Reikėjo sausiui, kad ateičiau čia
Ir šaltyje įaugčiau žmogumi.
Padėjo ant pusnies ir uždengė žvaigžde,
Kad Šklėriai būtų šiltesni.

Krūtinę degino vėpūtiniai
Ir motina lopšiu lingavo –
Ateis pavasaris, išplauks ledai,
Poetai vaikštinės po šalį...
O kol žiema, miegok, sūneli,
Sausio glėby, sausio speige.

Ir buvo, kai dangun aukštai aukštai
Su vyturiais giesme jų liejaus
Ir netikėjau, kad dangus praeis
Ir vėl miškais ateis į kaimą Šklėrius,
Prisės ant kelmo ties pušim žalia
Ir pypkę titnagu įskels kaip kažkada...

********
P.S: Šklėriai mano nykstantis sodžius.