš pat ryto išėjo daržų ravėt. Prasidėjus šienui, nebebus kada. Daržovės prapuls piktžolėse. Grįžusios pietų labai nustebo, prie daržinės pamačiusios didelę žemių krūvą. Pačiam tarpdury gili duobė, iš kurios kyšojo tik Povilo kepurė ir aukštyn švysčiojo kastuvas, išmesdamas naujus žemės gabalus.

–Ką tu čia darai?

–Lobio ieškau. – Visai rimtai atsakė Povilas.

–Slenkstį dėsi? Pamatą betonuosi?

–Sakiau gi. –Pyktelėjo Povilas. Nusišluostė prakaitą ir nusispjovė. – Kasu kasu ir kad nors sagą būčiau radęs. Nieko. Po pusmetrio žemė tokia kieta, kad laužtuvo reikia. Nebekasiu giliau, tegu jį šunys…

–Tu tikrai lobio ieškojai?! –Pratrūko juoku Žeta?

–Juoksis čia dar kokia kurva! Tiek dirbau ir viskas veltui…

–Dabar užkasti turėsi…

–Eik velniop! Neatsakau už save, kai tvosiu, tai gyva nesikelsi…

–Tvok, tvok. Tik grasinti ir temoki.

Povilas iš visų jėgų trenkė kastuvą į daržinės sieną. Kotas neatlaikė ir lūžo pusiau.

–Dabar ir kastuvą dar remontuosi… – nusijuokė žmona ir nuėjo perkelti karvių. Povilas sėdėjo ant žemių krūvos ir kepure šluostėsi prakaitą nuo kaktos. Valgant pietus paprašė:

–Gal nepasakokit niekam, kad aš čia kasiau…




Ankstyvą rudenį pasipylė laiškai iš pasvalietės draugės. Ji smulkiai aprašinėjo savo, kaip meilužės, nuotykius. Iš laimės skrajojo padebesiais ir labai norėjo ta laime su kuo nors pasidalinti. Todėl ir ėmė rašyti vos ne po 20 metų pertraukos. Žeta skaitė jos ilgus laiškus ir galvojo, ar pati galėtų apgaudinėti Povilą ir būti Jono meiluže? Povilui galėtų įtaisyti ragus. Ir dar kaip galėtų… Bet Jono žmonos apgaudinėti negalėtų. Ir su Jonu negalėtų būti meilužiais: per daug jį myli ir gerbia. Meilužis...meilužė...kaip tai žema ir amoralu. Ne. Žeta nebus niekieno meilužė. Atsakinėjo Linai santūriai, korektiškai, stengdamasi jos neįžeisti. Tegu ji gyvena pagal savo supratimą ir norą. Žeta jos nesmerkia bet ir savo nuomonės aiškiai nepasako. Lina patenkinta, kad surado nuodėmklausę, kuri ją supranta.

Ėjo ir praėjo škilminga pirmosios komunijos diena. Daivos ir Mortos bendraamžės lyg nuotakos, lyg prinesės puikavosi ilgomis baltomis, pūstomis sukniomis. Rauktais baltais vainikėliais, puoštais rūtomis. Rankose, papuoštose baltų nėrinių pirštinaitėmis, laikė žvakutes puošniose įmautėse. Avėjo baltais aukštakulniais bateliais. O jodvi vilkėjo paprastas kasdienes šviesias sukneles, tik kasas ir žvakeles buvo papuošusios rūtų šakelėmis. Žeta liūdėjo, kad negali papuošti dukrų. Jai tai buvo ne pasididžiavimo, o pažeminimo ir savo vertės nepilnavertiškumo pajautimo šventė. Net pašalpininkų dukros gražiai išpuoštos. Ji ir kiti šeimos nariai sunkiai dirbdami nuo ryto iki vakaro neįstengia geresnio drabužio nusipirkti. Ką jau besvajoti apie vienadienius pasipuošimus.

Šiltas ir sausas rugsėjis. Atėjo liūdna žinia: mirė Reginos babunėlė. Važiuoja Žeta į laidotuves. Važiuoja su šeima iš pat ryto, nors laidos tik popiete. Diena karšta lyg vasarą. Karstas skęsta gėlėse. Kambariai iškloti eglišakėmis ir ajerais, nepajėgia permušti lavono kvapo. Ramunė kas pusvalandį purškia gėles apie karstą kvapiu vandeniu. Drėgmė truputį sumažina negerą kvapą ir neleidžia vysti žiedams. Povilas nueina pas savus: sesers šeimą, brolį ir mamą. Sėdi ant akmenų krūvos ir neva rūko. Išnešant karstą, grįžta vidun jau su kvapu. Laima piktinasi:

–Neiškenčia negėrę…

Reginos brolis suskumba prieš uždarant karstą, šalia padėti babos lazdelę ir po pagalve pakišti dantų protezus. Regina su palengvėjimu atsidūsta ir padėkoja broliui. Kapinėse plieskia saulė. Labai karšta. Olga išskleidžia skėtį ir po šešėliu priima Mortą su Daiva. Slavikas laiko iškėlęs skėtį, Olga glaudžia prie savęs mergaites. Žeta laikosi su Laimos ir Alberto šeima. Grįžtant iš kapinių nejučia visi pasiskirsto į tris būrelius. Velionės Babos dukros su savo vaikų šeimomis, Babos sesuo Natalija su savo vaikais ir rygiškė Babos sesuo Olga su vyru, bei dviem Natalijos marčiomis ir jų vaikais. Ir per gedulingus pietus šitaip. Vakare visi išvažinėja namo. Povilas girtas kaip kaliošas. Olga su Slaviku lieka nakvoti pas Augutę. Žeta vairuoja atsargiai, nes jaučiasi labai pavargusi. Povilas ją keikia, ragina „spausti geležiuką iki galo“, lenkti kitus, grobsto už vairo. Per posūkį vos nenusiverčia į griovį. Mergaitės verkia iš baimės. Šiaip taip pasiekė namus. Povilas tuoj nušleivojo miegoti. Žetai su mergaitėmis visi darbai.

Išsipagiriojęs ėmė svajoti apie mobilų telefoną. Visi jo giminėj turi, o jis ne. Žeta griežtai pasipriešino. Bulvių niekas neperka. Turgūs perpildyti. Dukroms žiemai batų nebus už ką nupirkti. Apie telefoną tegu nesvajoja. Po savaitės atvažiavo Povilo brolis su šeima iš Kretingos samdytu autobusiuku ir nupirko nemažą kiekį bulvių. Pinigus pasiėmė Povilas ir dar tą patį vakarą iš kaimyno parsinešė padėvėtą mobilų telefoną. Dieną naktį nešiojosi kišenėje, bet nei jis kam skambino, nei jam kas skambino.

Rugsėjo pusė. Vaikų dirmavojimas. Daiva, savo kūma pabūt, pasikvietė mamos draugę Reginą. Mortai paliko ta pati krikštamotė Adelė. Adelė atvažiavo viena, autobusu. O Reginą atvežė jos kaimynė Birutė. Regina Daivai atvežė gyvą dovaną – jūros kiaulytę. Mergaitės labai apsidžiaugė gavusios tokį mielą augintinį. Povilas nesirodė. Neatėjo nė pasisveikinti. Po bažnytinių apeigų, visi nusifotografavo. Paskui grįžo namo pietų. Kadangi Žeta buvo viską iš anksto paruošusi, bereikėjo tik pašildyti ir valgyti. Visoms darniai darbuojantis, netrukus gardžiai pakvipo ir visi sėdo valgyti. Povilo nebuvo. Viešnios stebėjosi, kad tėvas nedalyvauja tokią svarbią vaikams dieną. Regina pasiūlė Žetai kokį savaitgalį aplankyti Nataliją – Povilo motiną, Reginai – krikšto mamą. Žeta mielai sutiko. Po pietų išsivirė kavos ir arbatos, valgė tortą ir linksmai plepėjo. Regina pamatė iš ganyklos pareinantį Povilą ir pakvietė pro atvirą langą:

–Gaspadoriau Povilai, prašom su mumis papietauti!

–Ėskit, ėskit. Netrukdysiu jums.

–O Viešpatie, ką aš blogo jam pasakiau? – Regina pasijuto lyg pagaliu gavusi. – Matosi. Kad mes nepageidautini.

–Nekreipkit dėmesio, jis visada toks. Jei kas iš jo šeimos atvažiuoja, tada patenkintas. –Bandė taisyti padėtį Žeta, bet kalba nebesirišo. Pabaigusios gerti arbatą, viešnios pakilo, atsisveikino. Birutė paėmė ir Adelę. Iš Tryškių kaip tik bus autobusas link Telšių. 

Vakarienei parėjo ir Povilas:

–Nieko nevirei?

–Iš dienos liko ir kotletų ir dešrelių ir mišrainės, daržovių…

–Pati ir ėsk visų išėdas. Atliekų aš nevalgau.

–Vadinasi nealkanas esi.

–Ak tu sterva! Visos jūs stervos! – Pasilipęs ant aukšto, pjovėsi rūkytų lašinių, luposi svogūną. Keikdamasis valgė.

