„Rytoj vasario 14 diena. Įsimylėjusiųjų diena. Žana, Žana kas tave pasveikins? Kas į lovą arbatos atneš? Kas mielą žodį pasakys? Tu turėtum ką apkabinti, geru žodžiu pamaloninti. Atleistum visus įžeidinėjimus keikimus, piktus žvilgsnius ir durų trankymą, tik neturėsi kam atleisti. Iš to keikūno ir durų daužytojo nesulauksi gero žodžio, nesulauksi užuojautos ar pagalbos darbuose.“ – Taip mintijo Žana, vakare užsitraukusi kaldrą ant galvos. Paskambintų Jonui ir palinkėtų laimės...tik ar reikia? Ne, neskambins. Jo žmona tokia puiki moteris. Ir dukra… Negalima. Pati atsisakė, pati pasitraukė, melavo, išsigando. Tegu. Tegu būna, kaip yra. Negalima. Pati kalta pasirinkusi sau tokį kelią. Karštos ašaros kapsi ant pagalvės. Įsikando ranką kad tik nesukūkčiotų, neišsiduotų šalia parpiančiam vyrui, kaip jai sunku. Neištvėrė. Atsikėlė ir išėjo į lauką. Basa ant sniego. Vienmarškinė. Persmelkė šaltis. Pašiurpo oda. Kambary užsidegė šviesa. Vyras pabudo. Tekina nubėgo link tvarto ir uždegė šviesą. Pravėrė ir vėl užvėrė duris. Gyvuliai neramiai susižvalgė, bet nesistojo. Užgesinusi šviesą, marškinių rankove nusivalė akis ir delnuose patrynė sniegą. Vyras iškišo galvą pro laukines duris:

–Ko lakstai plika? Ligos ieškai?

–Pasirodė, kad tvarte karvė bliauna. Bėgau žiūrėti.

Pragulėjo iki paryčių atmerktom akim. Galvoje knibždėjo vaikystės ir jaunystės vaizdiniai. Kokia buvo laiminga pas tėvus. Paskui mokyklos bendrabutis, draugai, darbas. Jonas... „ne, nereikia apie Joną. Pamiršk. Sapnuose retkarčiais pasikalbi ir gerai. Tada lekioji kaip ant sparnų“.

–Kelkis. Kai nereikia leki į tvartą. Kai reikia – miegi.

Jetau! Jau pusė aštuonių! Karvės nemelžtos, pienas nenuvežtas į pieninę. Už pusvalandžio mergaitėms pamokos. Šoka iš lovos. Žadina dukras. Kol tos apsirengia, greit sutepa po sumuštinį. Valgančioms sušukuoja plaukus ir išleidžia į mokyklą. Pati skuba melžti, šerti. Pienas taip ir liko namie. Padarys varškės. Vyras vaikšto iš paskos bambėdamas, kad šiandien nuostolis dėl pieno, kad pusryčiai vėluoja, kad arbatos nėra. Beskubėdama, belėkdama nuo vieno prie kito darbo, nė nepastebi, kaip pralekia pusdienis. Iš mokyklos grįžta dukros. Švytinčiais veidais įteikia savos gamybos atvirutes su rožėm ir širdutėm:

„Meilės puokštė milimam

Mamyte,

Nuo pat mažų dienelių aš tave mylėjau bet nesupratau kad ta meilė amžina, tik dabar aš žinau nes mylėsiu tave amžinai. Sveikinu brangę mamytę su Valentino diena. Morta.“

„Mieli, tėveliai!

Sveikinu Jus su Šv. Valentino diena ir linkiu, kad Jūsų meilės šiluma šildytų visus esančius šalia Jūsų.

