Nešiausi paslaptį krištolo taurėje –
ranka suvirpo.
Papyliau tau po kojom ją,
dėja, ištirpo...
O rankos, taip ir nesuspėję susiliest,
nekils iš naujo.
Nekurkime naujos pilies, –
prašau, maldauju!

Kaip ašara mažučio skausmo skaidruma
priglus prie veido.
Ir kovui šyptels žiema.
Ar jai atleido?