Po ketverto dienų Žeta gavo Reginos laišką: „Parvažiavusi, tą pačią naktį sapnavau tave. Tu man atiduodi savo mergaites, sakydama, kad joms su manim bus gerai, o pati kažkur išvyksti. Laiminga ir linksma. Ką tai galėtų reikšti?“

Prie progos, kai Povilas buvo geros nuotaikos, Žeta užsiminė, kad planuoja su Regina važiuoti pas jo mamą. Vyro nuotaika iškart subiuro:

–Nėra tau ten ko važiuoti. Jei Regina nori tegu važiuoja. Jai kūma. O tau ko ten? Ir dar su nakvyne… Na jau ne. Aš vienas gyvulių nešersiu. Kaip tu man, taip ir aš tau. Jau kelintą kartą sakau, kad namą perrašytum mano vardu. Gyvenu aš čia beteisis, kaip įnamis.

–Nu dar gražiau…

–Jei neduok Dieve numirtum, juk dukros manęs čia nelaikys. Išvarys. Kur man dingti tada..!

–Ką čia šneki apie mirtį… juk neišsiskyrę, santuokoj esam. Po mirties paveldėsi… nu kam tos tuščios šnekos apie mirtį ir išvarymą. Baikim tas nesąmoningas kalbas. Ką čia išsigalvojai. Kokie išvarymai? Kokios mirtys? Protas maišosi?

–Taip ir žinojau, kad už durnių mane laikai. Už vergą! Dirbu kaip arklys, bet nė centas man čia nepriklauso! Mokslinčka! Profesorka! Dvylika klasių baigusi…

–Vienuolika…

–Užsičiaupk, kurva, nenaudėle, lepūne..!

Šeštadienis. Daiva po pusryčių vėl atsigulė. Žeta susirūpino:

–Skauda ką nors? Negera, pykina? – Delnu tikrina kaktą. Neatrodo karšta. Dėl viso pikto paima termometrą. Ne nekarščiuoja. – Kas nutiko, mergaite mano?

–Nieko, mamyte. Man viskas gerai. Aš nesergu, tik labai pavargau. Noriu miego.

–Pamiegok. Pailsėk. – Išeidama užtraukia užuolaidas, kad šviesa į akis nekristų. Pataisiusi pietus, eina pas Daivą. Gal jau atsibudo? Gal skaito knygą? Tegu pavalgys. Dukra taip giliai įmigusi, tyliai, giliai kvėpuoja. Lengvai delnu palietė kaktą – ne, nekaršta. Pirštų galais išėjo. Tegu dar pamiega.

Po vakarinės ruošos, nesulaukusi Daivos vakarienės, eina žadint. Gal apsimeta mieganti? Gal ko supyko? Miega ramiai, net seilė per lūpų kamputį ištįsusi.

–Dukryte, kelkis. Pavalgyt reikia. Daivute, gana miegoti…

Mergaitė ne išsyk atsimerkė. Apsidairiusi sako:

–Mamyt, dar anksti, dar ne visai išaušo. Aš dar truputį pamiegosiu.

–Tu visą dieną išmiegojai! Dabar vakaras, ne rytas. Kelkis pavalgyt.

Labai nenoriai atėjo prie stalo. Pakandusi kelis kąsnius, vėl nusliūkino į lovą. Išmiegojo visą naktį. Ir sekmadienį visą dieną išmiegojo. Ne gulėjo, ne lovoj voliojosi, o tikrų tikriausiai miegojo. Pirmadienio rytą paprašė leisti neiti į mokyklą. Labai miego norinti. Žeta privertė dukrą apsirengti ir nuvežė pas daktarus. Labai nustebo, kad ir Povilas panoro važiuoti kartu. Ten darė visokiausius tyrimus. Atleido savaitei nuo mokyklos. Daiva niekuo nesiskundė. Niekas neskaudėjo. Sakėsi esanti sveika, tik norinti truputį pamiegoti. Tas truputis tai ištisos paros. Paprašyta suplauti indus ar nuvalyti dulkes, sakydavo:

–Gerai, mamyte, viską padarysiu, tik truputį pamiegosiu.

Miegojo nuo aušros iki sutemos ir nuo sutemos iki aušros. Tyrimai geri. Jokių nukrypimų nerado. Nusiskundimų nėra. Iš kur tas miegas? Važiuojant pas daktarus, Povilas važiuoja kartu. Toks rūpestingas dukrai pasidarė. Žeta džiaugėsi, vis tik ne akmuo vyro krūtinėje vietoj širdies. Rūpi ir jam vaiko sveikata. Galiausiai pasiuntė pas psichologus. Daiva užsisklendė. Mažai kalbėjo. Į klausimus atsakinėjo vienskiemeniu „taip“ arba „ ne“. Po keleto vizitų, gavo išvadą: jai per sunku mokytis kartu su visais. Yra persitempusi. Davė pažymą dėl palengvintos mokymo programos. Nuo matematikos mokslo visai atleido. Žodžiu, eik į mokyklą, klausykis, mokytis nebūtina. Žetai kojas pakirto. Už ką? Kodėl? Nu ne durna jos dukra… tik tas nesvietiškas miegas…

–Nesi jaudinkit taip, mamyte. Pailsės nuo didelio krūvio ir viskas susitvarkys. Juk neamžinai ta diagnozė. Matysit, kai mergytė atsigaus, galėsit vėl praeiti komisiją ir, jei viskas gerai, nuimsim palengvinimą mokslams.

Kaip nesi jaudinti, kaip nepergyventi? Juk dukra nurašyta „lapėms“. Dabar nesimokydama vėliau tikrai nepajėgs draugų pasivyti. Liks antriems metams? Povilas išvis nerodė dėl to emocijų. Na ir kas. Ne visiems lemta būti profesoriais. Kažkam juk reikia ir karvių uodegas kiloti. Bus pagalbininkė prie ūkio.

Daiva vėl pradėjo lankyti mokyklą. Miego priepuolis lyg ir praėjo. Ruošė kartu su Morta pamokas, nors jai nebuvo būtina. Darbavosi, padėdama mamai melžti karves, ožkas, šerti triušius. Tėvas po darbų su arkliu, užmesdavo Daivą ant „Braškės“ nugaros ir jinai nujodavo kumelę į ganyklą. Pats iš paskos dviračiu važiuodavo, kad pririštų ganytis. Šypsenos dukros veide Žeta vis nematė. Mergaitė amžinai liūdna, susimąsčiusi. Pakalbinta krūptelėdavo. Klausė, gal kada ko nors išsigando labai? Gyvulio, žmogaus? Gal šuo išgąsdino? „Ne, ne. Nieko neišsigando viskas gerai, tik gal, mama, tu nebeik į tas repeticijas. Būk vakarais namie“.

–Ko bijai, mažule? Tamsos? Juk ne viena. Tėvas namie. Ir sesuo.

–Nebijau, tik tu ilgai nebūk. Greit pareik.

Jėzus Marija! Kas su tuo vaiku darosi? Ko jinai bijo? Žeta spėliojo, suko galvą, stebėjo dukrą, bet niekas nepaaiškėjo.

Nurovus burokus ir aparus daržus, Povilas išvažiavo porai dienų pas motiną. Žeta viena su dukrom darbavosi ūkyje. Mokykloje buvo savaitė rudens atostogų. Kartą Daiva lankstydama išskalbtus rūbus garsiai lyg pati sau pasakė:

–Aš niekada tėvui nedovanosiu! Niekada niekada neatleisiu!

–Ko neatleisi dukryt? – pripuolė Žeta prie dukros, apkabino. Ką tau tėvas padarė?

–Nieko, mamyt. Aš šiaip… jis keikiasi…

Na taip, kad keikiasi tai tiesa. Baisi tiesa. Nevaldo liežuvio, visas iškolioja bjauriausiais, šlykščiausiais žodžiais. Žeta sėdėjo ant lovos, glėby laikydama dukrą ir mintyse perkratinėjo tėvo keiksmus dukrų ir savo adresu: „Smirdžiu aš mat jums! Jūsų pizės daug labiau smirdi , negu mano galva. O aš vis tiek nieko nesakau. Kurvų kolekcija. Taip ir norisi visoms snukius išdaužyti. Jūs visos man esat negeros. Bėgat nuo manęs šalin. Brūdai. Ir jau nebebūsit man geresnės. Svolačiai.“

„Tu pagirdyk! Jei iš tavęs geria, tu ir girdyk. Aš girdau – negeria, nors per pizę atvertęs supilk. Aš nenoriu, kad mane apgaudinėtų, apkvailintų, kaip sperma apipiltų. Aš jau dažnai nesiūlinėsiu joms gerti. Tegu užsipisa. Nesiduosiu maustomas ant pizdų“. (Tai apie karves).

