Jeigu klysim, tai klysim abu –
ir suskeldės nubudus aušra.
Ją aplenksim mažuoju taku –
jis švelnesnis, o tu vėl basa.

Prilaikysiu, jei krisi paslydus
akmenuotais lašais žolėje.
Atskubės ją šiandieną išgydyt
saulės gurkšnis, nurytas staiga.

Tyliai glostysim žvilgsniais tyrumą
suplazdėjusių medy sparnų,
nes ant jų nusileidę jau guli
tavo žodžiai: Sudie, jau einu.