Po kalnu

Šviesūs šešėliai stumdosi kampuose,
Akligatviuose rugiagėlės skleidžiais į kažkieno pėdsaką,
Nubyra tinkas kaip sniegas dabarties prasapnuotas
Ir pinasi pirštai į mažą maldelę.

Tai Tu ten sėdi ir
Vėjui eiles liepi deklamuoti
Tiems, kurie išlesa ciferblatus.
Laikas iš Tavęs klausytojus
Ir aukas armonikėlėms pasiima.

Ir raštu kitokiu tarp šaligatvių
Mėnuo kiaulpienes spjaudo.
Balti lašai, be Tave gimdžiusios žvilgsnio,
Tarp panagių juodžemio nurituoja.

Tu klausai, per garsiai iškvėpdamas orą,
Šešėliai nuo jo tik sunkėja.
Gal greitai netilps vienas į kito glėbį.
Aš ir sėdu šalia tyliai klausyti.
Jau akmenys nematomi
Dideliame kalne ant pečių mūsų
Smėlio žvaigždutėmis susikabina.
ančių virkdytoja