Tada, ankstyvą rytą, prieš aštuonias, Žeta ruošė dukras į mokyklą. Morta dar valgė pusryčius, Daivai mama pynė kasą. Povilas parėjo iš tvarto. Su juo į virtuvę įbėgo mažas šuniukas Tigras. Prieš porą dienų jis kieme pametė dirželį nuo blusų. Žeta rado ir atidavė Povilui, kad uždėtų, bet tas vis nerasdavo laisvo laiko. Dabar, kai visi skubėjo prie savo darbų, Povilas sugalvojo uždėti dirželį. Šuniukas nesileido, muistėsi, bandė ištrūkti. „ Kurvuiti, stovėk! Dar mat neuždėsiu vienas…“ Povilas smarkiai trenkė šuniukui. Tas ėmė cypti ir įkando jam į ranką. „ Žalty, vis tiek bus mano viršus!“ Dar smarkiau trenkė. Gyvulėlis sustaugė ir ėmė skalyti. Prie būdos užkaukė ir senasis šuo. „ Brudas koks...vistiek uždėjau. O jūs, kurvos, stovit ir juokiatės. Nevėkšlos. Tinginės. Kad tėvui padėti, tai nė viena. Išmalsiu snukius, tai žinosit, kaip šaipytis iš tėvo.“ Mortelė tada pašoko nebaigusi valgyti ir pasičiupusi knygas movė pro duris. Daiva ėmė drebėti. Ji negalėjo pabėgti, nes mama dar nebaigė supinti kasos. Ir Žetos rankos ėmė drebėti. Jos širdyje virė nuoskauda: nejaugi nemato, kiek valandų? Vaikams pamokos tuoj, o jam mat šuns dirželis svarbiau. Juk tas dirželis ir vėliau galėjo būt uždėtas. Dabar ir Žeta pratrūko. Nenorėjo, kad mergaitės girdėtų: „tau galva būtų nusisukus, jei būtum palaukęs, kol plaukus sutvarkysiu? Būtinai reikėjo tą pat sekundę, kaip kūdikiui…?“ Ir sprogo Povilas: „Kurvos, jūs, kurvos! Tik pyzdas krapštytis savo velniškai ilgais nagais temokat! Tik kūšius šukuojatės! Tik šaipytis mokslinčka – pirmoji! Dvylika klasių baigusi! Skupičelka! Pyzdos nukris, kad pajudėsit!? Nevėkšla, svolačina, vienturtė Tamošienės… Išdaužysiu visas! Smegenys jūsų išsitaškys ant sienų, jei neklausysit!!!“ Tada Žeta nebeištvėrė. Kas bus tebunie… Atsistojo priešais: „Taškyk!“ Netaškė, pats movė pro duris. Nesirodė visą dieną. Vakare susivokė peralkęs. Elgėsi lyg nieko nebuvę.

Ir dar. Žiemos rytą mergaitės velkasi paltus – bėgs mokyklon. Morta nedrąsiai kreipėsi į mamą. „Mamyte, užrišk man šalikėlį.“ „Kodėl kepurės nebesimauni?“ „Kad aš vakar mokykloj neberadau. Ryte , kaip visada įsikišau į rankovę, einant namo neberadau. Ieškojom abi su Daiva. Neradom.“ „ Duosiu tau kitą. Nebe pamesk“. Ir Povilas: „Į triusikus, prie pyzdos įsikišk, o ne į rankovę! Plika miže galėsi eiti. Tokiai žioplai ir triusikus netruks numauti. Pareisi pize velkina, kūšiu plevėsuodama!“ Mergaitės nėrė pro duris, o Povilas guodėsi: „Ir kas per vaikai šiais laikais. Su tėvu nenori kalbėtis. Ką besakytum, ko beklaustum, tyli, kaip subinės. Tai vis tavo nuopelnas! Tu nuteiki jas prieš mane!“

Tikrai. Vien už tuos šlykščius žodžius dukrų adresu, negalima atleisti. Tikrai negalima…




Atėjo Irenos laiškas su kvietimu į Kęstučio gimtadienį. Žeta iškart pasakė, kad nevažiuos. Nėra kas ūkį prižiūri.

–Tada aš su dukromis važiuosiu. Mama serganti. Gal paskutinį sykį anūkes matys.

–Mes nenorim ten važiuoti, – susirūpino Daiva.

–Nevažiuosit. Mes nuvažiuosim kitą savaitgalį. Ir Regina tada žada važiuoti… Kartu visos nuvažiuosim.

–Kaip norit. Tada aš pabūsiu ilgiau. Bet jūs nevažiuosit. Niekada nevažiuosit!

–Pabūk. Būk, kiek lenda. Visam gali pasilikti! –Pasiuto ir Žeta šaukti.

Ir pabuvo. Beveik dvi savaites. Parvažiavo pajuodęs, dvokiantis, drebantis. Praėjo kelios dienos, kol išsigulėjo, kol atgavo normalaus žmogaus išvaizdą.

Žeta vis pagalvodavo, kad reikėtų nors iš mandagumo aplankyti sergančią uošvę. Nuėjusi pas kaimyną, paprašė leidimo paskambinti Reginai. Pasikalbėjo, papasakojo Povilo nenorą, ją su vaikais išleisti. Ir Regina pasakė nebežinanti ar benori aplankyti kūmą po to, kai sužinojo, jog Regina privalėjo nusamdyti mašiną ir atsivežti ją į babūnėlės metines. „Man babunėlė, o Natalijai sesuo. Kęstas juk iki autobuso galėjo pavežti, o aš Tryškiuose su broliu jo mašina pasitikusi. Neatvažiavo. Kaltina mane, kad iš namų neatsivežiau. Man pinigai samdyti mašiną iš dangaus nebyra.“ Galiausiai sutarė, kad jeigu Žeta važiuos, tai ir Regina važiuos. Ne iš noro, o iš pareigos. Povilas nė girdėt nenorėjo, apie jo motinos lankymą. „Regina, jei nori, tegu važiuoja, o tau ten nėra kas veikti“. Kodėl? Kodėl? Nedavė Žetai ramybės tas klausimas. Kasdienius rūpesčius užgožė žinia apie mokyklos naikinimą kaime. Dabar vaikai kasdien bus vežami į Tirkšlius 12 kilometrų. Yra maršrutinis pravažiuojantis autobusas į Mažeikius, išduos mokykla pažymėjimus ir galės važinėti nemokamai. Ryte septintą išvažiuos, vakare trečią parvažiuos. Reikia pinigų pietums. O jų nėra… Žeta tepa sumuštinius, pakuoja į dėžutes, deda į kuprines. Bus mergaitėms pietūs. Tik Žeta nepagalvojo, kad vaikai žiaurūs. Sužinojo vėliau, daug vėliau. Dukros eidavo per pertrauką į rūbinę ir ten pasislėpusios tarp paltų paskubom valgydavo lyg vagys. Vaikai iš jų tyčiojosi, stengdavosi išmušti maistą iš rankų. Jetau, jetau, kodėl? O pačiai Žetai ar kitaip buvo mokykloj? Ar ne dėl patyčių ir nuolatinio alkio, nuovargio susirgo? Negi ir jos dukrų laukia toks pat likimas? Tad nors vakarais stengdavosi skaniai gaminti ir kuo daugiau primaitinti dukras. Už tai užsitraukė dar didesnę vyro neapykantą. „Sukiši viską toms dermajėdoms, kas man lieka? sunkiausiai dirbu, o skaniausi kąsneliai toms...“  Šeštadieniais Žeta prasimanydavo įvairių reikalų mieste. Visos trys dviračiais išvažiuodavo. Žeta slapčia sutaupiusi kelis litus pirkdavo batono, konservų, ledų. Grįždamos sukdavo į mišką ir susėdusios ant kelmų, pasidarydavo puotą. Tai būdavo visoms laimės ir atgaivos valandėlės. Žeta nebeėmė mašinos, reikalui prispyrus važiavo autobusu, arba įsiprašydavo pas kaimyną mašinon, kai tas važiuodavo savo reikalais į miestą. Mašina rūdijo garaže. Povilas ten eidavo pasėdėti, pasiklausyti radijo. Kai visiškai išsikrovė akumuliatoriai, nešdavosi baterinį radiją tenai. Mašina buvo jo siela, jo pasididžiavimas, nors ir nevažiuojanti. Ne, nebuvo sugedusi. Paprasčiausiai buvo pasibaigę techninės apžiūros ir draudimo dokumentai. Žetai atsisakius važinėti su ja, nebebuvo prasmės visko tvarkyti. Taip ir dūlėjo Povilo pasididžiavimas.

Daržovių niekas nebepirko, turgūs perpildyti to gero. Už pieną kainos krito. Iš kur paimti pinigų? Už ką mergaitėms pirkti rūbus ir batus? Žeta galvojo dieną naktį kaip gauti pinigų? Užsiminė Povilui, kad reikia mažinti karves ir jam ieškotis darbo. Atsakas, kaip visada keiksmai ir skundai, kad jis ir taip darbais apkrautas. Norinti jį visai pasmaugti? Be to kaime darbų nėra. Į miestą kaip pasivažinės – teisių neturi. Išlaikyti jas – pinigų nėra. Uždaras ratas. Teks tenkintis taip, kaip yra.

–Tada aš ieškosiu darbo siuvykloj kokioj ar nors valytojos darbo...Teises turiu. Mašinai dokumentams sutvarkyti pasiskolinsiu. Negaliu aš taip...vaikai lyg elgetos kitų sudovanotais rūbais, per trumpom rankovėm, nukleiptais batais…

–Dirbk, jei tau dar namuose per maža darbo...mašinos negausi.

–Gal ėsi tu tą mašiną? Pasidėsi ant lėkštės ir pjausi mažais gabaliukais...ir sotus būsi…

–Užsičiaupk, kurva tu, blede, nenaudėle, kad tik pasijuokti tau iš manęs…matysim, kiek dar ilgai juoksies!

Žiemos popietę, Povilas išėjo pas kaimyną susitarti dėl kumelės pakaustymo. Žeta prigulė ant sofos, laukdama grįžtančių mergaičių iš mokyklos. Nė nepajuto, kaip užmigo. Sode didžiausios pusnys, šviečia saulė, obelų šakos pasidengusios gražiu šerkšnu. Žeta girdi, kaip sode ją šaukia mama.

–Mamyte, ko šaldais, eik vidun! – nori sušukti Žeta, nori pribėgti ir parsivesti mamą. Taip jos pasiilgo. Tik kur jinai? Kodėl niekur nesimato? Nemato, bet aiškiai girdi jos balsą:

–Žaneta, dukrele, aš tau sakau! Negyvenk su juo. Pražudysi ir save ir vaikus. Paklausyk manęs. Negyvenk, saugokis…!

