Iš ciklo „Portretai“. Nugara

Nugariškiausiai Nugara atrodė supykusi. O pykdavo dažnai…
Gal ir keista buvo matyti Nugarą iš priekio – tarsi kas būtų buvę joje nenatūraliai nemalonaus…
Ne. Žinoma, ne! Visa, kas Nugaroje, atrodė kuo natūraliausiai nugariška.
Todėl nykiausia Nugaros veikla buvo anaiptol ne sutuoktinio pliekimas – veikla, kažkada lyg ir buvusi miglotai motyvuota…
Nykiausias buvo nesustojantis „Photoshopo“ prievartavimas, bandant pasiekti stebuklingų rezultatų ir ištrūkti į laisvę, sukūrus save didžiakrūte, didžiaake gražuole…
Svajos, kurioms nelemta buvo išsipildyti: net ir anfas darytose Nugaros nuotraukose stebėtojas matė… Nugarą.
„Kaip gi man pasakyti – geriau ar blogiau?!“ – nesveiku balsu inkštė sutuoktinis, atspardytas prie eilinio autoportreto. – „Jei tu visur vienoda!“
Toks šiurkštus sutuoktinio atsakymas reiškė laikiną sveikatos netektį, troškulį, painiavą galvoje ir mistišką siaubą, išnirus tarp Nugaros nugarų.
„Išgersiu alaus – ir palengvės“, – nusprendė tirtantis vargeta, stengdamasis susigrąžinti sąmoningumą: įkvepiant suprasti, jog įkvėpė, o iškvepiant – jog iškvėpė.
„Tą ten, o tą čia, o ten irgi čia, tai yra čia irgi ten, kur čia!“ – padarė išvadą Nugara, spausdama „Shift“ ir „Del“.
Iš katalogo dingo pažymėta byla, sutuoktinis išnyko už durų.
„Šitą ten, o šitą čia…“
Peleninėje smilko nuorūka. Už lango tylėjo ruduo… „ne esmė“ – čia, gatvėje.
Kažkas piktai trenkė automobilio durelėmis ir užvedė variklį.
Sudilę krumpliaračiai prasisuko, užkabino kits kitą, atsiduso nepadoriu garsu, sekundei sustingo, lyg abejotų kuo, ir nudardėjo į šaltą, šlapią tamsą.
meška