Du likimai tarė viens kitam „sudie“, 
Atsisveikino, kad pirmas liktų, antras eitų.
Gęstantis suprato, „jam širdis skaudės“,
Nenorėjo rankos artimos paleisti.

„Neišeik“, – lūpos maldavo, – „neišnyk, 
Kaip aš be tavęs gyvensiu žemėj?“
„Savo – atbuvau, už du alsuoti lik, 
Pasitiksiu kitame gyvenime“.

Metų daug jau, daug praėjo nuo tada, 
Kada pilnatis stebėjo jų išsiskyrimą.
Neužgijo, vėrėsi, kraujavo juk žaizda,
Nelaimingas žemėj klaidžiojo likimas. 

Sapnuose dažnai išgirsta „aplankyk,
Pasimelsk, gėle apkloki kapą“. 
Gėla eižėja tada gyvam širdis, 
Tarsi eketė žiemos užakusi.

Du likimai vienas kito ilgisi, laike –   
Dienos jau – ne jų, ne jų jau – naktys.
Laukiantis sermėga klojas palaike,
„Meilė – nemari, jos neįmanoma netekti“.