XVII dalis: „Prano Senjorų Partija“



Vieną rytą Pranas pažvelgė pro langą ir pasakė: – Žinai, Emilija, kažkas ne taip su mūsų valstybe.
– O kas dabar?
– Nebegirdžiu gaidžio giedojimo.
– Mes gyvenam šeštame aukšte, Pranai.
– Tai ką? Kadaise net per betoną girdėjosi. Dabar – tik kažkokia „Crust & Croissant Boutique“.
– Tai kepykla.
– Sakiau gi – kažkas čia ne taip!

Tą dieną, pasiskolinęs Emilijos planšetę (kuri anksčiau tarnavo kaip padėkliukas po marinuotų agurkų stiklainiu), Pranas įkūrė „Senjorų Partiją“.
Savo viziją jis išdėstė aiškiai ir tautiškai:
– „Mes kovosim už triukšmingą ryto tylą, už dainuojančius langus ir lietuviškus pavadinimus ant bandelių!“
Pirmasis partijos susirinkimas įvyko jų kiemo suolelio trečioje pusėje, prie šermukšnio. Dalyvavo Pranas, Emilija (bet tik kaip stebėtoja), Jonas iš trečios laiptinės, kuris vis dar tiki, kad sovietai pasitraukė tik „laikinai“, ir Stanislava, kuri nežinojo, kad atėjo į susirinkimą – ji tiesiog sėdėjo ant to suolelio jau nuo 8 ryto.
– Pirma, turim paruošti partijos programą, – sakė Pranas.
Jonas pridūrė:
– Reikia reikalaut, kad grąžintų senuosius užrašus ant krautuvėlių. Kur dabar „La Fornette“, turi būti „Maisto prekių ūkis“!
Emilija tyliai murmėjo:
– Ir dar norėsi, kad duoną svertų rubliais.
Stanislava staiga tarė:
– Man patinka tas „Crust“. Ten šiltos bandelės.
– Išdavystė! – sušuko Pranas, bet nutarė išbraukti bandeles iš darbotvarkės.

Kitą savaitę jis parašė oficialų partijos kreipimąsi į savivaldybę. Reikalavimai:
1. Grąžinti gaidžio giedojimą į rytus (ar bent per kolonėles).
2. Visas kepyklas pervadinti į „Bandelinė Nr. 1“, „Pyraginė Tėvynė“ ar „Skanaus, brolau“.
3. Laisvės alėjoje leisti šokti tik polką.
4. Parduotuvių garso takeliuose įvesti 50 % Vytauto Kernagio.
5. Suteikti šachmatų pavėsinei prie „Maximos“ valstybės saugomo paveldo statusą.
6. Privalomai grąžinti skambučius daugiabučiuose. Ne durų kodus, o tikrus skambučius – su bzzzz.
7. Įrengti suoliukus kas 50 metrų – nes jei jau laisvė, tai ir pailsėt turi būti galima!
Savivaldybė atsakė:
– „Jūsų laišką persiuntėme į menininkų sąjungą. Ten, kur jis galėtų būti labiau įvertintas.“
(Po savaitės jiems parašė dailininkas, norintis Prano programą perkelti ant gobeleno.)
Pranas nusivylė. Bet nenuleido rankų.
– Kova tik prasideda, – sakė jis, – mūsų Senjorų Partija bus tarsi grikių košė: kukli, bet nepalenkiama!
Ir Emilija tyliai pritarė, atnešdama jam šiltos arbatos:
– Eik, Pranai, pakeisk pasaulį. Tik prieš tai užsivilk šiltesnę liemenę.



XVIII dalis: „Pranas rašo laišką Lietuvos prezidentui“




Pranas Petraitis sėdėjo prie virtuvinio stalo, pasidėjęs sąsiuvinį, rašiklį „Jotvingis“ ir likusį pusę kiaušinio. Ant palangės šildėsi Emilija, gerdama kavą ir stebėdama situaciją kaip diplomatinę krizę.
– Emilija, tu žinai, kad aš šiaip jau politikos vengiu, bet viskam yra riba! – išdidžiai pareiškė Pranas. – Jeigu pensininkui tenka du kartus spaust bankomato mygtuką, kad atgautų savo pinigus, tai jau antikonstitucija.
– Aha, o kai tris kartus pamiršti PIN kodą, tai irgi antikonstitucija? – ramiai paklausė Emilija.
– Čia jau smulkmena. Bet klausyk, rašysiu laišką Prezidentui. Pats asmeniškai. Tegu žino, ką galvoja tauta.
– Tu, Pranai, ir esi pusė tautos, – prunkštelėjo Emilija.
Pranas suraukė antakius, susitelkė ir ėmė rašyti:
---
Gerbiamas Lietuvos Respublikos Prezidente,
Rašo jums Pranas Petraitis, gimęs 1952 metais, ne kartą balsavęs, daug kartų nusivylęs, bet vis dar gyvas. Gyvenu su Emilija, kuri neseniai išmokė mane naudotis nuotolinio valdymo pulteliu. Ji sako, kad aš net su televizoriumi ginčijuosi, bet aš sakau – tai demokratija.
Esu susirūpinęs. Pirmiausia, kodėl pienas brangesnis už girą? Antra, kodėl visi sako, kad pensijos didėja, bet kai nueinu į turgų – jos traukiasi? Trečia, kodėl lietuviškos dešros skonis nebe toks kaip 1983-aisiais?
Siūlau įvesti šias reformas:
1. Pratęsti pensinį amžių atgal – kuo anksčiau, tuo ramiau.
2. Visuose bankomatuose įdiegti „senjorų režimą“ – su padidintais mygtukais ir melodingu balso gidu.
3. Į kiekvieną seniūniją paskirti po vieną žmogų, kuris mokėtų aiškiai paaiškinti, kas yra tas „e. valdžios vartai“, nes aš ten bandžiau patekti tris kartus – niekas neatidarė.