–Mama! – Žeta pabunda šaukdama mamą. Dairosi nesuprasdama kur esanti. Pripuola prie lango. Saulė jau arti laidos. Kaip tik mergaitės pareina keliu. Nusibraukia nevalingai ištryškusias ašaras ir puola virtuvėn, šildyti valgio. Galvoje vis skamba mamos balsas: „Negyvenk su juo. Pražudysi ir save ir vaikus.“ Ką tai galėtų reikšti? Nuo kokios grėsmės mama perspėjo?

Vakare sugulus dukroms miego, Povilas netikėtai pasakė:

–Aš pagalvojau, jei taip labai nori dirbti, ieškokis, tvarkykis mašiną ir važinėkis. Gal užsidirbsi ant benzino?

–Aš irgi pagalvojau, kad gal palauksiu, kol keliai pradžius. Važinėsiuos dviračiu. Susikišk savo mašiną į šikną. Nesiklausysiu tavo priekaištų. – Atšovė Žeta.

Tai labai sunervino Povilą. Daugiau nieko nesakęs, išėjo miegoti į nešildomą antrą aukštą. Tegu. Neknarks pašonėj. Galėtų visada ten miegoti. Galės netrukdoma ramiai apmąstyti sapne išgirstus mamos žodžius. Neužmigo iki paryčių. Sapnas taip ir liko mįslė. Viena mintis jau seniai kirbėjo Žetos galvoje. Sapnas ją tik paaštrino. SKYRYBOS! Reikia advokato konsultacijos. Neaišku, ar nedalins namo pusiau? Tuo atveju čia gyventi kartu su juo būtų visiškai nebeįmanoma. Advokatui pinigų nėra… Pasiskolinti? Čia gi ne dešimt, ne dvidešimt litų reikės… Visos draugės pačios galų su galais nesuduria.

Taip ir slinko niūrios žiemos dienos. Malkų kirsti nėjo. Iš pernai nemažai liko, užteks ir kitai žiemai. Pavasarėjo. Artinosi Velykos. Sukarščiavo Morta. Daktaras atleido savaitei nuo mokyklos. Šventėms Povilas išvažiavo pas motiną. Žeta su dukrom sėdo marginti kiaušinių. Pasiruošė įmanrtresnių valgių rytojui. Kadangi Morta nebekarščiavo, išėjo į bažnyčią pasižiūrėti žydvelykinio vaidinimo. Pirmąją Velykų dieną buvo tikra šventė: niekas nebambėjo, nevaikščiojo surūgęs, nepriekaištavo, kad kam nors neliko skaniausio kąsnio. Morta jautėsi sveika. Šventinis laikotarpis prabėgo lyg viena valanda. Antrąją Velykų dieną, temstant, paskutiniu autobusu grįžo Povilas. Kaip nebūtų keista – blaivas ir nepagiriotas. Morta maudėsi. Žeta jau ruošėsi į tvartą liuobti gyvulių. Povilas nuėjo persirengti, irgi eis padėti liuobtis. Kaip niekad buvo geros nuotaikos.

Žeta supylė kiaulėms ėdalą ir ėmėsi melžti karves. Baigiant melžti paskutinę karvę atėjo Povilas:

–Tu pasigirdyk oželius, o visa kita aš padarysiu. Juk reikia vaikus paruošti mokyklai… kad nesuvėluoti gulti…

Grįžusi trobon, Žeta pamatė prie viryklės drebančią Mortą.

–Kas tau? Vėl karščiuoji?

–Ne, mama… sveika aš… tik…

–Kas nutiko? Kas? Sakyk!

–Mama… tėvas…

–Ką padarė?

–Jis...mane graibė...graibė kaip...kaip moterį…aš šaukiau tave...jis mane mušė per veidą...sakė...jei skūsiuos...sakė...negyvai užmuš...ir smegenis...mano smegenis suės žiurkės…

–Jėzus Marija! Kas darosi! Morta, dukra… – „Negyvenk su juo. Pražudysi ir save ir vaikus.“ – Galvoje vėl nuskambėjo mamos žodžiai iš sapno. – Jetau... Jetau! Nurimk, nebijok. Dar nežinia kieno smegenis žiurkės ės. – Žeta glaudė prie savęs dukrą, glostė šlapius plaukus. Jos galvoje virė tūkstančiai minčių: kas, kodėl, kaip? Aidu atsiliepė kadaise išgirsti žodžiai iš Daivos lūpų: „Aš niekada tėvui nedovanosiu! Niekada niekada neatleisiu!“ Va ko dukra negalės atleisti!

–Morta, vaikeli, neišsiduok, kad man viską pasakei. Elkis taip lyg aš nieko nežinočiau. Aš ką nors sugalvosiu. Ilgiau jo teroro nekentėsim…

–Išvarysim jį?

–Manau, pasiseks mums apsiginti.

–Aš eisiu gulti ir apsimesiu mieganti. Nenoriu jo matyti.

–Gerai, eik. Aš einu, padėsiu Daivai galvą išsiplauti.

–Mama, tu jos paklausk irgi…

–Paklausiu. Labanakt.

Žeta su Daiva užsidarė vonioje. Pasileido vandenį, plovė galvas, maudėsi. Žeta vis delsė klausti Daivos, vis galvojo, kaip pradėti, kad dukra neišsigąstų, ne užsisklęstų. Galiausiai rėžė tiesiai:

–Dukra, turi man sakyti teisybę. Morta jau pasakė. Turi ir tu pasakyti . Ką tėvas daro su tavim? Jis grabinėja tave?

–Ne tik… – Daiva pravirksta. Jos akys didelės didelės. Skruostai raudoni. Ji nemirksi, verkia tyliai, rodos, vanduo teka ne iš krano, o iš jos akių. – Ganykloj...šienaujant...ir...namie...liepia ateit į antrą aukštą… užrakina… kai tavęs nėra namie…

–Tau tai patinka? – šitas klausimas Žetai buvo sunkiausias. Apmirusia širdimi laukia atsakymo, spalvoti ratilai sukasi akyse, jaučia, kad gali prarasti sąmonę, suspaudžia vonios kraštą…

–Nepatinka...aš bijau…jis muša...grasina...sako, kad visi tėvai šitaip daro dukroms, ...kad taip yra gyvenime...kad taip reikia…

–Taip nereikia, taip neturi būti. Tėvas daro nusikaltimą ir mes jį nubausim. Klausyk atidžiai, nebeverk. Paklausyk manęs. Viskas bus gerai. Ryt važiuosim ieškoti pagalbos. Tu pasiimk kuprinę be knygų, kad nebūtų sunku. Tegu tėvas mano, kad važiuoji į mokyklą, o mudvi su Morta – pas daktarą. Tegu nieko nesupranta ir neįtaria. Mes visos važiuosim pagalbos ieškoti.

–Aš bijau…

–Ša, nebeverk. Tėvas neturi nieko žinoti ir įtarti. Ir nebijok. Dabar, kai aš viską žinau, nebeleisiu tavęs skriausti. Apginsiu. Patikėk. Rasim pagalbą. Tikrai rasim. Šluostykis ir eime.

Grįžus iš vonios, Žeta rado Povilą sėdintį prie stalo ir valgantį kumpį.

–Morta jau pasveiko, kad maudėsi? Ryt į mokyklą?

–Dar nėra gerai. Temperatūros nebeturėjo, bet dar jaučiasi silpna. Ryt dar vešiu pas daktarą. Matysim, kokie bus tyrimai. Gal tik šiaip po ligos dar nesustiprėjo.

–Imk mašiną, nesitrankyk autobusu visą dieną.

–Mašina netvarkingais dokumentais, neimsiu. Policija sustabdys, nubaus. Taip pinigų nėra…

–Paims ir sustabdys...bailė tu. Juk jie nežino, kad netvarkoj popieriai. Užtat greit grįžtum.

–Sakiau, neimsiu. Susikišk savo mašiną subinėn. Tiek laiko apsiėjau be jos, išsiversiu ir toliau…

–Ak tu svolačina! Tau širdį rodau, o tu man špygą...brude tu, brude, žemės kirmine, nevėkšla. –keikdamasis pakilo ir išėjo į antrą aukštą. – Kurva, tu, dar pašliaužosi prieš mane keliais, dar pašliaužosi...baigsis tavo mandrystės. – metė žergdamas per slenkstį. 

Daiva, susisupusi į chalatą, stovėjo miegamojo tarpduryje. Žeta priėjo prie jos, apkabinusi, glostė šlapius plaukus, mylavo. Matė, kokia išsigandusi dukra, kaip dreba jos liesas kūnas. Ir pati ėmė drebėti. Taip ėmė siutas, kad norėjosi paimti kirvį ir jį miegantį nukirsti. Negalima! Protu suvokė, kad taip pasielgdama pražudytų savo mergaites ir save pasmerktų ilgiems kalėjimo metams. Kas jomis pasirūpintų? Valdžia? Kaip joms jaustis, kai tėvas prievartautojas, o motina žmogžudė?! Ne, ir dar kartą ne. Važiuos, ieškos pagalbos. Jei neras, jei joms niekas nepadės, vis tiek čia negrįš, kol tas pabaisa čia, jos namuose.

–Einam miegoti… Aš miegosiu su jumis. Kad nebijotumėt.