Jus mylinti Daiva.“

Žanai širdis apsalo: va ir sulaukė meilės žodžių. Sulaukė iš savo mergaičių. Jos dar tokios mažos, dar nesuvokia, kas tie įsimylėjėliai. Jos išreiškė savo meilę, kaip mokėjo, kaip sugebėjo. Brangiosios mažylės. Įdomu ar Staselei jos berniukai irgi parnešė sveikinimus? Juo toliau, juo labiau Povilas ant jų irzta. Nebe įtinka kiemo pereiti. Stasė gavo žinią, kad jos vyrui blogai. Su greitąja išvežė ligoninėn. Paralyžiuotas. Kažin ar bevaikščios. Stasė galvoja grįžti atgal. „Jei nevaikščios aš jo nebijosiu. O su liežuviu neužmuš. Vis savoj troboj.“

Kaimo moterys susigalvojo sukurti vaidinimą „Trys mylimos“. Pakvietė ir Žaną. Kol žiema, kol vakarai ilgi. Povilas labai bambėjo, bet Žana nepasidavė. Prisiminė Olgos patarimą neužsidaryti namuose ir išėjo. Tokia proga pabūti tarp žmonių. Gavo Petronėlės vaidmenį. Rinkdavosi pas Zoselę vakarais ir repetuodavo. Taip prabėgo mėnuo. Atėjo kovas. Tirpo sniegas, artinosi pavasaris. Reikėjo ruoštis premjeros pasirodymui. Darbo ir rūpesčių visiems užteko. Prisijungė ir kunigas.

Žaną nustebino kovo aštuntosios rytą pašto dėžutėje rastas neįprastas laiškas.

Rankų darbo vokas iš sąsiuvinio lapo su visom vokui priklausančiomis puošmenomis. Viduj laiškas:

„Mamyte,

Tu tokia pat graži moteris kaip ir Ieva, tu turi nuostabę širdį kuria tau dovanojo tavo tėvas. Brangi mama aš tave sveikinu su Moters diena ir noriu kad būtum graži.

Morta.“

Kitoj laiško pusėj piešinukas: Ieva su Adomu rojaus sode.

Kelias dienas Žana nešiojosi laiškelį. Galiausiai pasidėjo, kad nesutrintų. Turi kas švelnų žodį pasakys, kas skausme užjaus, kas darbuose padės.

Premjera praėjo puikiai. Po vaidinimo suneštinės viso kaimo vaišės ir šokiai. Povilas greit prisigėrė ir Žana turėjo anksti išeiti su juo namo. Nuotaika bjauri. Jautėsi nuskausta, lyg tas bjaurusis ančiukas iš pasakos. Po metų kančios ančiukas virto gulbe. Kada Žanai virst gulbe? Dukrytė nori, kad mama būtų graži. Kada būt gražiai, jei darbai ir vyro keiksmai atima sveikatą? O pasipuošusi labdariniais rūbais tikrai nesijausi graži…





Atėjo laiškas nuo Alekso dukros. Aleksas labai serga. Žana skaitė ir verkė. Ašaros kapsėjo ant laiško. Povilas ją su žemėm maišė, senio meiluže šaukė. Žana nieko negirdėjo. Girdėjo, tik nekreipė dėmesio į jo keiksmus, nes jau tiek buvo prisiklausiusi visko, kad nieko naujo nebesitikėjo išgirsti. Širdy tik džiaugėsi, kad dukrytės mokykloj, kad joms nereikia matyti ir girdėti šitos peklos.

„Tuoj po N. Metų pradėjo sirgti: turėjo mikroinsultą, mikroinfarktą ir prasidėjo kelionės po ligonines. Ten tik ištiria ir paleidžia. Galų gale pervežė į slaugos namus, kaip ligonį, kuriam tikros ligoninės paslaugų nebereikia. Mūsų širdys neleido slaugos namuose jį laikyti, todėl sesuo pasiėmė pas save, nes nedirba ir turi namą. Pradėjo labai silpnėti, dabar visai nebevaikšto. Kilnojamas. Ką kalba nebegalima suprasti. Kartais pasako kokią protingesnę mintį, o dažniausiai nesąmones. Šaukiasi mirusius gimines. Sudžiūvęs, baisu, nepažintum jo dabar. O be to jam dar ir onko liga. Greičiausiai plaučių, nes jis dūsta, beveik sėdėdamas miega. Nusprendėme, kad tau reikia parašyti, kad negalvotum, kad jis šiaip sau tau nerašo.

Norėčiau nuraminti, paguosti tave dėl nelaimės, bet, manau, nelabai yra tokių žodžių, kurie sumažintų motinos širdies skausmą, netekus savo vaiko.

Jei gali, jei įdomu, malonu būtų gauti iš tavęs laiškutį. Gaila, kad toks baisus gyvenimas, o ypač tau.

