Romansų vakaras, o gal godus mūsų pasjansas –
Tu išvažiuoji sparną laviruodamas ant smėlio,
Kad net žaibų pakelt nuo plikledžio nėr šansų.
Gal jau vartojom – bėgti. Bandėm tapti vėle.

Apsukdami save, riešus ir sąnarius tarp pirštų
Suspaudžiant kūną, įtampai nerangiai kylant.
Buvai lakūnas dykviečių ir šiaurės laiko juostų,
Buvai šešėlis – kregždžių gūsis mano mylioj.

Pigus svaigimas galvai – kreivas pakilimas.
Lapų geldelėse, matai, coliukės tykiai miega.
Tai skrisk pas jas, ironiškai brangus lakūne,
Ore tik balansuok, balandžiai ruošias sniegui.