Ryte, lyg niekur nieko, Žeta apliuobė gyvulius, paruošė pusryčius. Kiek valgiusios kiek ne, kąsnis nelindo per gerklę, išvažiavo autobusu. Žeta niekaip negalėjo apsispręsti, kur eiti pagalbos: į „vaikų teises“ ar policiją. Kadangi pakeliui buvo „vaikų teisės“, tai nuėjo ten. Gavo patarimą kreiptis į policiją. Policijoj, tuoj buvo apklaustos. Morta neužsikirsdama papasakojo, kaip tėvas prie jos priekabiavo, o Daiva susigūžusi atsakinėjo tik klausiama ir vis dūsavo. Po geros valandos pasibeldęs į kabinetą įėjo uniformuotas pareigūnas ir atraportavo, kad užduotis įvykdyta, įtariamasis S...ys patalpintas į areštinę. Daiva prigludo prie motinos ir pašnabždom paklausė:

–Ar tai tėvas kalėjime jau? Grįžusios nerasime jo namie?

–Taip, neberasime jo namie… – Garsiai atsakė mama.

–Taip, mergaite, tavo tėvas suimtas. Jo namie nebebus. – Patvirtino tyrėjas.

Daiva atsitiesė. Dabar drąsiai ir aiškiai pasakojo, kaip tėvas ja naudojosi. Sakė, jog tėvas jai sakęs, kad taip daro visi tėvai savo dukroms, kad nebijotų – jis jai vaiko nepadarysiąs. Kad taip darė jau treti metai. Prigrasino nepasakyti mamai, nes tada visiems bus blogai. Visų smegenys taškysis ant sienų, o mamai bus dar blogiau.

–O kaip mamai bus dar blogiau?

–Nesakysiu…negaliu… –Daiva ėmė verkti.

–Viskas, viskas. Daugiau nebeklausinėsiu. Neverk. Pailsėkit. Nueikit į valgyklą, ten koridoriaus gale, laiptais žemyn. Pavalgykit. Paskui užeisit pas kitą tyrėją pasikalbėti.

Valgykloje skaniai kvepėjo, bet mergaitės nieko nenorėjo valgyti. Žeta užsakė vieną porciją dienos pietų visoms trims. Nė vienai nelindo valgis. Nežinia baisiai slėgė. Naujam kabinete, moteris tyrėja, vėl klausinėjo to paties, tikslino. Dabar apklausoj dalyvavo ir atstovė iš vaikų teisių. Žeta vis dairėsi į laikrodį. Išvažiavo paskutinis autobusas. Taksi parvažiuoti nėra pinigų. Teks pėstute… Pasibaigus apklausai jau brėško vakaras. Tyrėja kažkam paskambino, kažkam iškvietė automobilį ir paprašė prisistatyti į jos kabinetą. Po kelių minučių įėjo policininkas:

–Aš pasiruošęs.

–Puiku. Parvežk viešnias namo. Štai jų namų raktas.

–Bus padaryta. Eime, ponia ir panelės.

Namie buvo tikras chaosas. Mūkė, bliovė, žvengė ir žviegė alkani gyvuliai. Nieko nelaukusios, visos trys greit persirengė ir puolė į tvartą. Kas melžė, kas šėrė, kas patamsy sode ieškojo nakčiai sutūpusių vištų.

Sutvarkiusios tvarto darbus ir pavalgiusios pasijuto tokios pavargusios. Nebesinorėjo nė kalbėtis, nei stalo sutvarkyti. Ryt vėl atvažiuos policijos mašina, vėl bus klausimai. Dukros greit sumigo, o Žeta vartėsi lovoje spaudžiama rūpesčių. Kas bus toliau? Kaip toliau mergaitėms lankyti mokyklą? Kokias patyčias teks iškęsti? Kokia bus mokytojų reakcija? Ar sulauks jų užtarimo? Koks pažeminimas pas tardytojus dar ir dar kartą pasakoti tą patį. Tai didžiulis smūgis jaunos mergaitės psichikai. Kaip jos visa tai ištvers? Nė nepajuto Žeta, kaip ir aušti pradėjo. Kėlėsi, darbavosi tvarte, ruošė pusryčius, nesijautė pavargusi. Pažadino mergaites ir atvažiavus policijos mašinai, visos jau buvo pasiruošusios kelionei. Šiandien apklausinėjo Žetą. Koks buvo jos seksualinis gyvenimas su vyru. Kaip dažnai buvo sueitys, kokie dvasiniai tarpusavio ryšiai, kaip dažnai barėsi, išgėrinėjo, gal naudojo psichotropines medžiagas? Kaip pastebėjo, kad dukros skriaudžiamos? Ką dėl įvykio kaltina: dukras ar vyrą?

Kitas tyrėjas, dalyvaujant vaikų teisių atstovui, kalbėjosi su mergaitėmis. Iš pradžių kalbino po vieną, paskui abi kartu. Pavakary policijos mašina vėl jas parvežė namo. Žeta jautė, kad kaimelis virte virė nuo apkalbų ir spėlionių. Tokia sensacija! Toks nuotykis! Niekas neatėjo, nepakalbino nė per tvorą, bet buvo akivaizdu, kaip eidami gatve, nenuleisdavo akių nuo jų sodybos. Nebuvo kada verkti, savęs gailėti. Gyvuliai reikalavo ėsti ir gerti. Visoms trims užteko darbo. Pasotinusios gyvulius, ruošė valgį sau. Jautėsi labai alkanos, nes pusryčių nesinorėjo, o pietų valgyti nebuvo kada. Bet kai valgis jau garavo lėkštėse, kąsniai strigo gerklėse. Labai gąsdino rytdiena. Mergaitėms reikės praeiti teismo medicininę ekspertizę. Tai be galo gėdingas dalykas paauglėms. Žeta ramino ir guodė dukras kaip mokėdama. Neaišku, ar mergaitės galėjo laiku užmigti, ar ne. Jos įsiprašė miegoti pas mamą vienam kambary. Dėl to ir lovą persinešė. Gulėjo tyliai, bet ramaus kvėpavimo Žeta negirdėjo. Jinai vėl visą naktį prasikamavo, apgalvodama praėjusius įvykius, perkratydama atmintyje kiekvieną nugyventą dieną nuo pat pirmos pažinties su Povilu. Išaušus rytui, pamatė, kad dukros miega. Nežadino. Viena apėjo visus darbus. Nesijautė išsekusi, tik kojos tokios sunkios, nenori lankstytis. Gal sutinusios? Ne nežiūrės. Nežinia geriau. Ruošiant pusryčius, pabudo dukros. Žeta matė, kokios jos susirūpinusios. Kaip jas paguosti, kaip nuraminti, kaip? Priešpiečiais vėl kieman įsuko policijos mašina. Mergaitės dar labiau išsigando, pamačiusios, kad gydytojas vyras. Pirmoji ėjo Morta. Išėjusi pašnibždėjo Daivai:

–Nebijok, tai visai nebaisu…

Pasibaigus dukrų apžiūrai, gydytojas pasikvietė Žetą:

–Turiu jums klausimą. Prašau atsakyti, ar jūsų vyro lytinis organas mažas ar didelis. Tai labai svarbu.

Klausimas lyg kūjis smogė Žetai. Ką atsakyti? Ji juk nežino kaip atrodo kitų vyrų… Nematė ne vieno svetimo nuogo vyro. Lyg žaibas švystelėjo mintis, kad gal vis tik reikėjo būt nuodėmingai. Dabar žinotų ką pasakyti. Galiausiai prisiminė, gandus, apie durpyno kvailelį. Tie gandai buvo labai negražūs: Atseit jo kočėlas siekia kelėnus, todėl jis net karščiausiomis vasaros dienomis nemūvi šortų.

–Nedidelis…

–Tada man susiveda visi galai. Paklausykit išvados ir pasirašykit, kad susipažinot ir sutinkat su ekspertizės išvadomis. Morta yra neliesta. Daivai mergystės plėvė pažeista. Įtariamajam kaltinimas ne be pagrindo. Prašau pasirašykit.

Prie kabineto durų jau laukė policininkas:

–Dar užvažiuojam pas tyrėją ir parvešiu jus namo.

Pas tyrėją vėl tie patys varginantys, gėdingi klausimai. Pasibaigus apklausai, tyrėjas praneša, kad įtariamasis sulaikytas trims mėnesiams, kol vyks tyrimas. Daivai paskirta psichologinė ekspertizė, kuriai atlikti reikės važiuoti į Šiaulius. Data bus pranešta iš anksto. Namo jas lydi du pareigūnai. Įsukus į kiemą, paprašo Daivos parodyti, kur tėvas atlikdavo lytinius aktus su ja. Daiva juos veda į antrą aukštą. Ten lova sujaukta, ant grindų numestas mobilus telefonas. Policininkai, patikrina telefoną. Jame vienintelis numeris: Povilo sesers. Telefoną grąžina Žetai. Nuo lovos paima paklodę ir įsikiša į maišą. Užklijavę ant durų juostelę, išvažiuoja. Dabar joms be teismo leidimo ten įeiti nevalia.