Aldona.“

Bėgo žmogus, dirbo, svajojo apie geresnį gyvenimą, netausojo savęs net pensijoj. Vis krapštė rublį prie rublio. Keitėsi valdžia, pinigai. Visas gyvenimo triūsas šuniui ant uodegos. Vėl darbeliai. Jau pagal mažėjančias jėgas. Kad sotesnį kąsnį turėtų, kad nebūtų našta dukroms… Ir galas… Guli bejėgis, pasmerktas, slaugomas. Laukia mirties, o ji neskuba išlaisvinti iš kančių.





Bėgo prabėgo pavasaris. Sužydėjo it nuvyto alyvos. Baltu nuometu pasipuošė jazminas. Prasidėjo daržų ravėjimas. Tuoj ir šienapjūtė...

„Tau jazminų šaką įmečiau pro langą,

Pievoj lai melsvi varpeliai tyliai skamba,

Ramunėlės baltos, rožės ir alyvos

Su tavim lai kalba, tarsi būtų gyvos.




Lai saulutė auksu takelius išbarsto.

Ant šilkinio siūlo mėnuo žvaigždes varsto.

Ir žvaigždžių karoliai lai tave papuošia,

O naktim prie lango lai berželiai ošia.



Lai laumė tau laimę numeta po kojų,

Lai žiogų orkestras visą naktį groja.

Būk laiminga Žeta, būk turtinga Žeta,

Iš Rygos laiškelio mūsų aplankyta.

Olga, Slavikas.“





„ŽETA. O juk tai visai gražu. Mane vadina ne Žaneta – Žana šaukia. Taip patogiau. Trumpiau. O kodėl ne ŽETA? Aš Žeta. Žeta.“ Naujas atradimas kartu su širdingu poetišku pasveikinimu gimtadienio proga. Žeta – visą dieną skamba ausyse. Vyrui pašaukus įprastai, neatsiliepia. Dar kartą pašaukus atsisuka:

–Nuo šios minutės aš esu Žeta. Atsimink. ŽETA!

–Būk nors mėšlo gabalas. Kas man. Blūdyk. Nu būk Žeta. Jokio skirtumo…

–Būsiu Žeta! Būsiu!

–Būk.

„Sūrus vanduo iš akių dar niekam nepadėjo. Juokas! Reikia žiūrėti, stebėti ir galvoti, svarstyti, ką daryti. O išduodant silpnumą, bjaurius garsus ir apsipildama snargliais, seilėmis ir sūriu skystimu iš akių, nieko gero nepasieksi.“ Tai Olgos žodžiai iš laiško. Taip, Žeta, dejonėmis nieko nepasieksi. Suspausk širdį kietame kumštyje, gerk homeopatinius vaistus, stiprink jais savo trapią, sutryptą sielą ir ženk per gyvenimą iškelta galva. Rodyk savo mergaitėms pavyzdį, kovok už jas. Nepasiduok. Šitie vaistai padeda. Jinai jaučia, kaip grįžta jėgos ir viltis geresniam, šviesesniam gyvenimui. Diena veja dieną. Naktis keičia naktį. Darbai, darbai, darbai… Vėl ruduo, žiema… Plaukia draugų ir giminaičių sveikinimai su Šv. Kalėdomis ir Naujais Metais. Žeta skaito Reginos laišką ir mintimis kartu su ja sutinka Naujuosius prie laužo su kaimynais. Paskui eina su grojančių ir dainuojančių pasveikinimus būreliu per aplinkines gatves. Liejasi šampano putos, rankos pavargsta nuo apsikabinimų, akys spindi džiaugsmu ir dėkingumu. Deja, ta kelionė tik vaizduotėj. Gera skaityti draugės laiškus.





Žeta eina karjero pakraščiu ir renka bruknes. Raudonas, prinokusias, saldžiai karstelėjusias. Kažkas ją pašaukia pilnu vardu:

–Žaneta!

