Rojalio kambaryj
spragsėjo malkos,
džiugino akis sienojai,
straksėjo katinas,
ieškodamas,
kas jį suprastų,
ir mūzos čia ilsėjos,
ir buvo gera taip,
kad išeiti iš čia
niekam nenorėjos.
Rojalio kambaryj
jau geso pečius,
bet dar vis džiugino
dukrelės mūs gimimas,
ach, koks gražus
buvo Liepelės atėjimas.
Rojalio kambaryj
spragsėjo malkos,
džiugino akis sienojai,
kaip gera mums, Kazimierai,
kad kur surinkti – tu žinojai.