Vakare, vėl visos vienam kambary. Taip ramiau mergaitėms. Žetai dvi naktys nemiegotos. Ir šį vakarą nesiskubina palaiminga užmarštis. Guli aukštielninka, žiūri į tamsias lubas. Kaip reiks gyventi? Ar ištvers? Kai kuriems darbams reikia dviejų žmonių. Dukros dar per silpnos. Samdyti nėra už ką! Penkios karvės, kumelė, būrelis ožkyčių...smulkmės nėra ko skaičiuoti – mažmožis. Sėja...grūdų nebesės...bulvių ir burokų būtinai reikia...šienavimas...Karves ir kumelę teks parduoti. Pasiliks tik ožkas. Reikia valdiško darbo. Kur jį rasti? Viskas privatizuota. Kaip tą darbą pasiekti? Teks susitvarkyti mašinos dokumentus. Pardavus gyvulius, gaus pinigų, bus mašinos atgaivinimui ir kažkiek pragyvenimui. Kitaip neišeina. Pamažiukais nuovargis ima viršų. Akys apsunksta, užsimerkia...BRRRRRRRR!!!!!! Čirškia telefonas. Visos trys pašoka.

–Mama, kas čia!?

–Irena…. Alio?

–Per televiziją žiūrėjom filmą ir apačioj ekrano perbėgo užrašas, kad Povilas suimtas… ar tiesa!?

–Tiesa!

Žeta nuspaudžia mygtuką su raudonu rageliu ir išneša telefoną laukan, kad nebegirdėtų jo čirškimo. Pusė trijų nakties. Širdyje verda tokia didelė nuoskauda, kad ašaros tuoj pasipils. Jau buvo prisiviliojusi miegą… dabar jis vėl toli. Vėl akys plačiai žvelgia į lubas. Trečia naktis be miego! Atmintin grįžta sapnas, kai mama ją perspėjo: „Negyvenk su juo. Pražudysi ir save ir vaikus. Paklausyk manęs. Negyvenk, saugokis…!“ Ir Reginos laiško eilutės: „Parvažiavusi, tą pačią naktį sapnavau tave. Tu man atiduodi savo mergaites, sakydama, kad joms su manim bus gerai, o pati kažkur išvyksti. Laiminga ir linksma. Ką tai galėtų reikšti?“ Ach, tie pranašingi sapnai… O kad žmogus galėtum suvokti jų reikšmę!.. Regina! Reikia Reginai paskambinti, gal ką nors patars? Jau sėdasi, eis telefono. Suvokia, kad naktis. Ne. Reikia sulaukti ryto. Trys mėnesiai. Kas bus po trijų mėnesių? Paleis? Pasodins? Jei paleis, tada joms galas. O gal bijos? Gal nebekiš nosies čia? Reikia kuo greičiau užvesti skyrybų bylą. Ryt pat važiuos ir parašys prašymą. Yra priežastis. Bus turto dalybos. Tegu. Ne, negalima pinigų švaistyti. Pirmiausiai išparduos gyvulius. Už gautus pinigus susitvarkys mašiną, susiras darbą ir tada skyryboms. Taip, taip! Dieve Dieve, dukroms reik į mokyklą eiti… kaip dabar reik eiti? Patyčios, iškalbingi žvilgsniai, priekabės… Jėzus Marija! Tegu pabus savaitę namie... Juk pareigūnai iš vaikų teisių turėtų pranešti mokyklos vadovybei, kas įvyko… O gal jiems nė kiek nerūpi? Jau aušta. Reikia keltis. Gyvuliai laukia. Parašys skelbimą, kad išparduoda…

Apliuobusi gyvulius, Žeta paskambino Reginai. Toji dar nebuvo išėjusi į darbą. Papasakojo trumpai kas įvyko. Regina tylėjo. Po ilgos tylos pasigirdo:

–Aš nutrenkta. Tu čia taip baisiai pajuokavai, ar gali tai būti tiesa?! Neturiu žodžių. Mano protas to nesuvokia. Leisk man visa tai suvirškinti. Dabar nesakysiu mamai. Vakare. Kad neliktų viena su tokia naujiena. Važiuoju į darbą. Jau esu kieme. Kojas pakirto. Bijau žingsnį žengti, kad neparkrisčiau. Žeta, laikykis. Po darbo paskambinsiu. Gal per pietų pertrauką paskambinsiu. Laikykis. Turėk telefoną kišenėj.

Paskambino vakare. Pasitarusios su mama. Jos abi pritaria Žetos sprendimui parduoti gyvulius ir susirasti darbo.

Rytojaus dieną atvažiavo Povilo sesuo Irena su Kęstu. Paėmė Povilo geresnius rūbus, higieninius reikmenis, atsiprašė už tokį brolio elgesį, paprašė, nenutraukti santykių ir toliau draugauti. Juk vis tik kūminai Daivutei. Juk ne svetimos, dukterėčios.

–Nė vienam dar nesu durų uždariusi. Neuždarysiu ir jums. – atsakė Žeta.

Pavakariais atėjo Povilo dėdyna prašyti vaistų nuo skausmo. Baisiai skaudanti galva. Papasakojo, kad kartą išgėręs Povilas užsiminė, kad suorganizuosiąs mašinos avariją. Tik abejojo ar pavyks žmoną negyvai. Mat toji niekada nevažiuoja greitai. Žetai nuo tos naujienos net kvapą užėmė. Štai kodėl vaidino gerą, kodėl siūlė mašiną važiuoti darban, nors pirmiau buvo griežtai atsisakęs duoti. Ir po Velykų grįžęs siūlė mašina važiuoti. Gal jau ką sugadino? Ar pasamdė kokį pijoką, kad suorganizuotų kelyje susidūrimą? Velniai griebtų, kokia teisi mama buvo sapne. Štai kas buvo rezgama...ačiū Dievui, nespėjo...


Nepraslinkus nė savaitei ūkininkas atvažiavo su furgonu ir išsivežė visas penkias karves. Dar po dienos iš gretimo kaimo pažįstamas išvažiavo su „Braške“, pasikinkęs į ratus. Žanos kišenėn nusėdo nemaža suma pinigų. Dabar rūpestis susitvarkyti mašiną, kad galėtų ieškotis darbo. Dukros namie. Nelanko mokyklos, niekas jų ir nepasigenda. Anksti rytą, Žetai taisant kieme kiaulėms jovalą, prie vartų sustoja mašina ir ateina dvi pagyvenusios moterys. Žeta pamano, kad prekių perpardavinėtojos ir jau iš toli šaukia:

–Aš nieko nepirksiu. Nieko man nesiūlykit ir laiko negaiškit!

–Labas rytas. Mes iš vaikų teisių. Jūsų dukroms norim pasiūlyti pagalbą. Ar galim su jomis pasikalbėti?

–Labas rytas. Prašom. Einam į vidų. Jos dar miega.

Nebemiegojo, ruošėsi rengtis, bet pamačiusios nepažįstamas viešnias vėl sukrito po kaldra.

–Labas rytas, mergaitės. Mes žinome, kokia bėda jus ištiko. Norime jums pagelbėti. Siūlome važiuoti į psichologijos centrą gyventi ir mokytis. Ten daug panašaus likimo vaikų. Jums bus suteikta psichologinė pagalba, mokslas, apgyvendinimas, medicininės paslaugos, maitinimas. Ten bus jūsų namai. Niekas iš jūsų ten nesityčios, neskriaus. Pakeisite aplinką ir dvasiškai pailsėsite.

–Ar ten būtina važiuoti? Mama paliks viena… – Daivos akys suapvalėjo iš baimės.

–Mes nevažiuosim. Nesam nusikaltusios. Kodėl norit mus izoliuoti? – Piktai kirto Morta.

–Neizoliuoti norim. Padėti norim. Ten…

–Tai ir palikit mus namie, jei norit padėti. Manot mums lengviau bus, jei nieko nežinosim apie mamą, o jinai nieko nežinos apie mus? Mes nepaliksim namų, nepaliksim mamos. Pagalbą galit teikti ir čia. Kodėl būtinai reikia mus išvežti? Kad nelankom mokyklos? Lankysim. Kitą savaitę eisim į pamokas. Susitvarkysim pačios. Nereikia mums pagalbos svetimoj vietoj, atskirtoms nuo visko, kas mums brangu.

–Tai atsisakot pagalbos?

–Atsisakom važiuoti.

–Nu, kaip norit. Mama tegu pasirašo čia…

–Nieko aš nepasirašinėsiu. – Supyko ir Žeta. – Jei jūs pagalbą siūlote tik išvežimu, tai tolygu tremčiai į Sibirą Stalino laikais…

–Tai viso gero. Mes jums tik gero norime.

–Ačiū už tokį gerą. Jis mums nepriimtinas. Viso gero. –Morta net atsisėdo lovoje.

Po sekmadienio dukros išvažiavo į mokyklą. Žeta nerami laukė jų grįžtant. Kaip joms ten? Užgaulioja? Pravardžiuoja? Stumdo? Popiet megaitės grįžo ramios, linksmos. Niekas nė neužsiminė apie įvykius. Pirma diena praėjo gerai. Bent jau taip dukros sakė.

Žeta ieškojo mašinos dokumentų. Reikia prasivaryti technikinę apžiūrą ir kuo greičiau susirasti darbą. Peržiūrėjo visus stalčius, visas lentynas, iškratė visas kišenes, net sandėliukus perkraustė. Nėra! Viršuj esančio kambario peržiūrėti negali – policijos plomba ant durų. Kada teiksis nuimti – nežinia. Dukros irgi naršė visus galimus ir negalimus namų kampelius. Nėra. Įpusėjus gegužiui gavo skambutį iš policijos:

–Laba diena. Ryt dvyliktą valandą atvešim įtariamąjį parodymams. Išsiūskite kur nors dukras, kad jos nematytų tėvo.