Kas ją pašaukė? Kur dingo saulė? Žaneta dairosi, akimis ieško ją pašaukusio žmogaus. Ji žino kas ją šaukė: viršininkas. Tik kur jis? Žeta pakelia akis į dangų ir pamato didelį viršininko siluetą skriejantį tolyn, aukštyn. Tai jis pašaukė ją vardu ir užstojo saulę. Tik kur jis lekia? Bando sušukti, paklausti, sugrąžinti, negali žodžio pratarti. Burna, liežuvis sustingę, neklauso. Jaučia, kad ir pati sustingusi, pakrutėti neįstengia ir pabunda… Ne iš karto susivokia kur jinai yra. Atsipeikėjusi iš sapno burtų apsipila ašaromis. Keliasi iš lovos, eina virtuvėn. Prausiasi šaltu vandeniu, žvilgteli į laikrodį. Jau penkta val ryto. Nuplėšia kalendoriaus lapelį. Šiandien sausio tryliktoji. Nebeis gulti. Pasikurs ugnelę. Dukroms bus šilčiau ruoštis mokyklon. Nerimsta širdis, mintys veliasi. Pasiima popieriaus ir sėdasi rašyti laišką viršininko dukrai. Aprašo savo sapną, klausia, kokia ligonio būklė, kaip sekasi joms – sesėms. Pabaigusi, kruopščiai užklijuoja. Po ryto darbų nuneš į paštą, išsiūs.

Po poros savaičių prailgusio laukimo gauna atsakymą: „Ne be reikalo taip sapnavai tėtį: sausio tryliktos naktį jis mirė – insultu, aišku, jam ir daugiau buvo ligų. Palaidojom sausio penkioliktą. Pakapėje, prie mamos. Buvo daug žmonių, žinai, jį daug kas pažino: čia ir giminė visa ir buvę bendradarbiai, tyruliškiai, ir Vyšniauskas buvo. Baigėsi jo kančios. Ne tokio charakterio žmogui metus gulėti lovoje.“

Žeta skaitė laišką pašiurpusia nugara. Kas per telepatija? Kokias jinai turi galias? Pranašingi sapnai: tėvo liga, egzaminai, mamos mirtis, viršininko mirtis...kas toliau?

Sausio gale Staselė su vaikais išvažiavo gyventi namo, pas invalidą vyrą. Jis vežimėlyje, nebe pavaikšto. Reikia priežiūros, slaugos. Staselė pasirinko grįžimą. Nevaikšto – neužmuš. Vis savoj troboj.

Kaimynas mirė gerklės vėžiu. Žetai tai lyg smūgis per galvą. Jai irgi dažnai būna jautri gerklė. Gal ir jai vėžys? Po kaimyno laidotuvių ėmė justi keistus simptomus smarkiau. Lyg būtų įstrigę sudžiūvusios duonos trupinys ir braižytųsi judinant galvą į šonus. Vėl Žeta su dideliausia baime važiavo pas įvairiausius daktarus, darėsi tyrimus. Vietiniam daktariūkščiui išsakė savo baimes:

–Tai ką man daryt? Kentėt ir mirties laukt?

Gavo atsakymą:

–Šito nė vienas neišvengsim…

Galiausiai gavo siuntimą kaklo echoskopijai. Daktarės išvada: yra dešinės poliežuvinės seilės liaukoje mažytė kalcionuota smiltelė. Jinai ir duoda tau tokį nemalonų jutimą. Pagerk rūgties arbatų. Turėtų ištirpti. Taip nuraminta, Žeta pirkosi arbatą, plikė, gėrė ir… palaipsniui nemalonūs pojučiai išnyko. Tik ar visam laikui?

Plaukė draugių laiškai. Vienos guodė ir ramino Žetą, kitos patarinėjo kreiptis į kitus gydytojus. Visos pasakojo savo problemas, savo ligas, ar artimųjų ligas ir vargus. Vienos draugės laiškas net papiktino. Pasirodo jinai darė meškos paslaugą savo sūnui. „Ieškau siuntimo Ramūnui pas nervų gydytoją. Matysiu, ką pasakys. Gal kartais galės atleisti nuo egzaminų. Pagalvojau, o kodėl turi kankintis vaikas prie mokslo, jeigu tik būtų galimybė. Todėl bandysim pasižiūrėti.“ Žeta norėjo šaukti jai į akis: „ ką tu darai, beprote? Negi ruošiesi ir visą gyvenimą už jį nugyventi? Juk tu taip jam padarysi neatitaisomą žalą. Ateity ir su profesijos įsigijimu ir su vairuotojo teisėm bus didelių problemų.“ Nesakė, nutylėjo. Žinojo, jos neįtikins. Adelės meilė vaikams tokia akla, kad ji save ant laužo verčiau susidegins, kad tik sūneliai jokių sunkumų neturėtų.

