Į sceną išėjo vyras, apsirengęs kaip prancūzų dvariškis su peruku ant galvos, ir iškilmingai pranešė:
– Dabar kviečiu visus persikelti į dvidešimtą amžių.
Pakilo uždanga ir prieš mus atsivėrė žavus Kazachstano krašovaizdis.
– Drąsiau, – paragino dvariškis. Ir mes visi sulipome į sceną. Uždanga už mūsų užsidarė ir visi pajutome karštą ir sausą stipraus vėjo gūsį į nugaras. Aš atsisukau, už manęs tvyrojo tik neaprėpiama Kazachijos platumų stepė, jokios uždangos. Nespėjau nieko paklausti, kai dvariškis jau sodino visus į netikėtai pasirodžiusius tarybinius LAZ’o klasės autobusus.
– Paskubėkit, – ragino dvariškis, – raketa tuoj pakils į kosmosą.
Autobusas lėkė neįtikėtinu greičiu, turėjau tvirtai laikytis už priekinės sėdynės, kad posūkyje neišvirsčiau iš kėdės, nes be kita ko, jis nuolat manevravo, lyg stengtųsi kažkaip išsisukti nuo vėjo gūsių. Kai ką net supykdė ir stiuartas, kuris taip pat buvo aprengtas kaip dvariškis su peruku ant galvos, paslaugiai siūlė drobinius maišelius arba aliumininius puodus. Dvariškis gidas per mikrofoną informavo:
– Už kelių minučių būsime Baikonūro aerodrome ir stebėsime, kaip pirmas žmogus Žemėje, Jurijus Gagarinas leisis į pirmą odisėją kosmose. Palinkėkime jam sėkmės.
Ir tikrai, netrukus buvome prie tam tikslui sumontuotos žiūrovų tribūnos ir pakilę į patį jos viršų stebėjome žmogaus su skafandru ėjimą link milžiniško metalinio obelisko, kurio apačioje jau plieskė ugnis ir veržėsi  dūmų kamuoliai. Tribūnos ėmė iš pradžių nedrąsiai, vėliau įnirtingai ploti ir šaukti Uraaaa. Mes prisijungėme prie bendro choro. Gagarinas prieš kildamas trapu į laivą atsigręžė į žiūrovus ir pamojo ranka. Mačiau išsigandusią šypseną jo veide. Arba man taip pasirodė, nes per skafandro stiklą vaizdas galėjo būti klaidingas. Man iš dalies buvo jo gaila. Tada dar nežinojau, kad viskas baigsis laimingai, nors kaip dabar galvoju, kaip galėjau nežinoti, juk mokiausi to mokykloje, bet tuo metu viskas atrodė taip tikra, lyg vyktų pirmą kartą, gal taip ir buvo, gal aš buvau kažkaip trancedentiškai perkeltas atgal, o juk viso labo atėjau į teatrą pamatyti naujo pastatymo. Man viskas galvoje susimaišė, dėl tikrumo net apsigraibiau rūbinės numerėlio švarko kišenėje, bet švarko su manim nebuvo, kur galėjau jį palikti, gal autobuse, spėlioti nebuvo kada, nes erdvėlaivio durys, pro kurias įžengė Gagarinas, užsidarė ir ugnis po aparatu dar labiau sustiprėjo, ūžimas tapo sunkiai pakeliamas ir aš, kaip ir visi, užsidengiau ausis. Garsiakalbis kažką rėkė, bet aš nieko negirdėjau ir nesupratau, tik pamačiau, kad obeliskas arba laivas truputį sujudėjo ir atsiplėšė nuo žemės. Atstumas tarp jo ir pagrindo vis didėjo, kol galų gale kiek pasviręs į šoną laivas pakibo aukštai ir siuntė paskui save pragaro ugnį, kol sumažėjo iki mažos kibirkšties ir mes visi lengviau atsidusome, kad pagaliau tai baigėsi, galėsime grįžti į savo vietas parteryje.