–Laba diena. Dukros tuo metu būna mokykloje. Grįžta penkioliktą valandą.

–Puiku. Mes tiek ilgai neužtruksim. Jūs pati būsit namie? Kaip gi mes be jūsų įeisim vidun…

–Būsiu…

–Viso gero.

–Viso gero.

Žeta neramiai laukė atvykstant policijos. Vėlavo pusvalandį. Nustebo, pamačiusi Povilą, vedamą dviejų pareigųnų už grandinės, prisegtos prie antrankių. „Va ir grįžo tavo keiksmai tau pačiam. Veda dabar kaip gyvulį, kaip gyvatiną, kaip baisų meškiną. Nusipelnei...“ – pagalvojo Žeta. Pirmiausiai visi paėjo iki kelelio į ganyklas. Ten Povilas aiškino kažką, surakintom rankom mostagavo. Grįžo atgal. Užlipo į antrą aukštą. Pirmas lipo pareigūnas su grandinės galu rankose. Antras Povilas, paskui jį vėl pareigūnas su kitu galu grandinės. Laiptai siauri ir statūs. Buvo ir trečias pareigūnas, civiliais rūbais. Jis fotografavo vos ne kiekvieną žingsnį ir judesį. Kol lupo plombą, fotografas spėjo Žetai pašnibždėti. Kad jisai jos vietoje miegantį kirviu būt užkapojęs.

–Ką Jūs?! – Pasibaisėjo Žeta. – Kaip galėčiau… Ne aš jam gyvybę daviau, ne aš turiu teisę atimti…

Užrašę Povilo parodymus, nufotografavę viską, vėl ta pačia tvarka nulipo ir išvažiavo. Povilas norėjo kažką pasakyti Žetai, bet pareigūnas užriko ant jo ir jėga sumurdė į automobilį. Kambario nebe užplombavo. Žeta tuoj puolė raustis po daiktus. Gal ras mašinos dokumentus… viską išnaršė, nėra… Velniai griebtų, negi į Akmenę pas gimines išvežė? Negali būti. Juk pats siūlė jai važiuoti tą lemtingą dieną… Grįžus dukroms iš mokyklos ir papietavus, vėl ėjo kraustyt daiktų ir ieškoti. Ko viena nepastebėjo, gal trise atras? Išnaršė viską. Laikraščius, žurnalus, pašto markučių albumą, išsklaidė po vieną lapą. Nėra. Ištikrino pagalvę, čiužinį –nėra.

–Nepalikim taip sujaukta, sudėkim į vietas. – Nusiminusi paprašė Žeta.

Markučių albumas išsprūdo Mortai iš rankų ir viskas pažiro ant grindų. Albumas krito išskleistais lapais žemyn viršeliu aukštyn ir pasimatė atplyšęs vienas viršelio kraštas.

–Ten kažkas yra! – Sušuko Daiva.

–Kur, kas? – Pašoko Žeta. Daiva ištraukė iš viršelio plyšio mašinos dokumentus. – Na ir gudriai paslėpė. Jei nebūtų iškritęs iš rankų, būtume nieko neradusios. Tai laimės dalykas!




Žeta susitvarkė mašiną, įsidėjo dujų įrangą, vis pigiau išeis kelionės. Tirkšliuose buvo privati siuvykla. Siuvo darbinius rūbus. Priėmė. Pirmas dienas buvo sunku. Greitai įprato. Po savaitės jai patikėjo sudėtingesnes, brangiau kainuojančias siūles. Po mėnesio siuvo užtrauktukus. Praėjo viena algų mokėjimo diena, savininkas prašė palaukti. Pažadėjo sekantį mėnesį sumokėti. Praėjo ir antras mėnuo. Algos nėra. Įpusėjo trečias. Žeta paprašė atlyginimo. Savininkas numykė, kad ji pilnai neapiforminta, dirba kaip mokinė, tad jai nepriklauso joks atlyginimas.

–Aš dar pažiūrėsiu, priklauso ar nepriklauso. Išsiaiškinsim, kas čia sukčiauja, nuskambėsit per visą Lietuvą. Ryt aš į darbą nebe ateisiu, bet ateisiu pas jus. Jei ryt nesumokėsit, kitą dieną ateisiu ne viena.

„Bosas“ pasižiūrėjo į ją piktai, bet nieko nepasakė. Ryte Žana atėjo pas jį kaip žadėjusi.

–Aš dabar neturiu pinigų…

–O aš neturiu laiko derėtis… – išsitraukė telefoną ir ėmė spaudyti mygtukus.

–Kam dabar skambinsi?

–Tam, ko labiausiai nenori matyti…

–Mat jį šunys. Imk ir pasirašyk. Ir dumk į visus keturis vėjus. – Išėmė iš stalčiaus pundelį litų.

–Pinigus mielai paimsiu, bet parašo negausi. Juk aš mokinė...nepilnai apiforminta. Viso gero. Sėkmės toliau ieškoti durnelių.

Trys šimtai litų. Už du su puse mėnesio. Nors už kurą atsiėmė Darbas tai veltui. Kur dabar?

Vasara. Pats žydėjimas. Laikas šienauti. Paprašė vieno ūkininko, turinčio traktorinę pjaunamąją, lyg ir prižadėjo. Nesulaukė. Paprašė kito – tas tiesiai į akis – kirto:

–Nereikėjo vyro pasodinti, nebūt reikėję prašinėti.

Žetai lyg kirviu per galvą – ligi pat smegenų. Kaimas ją pasmerkė! Kaltos dukros, kad mergaitėm gimė!!! Negi čia visi tokie? – Pašiurpo nuo tokios minties. Kojos nebeklausė. Tik nesuklupti, tik nepravirkti. Apsišikit visi, išgyvensiu!. Išsiplakė dalgį ir išėjo į pievą. Ne veltui gi tėvas visko išmokė. Kėlėsi dar saulei netekėjus ir suko dalgį. Suko iki apkvaitimo, iki saulės kepinimo. Atėjo dukros su lauknešėliu ir grėbliais. Išsidžiovino, susikrovė į kupetas. Kaimo gale gyveno varganas žmogus su sena mama. Turėjo arklį. Jis ir ėmė talkauti Žetai. Suvežė šieną, išvagojo daržus. Žinoma ne už ačiū. Sumokėjo už gyvulius gautais pinigais.

Laiškininkė atnešė registruotą laišką. Kvietimas pas tyrėją. Įsikalbėjo. Žeta iš jos sužinojo, kad gretimam kaime kepyklėlėj yra galimybė įsidarbint. Nieko nelaukusi, sėdo mašinon ir išvažiavo.

–Taip! Taip! – grįžusi namo, iš toli šaukė dukroms. Gavau darbą. Jau ryt važiuoju dirbti. Algos pažadėjo minimumą. Gyvensim! Tik tiek blogai, kad reikės ir naktimis dirbti. Dabar jūs busit namų gaspadinės. Gyvuliukai, valgis, skalbiniai, daržai...viskas jums. Aš mažai beturėsiu laisvo laiko. Pamainos po dvylika valandų. Puse devynių išvažiuosiu, puse dešimtos grįšiu.

–Mes susitvarkysim! Ne mažutės esam. Tau valgyt paruošim.

Sunkus buvo darbas. Ne, sunkumų kilot nereikėjo. Reikėjo skubėt. Labai skubėt, kad įvykdytum dienos normą. Reikėjo labai miklių rankų, greitos orientacijos ir greitų kojų. Pirmas dienas Žeta labai pavargdavo. „Laikykis, dirbk, nedejuok. Reikia to darbo. Netoli nuo namų, po stogu. Ko dar? Turi ištverti, turi priprasti.“ Po savaitės nuėjo pas viršininkę:

–Tvarkykit dokumentus. Dirbsiu.




Paskirtą dieną Žeta nuvažiavo pas tyrėją. Ten jai padavė storą aplanką:

–Susipažink su tardymo medžiaga.

Skaitydama Žeta ir raudo ir balo. Kumščius suspausdavo taip, kad nagai smigo į delnus. Ta mergaitė nė pusės nepapasakojo tyrėjui, ką papasakojo jos tėvas. Kaip jis pats čia išdėstė, jis dukra naudojosi nuo dvylikos metų. Ganykloj, darže, namuose, kai motinos nebūdavo. „Štai, kodėl Daiva prašydavo neiti į vakarones…“ – tik dabar suprato. Pakėlė akis ir ėmė žiūrėti pro langą, nes akis užtemdė ašaros. Sutramdžiusi besiveržiančią raudą skaitė toliau. Jisai raminęs dukrą, kad ji nebijotų, nes jis jai vaiko nepadarysiąs. Liepė dukrai klauptis ir čiulpti jam… Jei neklausys, visų trijų smegenis ištaškys ant sienų. Paskutinės ištaškys Daivos, kad ji matytų, kaip jis taškys kitoms už nepaklausymą. Dukra buvo paklusni ir gerai viską darė, kaip jis liepė. Kodėl jis darė taip su savo dukra? Nes jinai yra labai graži ir jis jos grožiui negalėjęs atsispirti.

Žeta skaitė ir skaitė ir galo nebuvo. Rauda smaugė gerklę. Reikėjo atsikvėpti, reikėjo pažiūrėti pro langą, kad neimtų kūkčioti lyg maža mergaitė. Pagaliau perskaitė paskutinį sakinį, apačioje parašė: su tardymo medžiaga susipažinau ir pasirašė. Nebe ištvėrė. Pravirko balsu. Tardytoja pripylė stiklinę vandens:

–Imk, išgerk, neverk. Dabar jau pusė darbo padaryta. Tu dirbanti? Galėsi ketvirtadieniui iš darbo išsiprašyti? Ar parašyti kvietimą?