Ir dar: ar tikrai reikia dar vienos mokesčių reformos? Ar negalima viską tiesiog palikti ramybėje, kaip seną megztinį?
Linkiu Jums stiprybės, sveikatos ir daugiau klausytis senjorų, nes mes daug matėm. Kartais net daugiau nei norėjom.

Su pagarba,
Pranas Petraitis
Lietuvos pensininkas, gyvas klasikas, politinės valios stebėtojas
P.S. Jei norėsite pasitarti – esu visada namie nuo 10 iki 14 val., išskyrus kai būnu pas Emiliją sode arba „Maximoj“ su nuolaidų kortele.
---

Emilija perskaitė laišką, pasitaisė akinius ir tyliai ištarė:
– Pranai, jeigu tave išrinktų prezidentu, bent būtų linksma.
– Aš kandidatuočiau, – nusišypsojo Pranas. – Bet kas tada prezidentui rašytų?



XIX dalis: „Prezidentūra atsako Pranui“



Praėjo savaitė. Pranas kas rytą tikrino pašto dėžutę taip, lyg joje galėtų būti bent du kilogramai teisybės. Jau buvo praradęs viltį, kai vieną rytą Emilija, besitvarkydama gėles laiptinėje, suriko:
– Pranai! Atsiuntė! Ant voko parašyta: „Iš Prezidentūros“! Ir be reklamos! Tai turbūt tikra!
Pranas atbėgo basas, susijaudinęs, kaip 1986-aisiais, kai pirmąkart gavo „Čeburaškos“ loterijos bilietą. Atplėšęs voką (švelniai, nes buvo su Gedimino stulpais), jis ėmė skaityti balsu:
---

Gerbiamas ponas Pranai Petraiti,
Prezidentas dėkoja už Jūsų laišką, išreikštą pilietinę poziciją bei gyvą žodį. Nors Jūsų pasiūlymai buvo neįprasti, jie atspindi piliečių kūrybiškumą ir gilų rūpestį valstybės reikalais.
Dėl Jūsų pageidavimo įvesti „senjorų režimą“ bankomatuose – informavome Finansų ministeriją ir Lietuvos bankų asociaciją. Jie kol kas sako: „analizuos“.
Dėl pieno ir giros kainos – perdavėme laišką Žemės ūkio ministerijai. Atsakymas buvo: „klimatiniai veiksniai ir pasaulinė rinka“. Pridedame 2 eurų vertės nuolaidų kuponą pienui (galioja tik Pasvalio savivaldybės ribose, darbo dienomis nuo 7:45 iki 8:15).
Dėl e. valdžios vartų – maloniai kviečiame apsilankyti artimiausioje bibliotekoje, kur bibliotekininkė Janina viską kantriai paaiškins. Ji sakė, kad jau pažįsta Jus iš „Facebook“ grupės „Pensininkai be cenzūros“.
Prezidentas linki Jums sveikatos, šviesaus proto ir stiprios kavos. Taip pat priduria: jei nuspręstumėte kandidatuoti į Seimą – nieko nustebinti nepavyktų.

Su pagarba
Prezidentūros Piliečių reikalų skyrius

P. S. Prezidentas tikrai prisiminė 1983-ųjų lietuviškos dešros skonį. Sako, buvo geras.
---
Pranas sėdėjo kaip stabo ištiktas, rankose laikydamas voką ir kuponą pienui. Emilija žiūrėjo į jį su tokiu susižavėjimu, kokį žmonos išspaudžia tik tada, kai vyras pataiko padovanoti tikrą gėlių puokštę, o ne salotas.
– Na? – paklausė Emilija. – Kaip jautiesi?
– Kaip žmogus, kuriam valdžia atsakė į laišką ir dar nuolaidą davė. Nors tik Pasvaly… – Pranas mostelėjo ranka. – Kitą kartą prašysiu elektrinio dviračio. Jei jau įsiklausė – reikia naudotis momentu.
– Ar galvoji rašyti dar?
– Rašyti – ne, – sumurmėjo Pranas. – Bet jei pakviestų į Prezidentūrą – nueičiau. Bent pasitikrinčiau, ar jie ten tikrai kavą geria, ar giros turi.



(Tęsinys – kitame skyriuje.)