 
Bet iki parterio dar buvo toli. Vos nusileidome nuo tribūnų, kai prieš mus ant perono stovėjo žemas žmogus su darbininkiška kepure ir mostu kvietė lipti į neaiškaus laikmečio traukinio vagonus, tik kai gerai įsižiūrėjau į to žmogaus smailą barzdelę, supratau, kad tai traukinys iš praeito amžiaus antro dešimtmečio, kūrenamas anglimi, nes gausiai ritosi dūmai iš metalinio garvežio kamino, o žmogus neabejotinai buvo pats Leninas, nors kaip jis galėjo palikti mauzoliejų ir žvaliai šypsotis man buvo nesuprantama, net jei ir daug kartų girdėjau tvirtinimą, kad Leninas amžinai gyvas, su tuo tvirtinimu, aišku, ginčytis sunku, bet visgi – taip staiga palikti poilsio vietą, kai ten gal per visą Raudonąją aikkštę nutįsusi lankytojų eilė, kurie gal vienintelį kartą atvyko pamatyti revoliucijos tėvą, ir bus nusivylę neradę jo lovoje arba karste vaidinančio numirusį, kėlė daug klausimų dėl tokio poelgio etiškumo, juk jeigu jau atlieki kažkokį vaidmenį, tai neapvilk žiūrovų, bet, žinoma, teisti arba kvestionuoti tokios asmenybės veiksmus aš neturėjau pakankamo išsilavinimo ir kompetencijos. Mes įsitaisėme kupė vagonuose ir traukinio palydovės, aprengtos kaip kurtizanės iš Mulen Ružo kabareto, nešiojo mums aliumininiuose laikikliuose karštos arbatos stiklines su šaukšteliu, kurių nevalia geriant buvo išsiimti, todėl mes tik primerkdavom dešinę akį ir su malonumu siurbčiojom juodąją Ceilono arbatą. Vos spėjom išgerti tik po vieną stiklinę, kai traukinys jau stovėjo Petrograde prie Smolnio rūmų, iš kurio balkono Leninas ranka rodė į krantinėje stovintį kreiserį Aurorą, o paskui į Žiemos rūmus ir mes kartu su kareiviais ir matrosais po signalo, tai yra patrankos šūvio, metėmės į rūmų pusę ir po nepilnos valandos rūmus užėmėme, kartu ir areštuodami nenaudėlį Laikinosios vyriausybės vadovą Kerenskį, nepamenu jo vardo ir tėvavardžio, bet man ir neteko į jį oficialiai kreiptis, aš tik pasiunčiau jam pavymui pilną neapykantos žvilgsnį. Jis atsakydamas man sušuko:
– Už ką?
Aš nežinojau, ką jam atsakyti. Iš tikrųjų ir dabar net nežinau, kodėl mes jį suėmėme.
Paskui mums buvo leista apžiūrėti Žiemos rūmus. Ten kabojo Leonardo da Vinčio Mona Liza. Bet juk Mona Liza Luvre, pasibaisėjau aš. Negi bolševikai bus įsibrovę ir į Paryžių?
– Nusiraminkite, – nuramino mus gidas, – šiuo metu mes esame Luvre. Ne per toliausiai, už kelių tiltų dega garsioji Noterdam Katedra. Kviečiu visus išeiti į Eliziejaus laukus pasigrožėti įspūdingu vaizdu.
Taip mes atsidūrėme gatvėje, o kad reginys būtų dar įspūdingesnis, pasikėlėme liftu į Eifelio bokštą ir kelias valandas praleidome stebėdami gaisrą. Oficiantai komisarų kostiumais nešiojo mums kokteilius ir riešutus.
Buvome tokie girti, kad neiškart pastebėjome pasikeitimą – vietoje Eifelio mus supo Kremliaus sienos, o tribūnoje kalbą sakė Leonidas Iljičius. Aš supratau, kad tai Suvažiavimo Rūmai. Po Brežnevo kalbėti išėjo Lietuvos atstovas. Jis pareikalavo pripažinti negaliojančiais Molotovo - Ribentropo slaptuosius protokolus, bet buvo nušvilptas, o Molotovas iš vietos sušuko:
– Tai melas! Provokacija!
Mus visus uždarė į kalėjimą. Kažkuris iš mūsų leptelėjo profesoriui:
– Ir reikėjo tau išsižioti.
 
Tada atėjo dvariškis su peruku ir pranešė apie pertrauką. Visi išskubėjo į bufetą, o aš pasiėmiau paltą ir parėjau namo. Antro veiksmo žiūrėti jau nenorėjau.