–Ket...ketvirtadienį man...iš...išeiginė…

–Tai gerai. Iš pat ryto atvažiuos policijos mašina ir nuveš judvi su Daiva į Šiaulius. Psichiatrinei ekspertizei. Nepergyvenkit, čia tik formalumas, nes jūsų vyras pateikė dokumentą, kad jis psichiškai neveiksnus ir jau nuo vakar patalpintas į psichiatrinę ligoninę ištyrimui.

–Ką! Pirmą kartą girdžiu apie jo psichinę negalią…

–Jo motina atvežė tą dokumentą. Sakė, kad šaukimo į armiją metu išduotas. Yra ne visi antspaudai, kurie turėtų būti dedami. Ir tik vieno gydytojo parašas. Todėl ir siunčiamas pakartotiniam ištyrimui.

–Paleis? Po to..? Tada mums iš anksto pirktis karstus…

–Jei pripažins nepakaltinamu, bus nukreiptas priverstiniam gydymui.

Iš kabineto Žana išėjo svirduliuodama. Ilgai sėdėjo mašinoj, nepajėgdama važiuoti. Mintimis grįžo į praeitį. „Povilas atsisakė laikyt teises. Atseit, su kompiuteriu jis nesugebėsiąs, nes nėra jo matęs. Vat, jei turėtų pažįstamą ir galėtų nusipirkti… Reikia ieškoti, kas galėtų suveikti už pinigus“. O dar seniau? Juk kai ėjo per daktarus dėl santuokos: prie gydytojų kabinetų durų lyg nesavas, lyg adatų. Dabar Žeta suprato, kodėl jis taip jaudinosi. O tada…. O kad nors būtų susapnavusi. Nelankė jos tada pranašingi sapnai. Tada nelankė. Dabar realybė smogė iš peties...ar atsilaikys? Privalo atsilaikyti. Privalo dėl dukrų. Kišenėje sučirškė telefonas. Skambino Lina.

–Alio?

–Kur tu, drauge? Mes su Alberčiuku gastroliuojam. Nutariau tau padaryt staigmeną. Esam tavo kieme. Gal tu darbe?

–Ne ne darbe. Buvau pas tyrėją. Jau grįžtu. Po pusvalandžio būsiu namie.

–Tai mes palauksime.




Parvažiavusi Žeta draugus rado besirūpinančius pietumis. Buvo prisikasę šviežių bulvių, prisiskynę agurkų, nusilupę dešreles.

–Mes nesėdėjom rankų sudėję. Ruošėm pietus. Ketinom lauko virtuvėj ugnelę pasikurt, tik tinkamo puodo virimui neradom. Daržoves tikriausiai ne iš kaimynų daržo paėmėm… –Juokavo Lina.

Pietų virimą lydėjo nuoširdus pokalbis. Žeta jau buvo parašiusi draugams, kas nutiko jų šeimoje. Dabar nuogąstavo, kas bus jei Povilą pripažins nepakaltinamu?

–Vis tiek jo su lyg diena nepaleis. Uždarys gydymui, o tu per tą laiką persikelsi pas mane. Vos ne kitam Lietuvos krašte… Ir gyvensim mudvi ramiai. O kai vyks skyrybų byla, paprašyk, kad leistų pavardę senąją susigrąžinti. Kam tau to brudo prisiminimą su savim valkioti.

–Aš ir pati galvojau pavardės atsisakyti. Olga irgi pataria pavardę mainyti. Ir dukroms taip pat. Nereikalinga mums ta jo pavardė.

Pietums išvirus ir dukros grįžo iš mokyklos. Visi gardžiai pavalgė ir išėjo seno malūno griuvėsių aplankyti. Prisifotografavę miške prie upelio, prie užtvankos likučių, Lina au Albertu atsisveikino ir išvažiavo. Žeta su mergaitėmis apliuobė gyvuliukus, pasigamino maisto rytdienai. Vakare Žeta išvažiavo darban. Antra naktinė pamaina. Bus sunkus darbas nė trupučio negavus pamiegoti. „Ištversiu. Reikia ištverti. Privalau.“ Guodė save. Ištvėrė. Grįždama vos neužmigo prie vairo. Eiti ilsėtis nebuvo kada. Reikėjo pašerti ir laukan išvesti gyvuliukus. Tik po to galėjo griūti lovon. Rytoj ketvirtadienis. Vien pagalvojus apie tai kas laukia, širdis ima pašėlusiai daužytis.

Policijos mašina vėlavo visu pusvalandžiu. Užtat paskui kaip skriejo jungę sirenas. Žetai visą kelią šiurpo nugara. „Kad tik neužsimuštumėm…“ – Kartojo mintyse lyg maldą. Neužsimušė. Nuvažiavo laiku. Atėjo bent keli gydytojai ir nusivedė Daivą. Žetai sakė palaukti vestibiulyje. Kartu laukė ir policininkai su vaikų teisių atstove. Po pusvalandžio grįžo Daiva. Tada pasikvietė Žetą.

–Dukra jūsų nelabai suvokia, kas su ja nutiko. Mes pasidomėjom: ji turi palengvintą mokymosi programą. Tai sunkinanti aplinkybė įtariamajam...

–Atleiskite, turiu pastebėti, kad tą programą jai priskyrė po tėvo nusikaltimo prieš ją…

–Deja suėmimo data kur kas vėlesnė, nei programos paskyrimas…

–Programos visai nebūtų buvę, jei būčiau bent nutuokusi, kas vyksta…

–Laiko atgal neatsuksim. Yra kaip yra. Būkit maloni, perskaitykit ir pasirašykit , kad su tyrimo medžiaga ir išvadomis susipažinote.

Žeta skaitė įmantrius terminus, mažai ką suprasdama ir galiausiai suraitė parašą. Šalia sakinio, kad „nepilnavertis aplinkos suvokimas“ pridėjo komentarą, kad tėvas taip jai įteigė.

Namo grįžo be sirenų, be beprotiško skubėjimo. Dabar liko laukti teismo arba žinios, kad nepakaltinamas. Sulaukė teismo. Povilas sėdo už grotų dvylikai metų. Po teismo praėjo savaitė, kol gavo kvietimą į naujo teismo posėdį. Skyrybos. Teisėja jas pasitiko koridoriuje ir įvedė į kažkokį kabinetą. Joms buvo paskirtas valstybės advokatas. Tai ir buvo jo kabinetas. Advokatas smulkiai išklausinėjo apie turimą ir turėtą turtą. Pasidomėjo kaip Žeta nori bendrai užgyventą turtą dalintis. Namas pirktas iš mamos dovanotų pinigų. Tai neabejotinai lieka Žetai su vaikais. Gyvuliai parduoti ir pinigai panaudoti išgyvenimui – nedalintini. Ginčytini lieka du dviračiai ir mašina. Žeta nori susigrąžinti tėvo pavardę. Tai nesunku. Mergaitėms iki pilnametystės liks tėvo pavardė. Paskui, jei jos norės, taip pat galės pasikeisti pavardes. Teismo metu Povilas bandė neigti savo kaltę. Atseit jį čia labai mušę ir jis turėjęs prisipažinti tai, ko nepadaręs. Žmona jį apkaltino…

–Teisiamasis, nagrinėjame šiandien ne tavo įvykdytą nusikaltimą, o tavo su žmona skyrybų bylą. Ar sutinki su ieškovės pateiktu ieškiniu nutraukti santuoką?

–Mašinos neatiduosiu! Tegu nuvaro pas mano motiną. Man ji mano kruviną prakaitą kainavo.

–Mašiną paliksim žmonai, kaip reikalingą transporto priemonę pasiekti darbą. Tavo žmonai reikia dukras maitinti, rengti, į gyvenimą išleisti. Tau lieka du dviračiai ir gali prašyti kompensacijos už mašiną.

–Nereikia man nei dviračių nei jos purvinų pinigų. Tegu nuvaro mašiną pas mano motiną. Ji mano. Neatiduosiu. Atimkit iš jos mano pavardę. Ji nenusipelnė jos turėti.

–Mielai išpildysim tavo paskutinį prašymą, nes žmona jau atsisakė tavo pavardės. Taip ir protokoluojam. Atsakovas atsisakė dviračių ir kompensacijos už mašiną. Santuoka nutraukiama pageidaujant abiem pusėm. Dukros lieka gyventi pas motiną. Joms išlaikyti iš tėvo bus išieškoma atitinkama pinigų suma. Teismas baigtas. – Paskelbė teisėjas ir du policininkai išvedė Povilą iš salės.

Žeta ir dukros puolė viena kitai į glėbį. Susivijo į vieną kamuolį ir apsipylė džiaugsmo ašaromis. Košmaras baigėsi.

Keliolika laiškų atėjo Daivos adresu iš kalėjimo. Tėvas saldžiausiais žodžiais jai rašė, kaip jis ją myli ir gerbia. Kokia ji jam brangi. Jis niekada nepamiršiąs ir neapleisiąs savo dukryčių. Nors jam neatsakinėjo, laiškai tebeplaukė. Galiausiai Žeta pasiūlė gražinti jam paskutinį laišką su prierašu: adresatas nerastas. Daugiau laiškų nebesiuntė. Laisvė nuo prievartos, nuo keiksmų. Tik nepabėgsi nuo prisiminimų ir savęs.