Pavasaris visu pasiutimu nušniokštė savo grožiu, žiedais, kvapais ir darbais. Kelios dienos atokvėpio. Gal savaitė, gal dvi. Gražios, tvankios, saulėtos vasaros pradžios dienos. Povilas lyg sudegęs zirzia dėl giminių susitikimo.

–Žeta, mieloji, brangioji mano žmona. Artėja tavo gimtadienis. Ta proga sukvieskim mano ir tavo gimines, draugus. Mums nieko nekainuos. Juk ne balius, o susitikimas. Visi atsiveš valgio ir gėrimo, tik teritorija mūsų. Žeta, brangi mano žmona, padaryk tai dėl manęs, duok sutikimą. Pakvietimu aš pats pasirūpinsiu…

Zirzė, prašė, kol Žeta neapsikentusi sutiko. Elkis kaip išmanai. Man kas…

Povilas tuoj ėmėsi darbo. Tą pačią dieną, kam paskambino, kam telegramas išsiuntė su kvietimais… Žeta tik Reginai apie tai papasakojo. Regina iškart pasakė, kad neatvyks, nes babos sveikata bloga. Nepaliks jos vienos Marytės globai.

Susitikimui paskirtos dienos išvakarėse paskambino Žetos pusseserė Zita. Mirė jos sūnus Artūras nuo vėžio. Prašė atvažiuoti padėti palaidoti. Povilas putojosi keiksmais, grasinimais, įtikinėjimais, bet Žeta tvirtai pasakė:

–Tavęs neverčiu važiuoti. Būk namie ir priimk svečius. Aš su dukromis važiuosiu.

Išvažiavo pusiaudienyje. Dar nebuvo nė vienas svečias pasirodęs. Povilas pasiliko ne savam kaily. Grasino padangas pradurti, stabdžius perpjauti, pats pasikarti. Žetos neperkalbėjo. Artūras pašarvotas Telšiuose, gedulo namuose. Jaunas, gražus vyriškis, virš trisdešimties metų gulėjo karste sulenktomis kojomis. Liga jį taip sutraukė, kad niekaip nepavyko paguldyti ištiesto. Žeta su dukrom prabuvo iki vėlumos. Išklausė „Kalnus“ ir tik tada išvažiavo namo. Grįžusi tikėjosi rasti pijokų šurmulį ir nešertus, neprižiūrėtus gyvulius. Labai nustebo, kai įėjusi virtuvėn, rado sutvarkytus šviežio pieno kibirus. Iš miegamojo išlindo apsimiegojęs Povilas ir pasakė, kad visi gyvuliai pašerti ir sutvarkyti nakčiai. Tegu eina ir jos pailsėti. Juk pavargusios.

–O kur susitikimo svečiai? – klausė Žeta.

–Nė vienas nepasirodė. Svolačiai. Nenaudėliai. Prašiau, maldavau, ne! Paniekino mane. Nereikalingas aš jiems. Per prastas. Ryt važiuosiu Artūro palydėti į kapus kartu su tavim. Tegu žinosi. Daugiau jie man ne giminės. Kaip jie man, taip ir aš jiems. Dar ilgai bambėjo ir koneveikė savo gimines. Žeta nebesiklausė. Pavalgydinusi suguldė dukras ir pati nuėjo miegoti. Ryt laukė sunki diena.

Po savaitės pabiro laiškai su atsiprašymais. Vieniems ligos, darbai, vaikai, kitiems finansai, transporto nepatogumai ir dar daugelis priežasčių sukliudė atvykti į susitikimą. Povilas skaitė laiškus ir sukandęs dantis tylėjo. Žeta džiaugėsi, kad susitikimas neįvyko ir kartu liūdėjo dėl pusseserę ištikusio skausmo. Prisiminė, kaip pati jautėsi per savo sūnaus laidotuves. Apverkė abu.

