Vyrai grįžta pavargę namo,
grįžta iš šimtmečių darbo.
Pražysta ir medis, ir akmuo,
kai jų rankos paima kaltą.

Jų svajonės virsta namais,
keliais, tiltais ties bedugnėm,
mašinom – dangaus vabalais,
laivais – okeanų baltom gulbėm.

Jų svajonės virsta mūsų vaikais,
kad pasaulis būtų visko pilnas,
kad skambėtų namai vakarais,
kad nebūtų lyg vienišas vilkas.

Vyrai grįžta pavargę namo –
vyrai grįžta iš šimtmečių karo.
Pavasaris, vasara, žiema, ruduo –
nieks dienų jau net neskaičiavo.

Vyrai grįžta – gyvenimas grįžta,
vėl prie arklo prigludus ranka.
Žemės grumstas po karų pražysta
tokia skaisčiai žalia žemės spalva.

Kur pažvelgsi – į aukštį ar į tolį –
vyrų pėdsakai įbrėžti labai giliai.
Ant vyrų pečių sunkiausi svoriai –
viso pasaulio gyvenimo pamatai.

Jiems duota jėga ir duotas protas –
tiesiog gražiai papildo vienas kitą.
Protas ir jėga yra galingas ginklas
prieš neišmanėlius ir melą kuprotą.

Baigsis žemėje visi pradėti karai,
namo sugrįš laukiami tėvai, vyrai.
Įsiviešpataus taika ilgai – amžinai,
karų pėdsakai išnyks – žydės alyvos.