Vasara prasidėjo karščiais. Sausra. Daržai, javai, medžiai leipsta nuo sausros ir karščio. Šienas per dvi dienas sudžiūva iki trupėjimo. Kraugeriai vabzdžiai puola arklį. Morta su Daiva iš abiejų gyvulio pusių sustojusios baido tuos parazitus. Puola ir jas. Saulė kepina, prakaitas graužia akis. Reikia darbuotis, aprūpinti gyvulius žiemai šienu. Daržinėj dar baisiau. Ne tik karšta, bet ir šieno dulkės graužia akis ir gerklę. Visi kosėja ir čiaudo. Vos įmanoma kvėpuoti. Diena prailgsta į metus. Vakare taip visi pavargę, kad, rodos, stačiomis užmigtų. Šaltas vanduo truputį atgaivina. Povilas krenta lovon nesiprausęs. Rytojaus dieną nuo jo sklinda tokia smarvė, kad net katė jį apeina ratu. Žeta nebe apsikentusi pavaro jį praustis.

– Pabaigsim šienus, išsikūrensiu pirtį ir nusiprausiu. Šaltam vandeny ligos sau nesi ieškosiu.

Pasibaigus šienams, kibo į daržus. Nors ir sausra, piktžolės auga pasišokinėdamos. Reikia gelbėti nuleipusias daržoves. Pagaliau vieną dieną,sekmadienio popietę, tolumoj sugriaudžia perkūnas. Keliasi juodas debesis. Adelės šeimyna, atvažiavusi padėti daržų ravėjime, neramiai žvalgosi į dangų. Kaip per lietų nusigauti iki autobuso? Liko dar po vagą ravėjimo. Skuba, pluša. Pabaigus darbą, Žeta kviečia visus vakarienės. Debesis jau visai netoli.

–Valgykit sočiai, neskubėkit. Tuoj suruošiu lauktuvių krepšelį ir parvešiu jus namo. Į autobusą nebespėsit. – Krauna Žeta į tašę sūrius, žalumynus, šviežias bulves, morkas ir braškių bliūdelį. Pripila stiklainį rytinio pieno.

Lekia į Telšius. Veža Adelės šeimyną namo. Dar nepasiekus Mitkaičių, pasipila lietus. Griaudžia tolumoje. Žeta Galvoja ar Povilas jau išėjo prie gyvulių. Permirks atsakančiai. Juodas debesis grėsmingai artėja, žaibai vienas po kito plieskia padangę ryškiais zigzagais. Prietemoj viskas atrodo dar baisiau. Telšiuose gatvėmis teka upeliai. Išlaipinusi savo keleivius, Žeta skubinasi namo. Jau visai tamsu. Mašinos žibintai duria į lietaus sieną. Vos matosi kelias. Valytuvai nebespėja stumti vandens nuo stiklo. Ima kilti vėjas. Netoli namų taip drioksteli perkūnas, rodos, mašina pasikėlė į orą. Laimingai įriedėjusi į garažą, skuba namo. Kol uždaro garažo duris, kol perbėga kiemą, kiaurai šlapia. Kambary nusimeta šlapius rūbus, apsisiaučia chalatu. Pasitinka įsibaiminusios dukros.

–Kur tėvas?

–Gal miega...nežinom…

–Kaip gyvuliai?

–Nežinom. Tėvas nėjo. Laukė tavęs.

Žeta vėl persirengia. Maunasi darbines kelnes, storą megztinį, aunasi guminius batus, ieškosi neperšlampamos striukės. Iš antro aukšto nulipa Povilas:

–Negi eisi prie gyvulių per tokį lietų?

–Reikia eiti. Karvės nemelžtos, pertvinks, įsimes mastitas. Kumelė gal nutrūkusi, ožkytės lietuj…

–Durna boba. Dėl kažkokių gyvulių sveikata rizikuosi…

–Tie kažkokie gyvuliai tave maitina. Ką ėstum be tų kažkokių gyvulių? Pliką bulvę? Be kumelės nė bulvių neturėtum.

–Mes irgi eisim. – Dukros jau apsirengusios, apsimūturiavusios skarom. – Mes bijom vienos namuose.

Išėjo visi. Lietus kiek aprimo. Tamsu nors akin durk. Žaibai pliekia vienas po kito, nušviesdami kelią. Perkūnas griaudžia tiesiai virš galvų. Net tūpteli visi. Už kelių šimtų metrų cementinis elektros stulpas suliepsnoja ir purškia kibirkštis lyg bengališka ugnelė. Akimirksniu gyvenvietėj užgęsta visi langai. Aklina tamsa, tik keliauninkų takelį nušviečia silpna prožektoriaus švieselė. Žeta eina pirma, veda dviratį apkrautą kibirais. Paskui eina mergaitės susikibusios už rankų. Jos nešasi prožektorių ir stengiasi nušviesti mamai takelį. Paskutinis šliumpsi nepatenkintas Povilas. Karvės, pajutusios artėjančius šeimininkus, nekantriai sumūkia. Subliauna ožkelės. Paskutinė sukrizena kumelė. Ačiū Dievui, nė vienas nenutrūko, nepabėgo. Žanai pritūpus prie karvės šono ir ėmus melžti, toji giliai atsidūsta ir ima gromuliuoti. Pamelžę ir perkėlę karves, paleidžia ožkas, pasiima kumelę ir patraukia namo. Perkūnas spardosi jau tolokai. Tik lietus vis nesiliauna. Ožkos drebėdamos, gailiai mekendamos glaudžiasi prie kojų, bailiai dairosi į šalis, krūpčioja nuo kiekvieno šnaresio. Pasišviesdami prožektoriumi, suleidžia gyvulius į tvartą, suriša į savas vietas. Namuose uždegą žvakę. Žibalinė būtų šviesiau, bet nėra žibalo. Prožektorius visiškai išsikrovė. Naujų baterijų taip pat nėra. Žeta apgraibomis eina į tvartą ožkų melžti. Povilas nusimetęs šlapius drabužius lenda lovon. Mergaitės, persirengusios, rymo prie lango. Laukia mamos. Žvakelė žyburiuoja ant palangės, gal nors truputį apšvies mamai kelią. Žeta dar negali ilsėtis. Reikia sutvarkyti pienus: iškošti, sumerkti į šaltą vandenį. Mergaitės jai talkina pašviesdamos žvakele.

Po audros visa augmenija atgijo. Sukilo nuleipę lapai, pražydo nugeibę žiedai. Visa kas gyva džiaugėsi drėgme. Pasibaigė sausra. Šilti ir gan dažni lietūs žadėjo gerą derlių. Atėjus bulviakasiui tikrai džiugu buvo kiloti puskilogramines ir dar sunkesnes bulves. Žeta rašėsi kiekvienos dienos prikastus maišus. Susumavus gavosi 460 maišų. Vėl problema. Geras derlius visiems. Supirkėjai numušė kainas. Pajamų, kokių tikėjosi, nebuvo.

Mokykloje mergaites ėmė ruošti pirmai komunijai. Sekmadieniais buvo privalu lankytis bažnyčioje. Žeta kartu su dukromis ėjo į mišias. Tikėjosi sustiprinti savo tikėjimą ir rasti dvasios paguodą, bei stiprybę. Deja. Viskas atrodė taip primityvu, netikra, melaginga. Iš bibliotekos gavo šventą raštą ir atsidėjusi studijavo. Kuo daugiau skaitė, tuo mažiau tikėjo į Dievą. Laiškuose išsakė savo abejones Olgai. Gavo stulbinantį atsakymą:

„Tai kas tas per krikščionių Dievas, kuris savo sodo obuolius įvertino daugiau, nei savo paties rankomis sukurtus vaikus. Net per vieną vienintelį obuolį savo sūnų Adomą ir jo nėščią žmoną išginė iš rojaus. Išeina, jog Dievas nenori, kad žmonės būtų gudresni. Draudė artintis prie pažinimo medžio, o tuo labiau valgyti jo vaisius. Vot ir krikščionių-katalikų bažnyčia žudė, degino, kankino žmones, kurie mokėjo gydyti žolėmis, daugiau žinojo nei visi, sakė, kad Žemė apvali, o ne plokščia, kad ne Saulė sukasi apie Žemę, o atvirkščiai. Juk Dievas VISAGALIS, VISAŽINIS, BE JO VALIOS NĖ PLAUKAS NUO GALVOS NENUKRENTA, tai kodėl jis viso to nežinojo ir per bažnyčią leido tokias baisias žudynes – deginimus ant laužo. Išeina, kad dievas durnas, tamsus, nieko nežino. Sėdi užsidaręs požemy ir nieko negirdi ir nemato. Na kur jis yra? Jei Kosmose, tai iš ten turi viską matyti. Jei ne, tai jis yra pelkėse, pragare, kokioje gilioje skylėje žemės gelmėse ir ten susikūrė rojų sau. Iš ten pavėluotai sužino iš žmonių, kas ir kaip. Juo daugiau žmogus išsilavina, supranta, tuo ir Dievas gudrėja kartu su žmogum, nes neįveikia visų gudročių sunaikinti. Religija turėtų nešti šviesą, protingumą, išsilavinimą, gailestingumą ir griežtumą žmonijai. Bet yra atvirkščiai. Bažnyčia stabdo progresą. Jei žmogui liga mirtina, tai sako Dievas baudžia už griekus. O jei kūdikiui mirtina liga? Už kokius griekus jį baudžia? Už tėvų? Taip išeina, kad Dievas nuo pat Adomo ir Ievos laikų niekaip negali pamiršti prarasto obuolio ir vis dar baudžia žmoniją. Kur jo mielaširdingumas? Ką Dievas myli, tam ir kryželį skiria. Nešk! Nu juokinga, jei ne graudu. Tai kas manęs klausė, ar noriu aš gimti į pasaulį tik dėl to, kad, kaip Kristus atpirkčiau savo giminaičių nuodėmes? Tai ir Kristų nudybavojo ir dar atskirai kiekvieną dybavoja per žmonių griekus. Ar ne per daug? O kur žvėrių, paukščių, žuvų, augalų Dievas? Nu čia jau religija nieko nebegali išgalvoti ir tyli. Juk jie neėdė to obuolio, o ir juos pasmerkė gyvenimui Žemėje.“

Olga rašė ir rašė apie Dievą kiekviename laiške. Ir vis kritika Dievo atžvilgiu. Žeta kreipėsi į vienuoles. Tikėjosi aiškumo tikėjime, sustiprinimo, paneigimo, kritikos. Sulaukė tik patarimo: „nesiblaškyk, negaudyk vėjo tyruose, negalvok, tikėk. Dievo darbai nesuprantami. Melskis, tikėk ir negalvok. Svarbiausia priemonė – malda, kuri geriausiai padeda Dievą pažinti ir problemas išspręsti“. Kaip tikėti, kai tiek daug klaustukų? Vietinis kunigas irgi nepatenkino jos smalsumo. Ėmė studijuoti kitas religijas. Ten irgi nė kiek ne mažiau painiavos. Pagrinde veiksmas tas pats, tik daugiau neįprastų vardų, terminų ir išsireiškimų. Karmos, grįžtamasis gimimas, mirusiųjų vėlės-Poltergeistai. Viskas susipynė pervien. Taip ir praėjo žiema, pilna darbo, abejonių, ieškojimų. Pavasarėjo. Adelė laiškuose vis pasidžiaugia, kad Stasys sveikas, kad namuose taika. Žeta irgi džiaugėsi draugės laime. Balandžio pirmą gavo žinią, kad mirė Staselės vyras. Manė, kad nevykęs pokštas, nepatikėjo. Bet Adelė patvirtino, kad tikrai. Na ką gi. Tegu ilsisi ramybėje. Staselei mažiau rūpesčių ir nervų.

Vieną vakarą, sėdint prieš televizorių, Povilas ėmė pasakoti matęs daržinės tarpdury liepsnelę. Iš karto pamanęs, kad dega elektros laidas, bet ten jokio laido nėra. Nebuvo ir degėsių kvapo. Išsigandęs, nuodugniai viską patikrino, bet jokių liepsnos buvimo pėdsakų neaptiko.

–Tai senosios savininkės paslėptas lobis degė. Pasibaigė užkeikimo laikas. Būtum su šermukšnio lazda mušęs per tą liepsną, būtų pabyrėję pinigai ar kitokios brangenybės. – Nusijuokė Žeta. – Dabar lobis prasmego dar giliau po žeme dar vienam užkeikimo laikotarpiui.

Į tai Povilas nieko nepasakė. Sėdėjo susimąstęs visą vakarą.