Mirę
Kažkada šiomis dienomis ji mirė.
Net keista – taip lengvai, be graudulio, be jokios graužaties dėl nebaigtų darbų ir paliktų liūdėti artimųjų. Visai paprastai taip – ėmė ir išėjo.
Gal kad nebuvo kam apraudot? Niekas negedėjo, nesimušė į krūtinę, nelaužė rankų. Ar taip jau nebūna?
Nė nepagalvojo apie tai.
Niekas net menkiausios ašaros neišspaudė – tas, kuris jai išėjus galėjo tapti našlaičiu, irgi buvo miręs. Nežinia, kuris šį kartą buvo pirmas. Gal sykiu?
Greičiausiai.
Nors ne – ji tik po to. Po jo.
Ne, nesigraudeno ir ji dėl to, jau išėjusio. Nė nelaidojo.
Kiti ir nepastebėjo, kad jos nebėra. Bendravo lyg niekur nieko, rašė žinutes. Susitikę juokėsi dėl niekų. Pykteldavo dėl smulkmenų. Juk aplink tik niekai ir smulkmenos buvo telikę.
Apie tą, kurio jai jau nebuvo, nekalbėjo ir su vyru – jo vardas išsitrynė lėtai, nejučia.
Abu tylėjo – jis buvo miręs ir vyrui.
– Kažką skanesnio reiks pagamint. Vaikai žadėjo užsukti.
– Ar pajėgsi?
– Reikės. Noriu, – prisislinko arčiau, prisiglaudė. – Šiltas tu toks. Gera.
Dabar kasryt nubudus ji pirmiausia pajudindavo kojas. Rankas. Pirštus.
Dar prieš kelis mėnesius, tik pakirdus, išsitiesdavo, pasirąžydavo – kaip seniau, tik dabar jau su nedrąsia viltim: juk viskas šįryt bus kaip seniau. Viskas – kojos stamantrios, stiprios rankos, pirštai jaučiantys kiekvieną siūlelį, menkiausią paklodės raukšlelę.
Nors ne – ne prieš kelis mėnesius. Seniau. Kur kas seniau. Tas laikas toks apgavikas.
Dabar ji pasirąžydavo tik kad patikrintų, ar dar gali. Na, kad ne blogiau nei vakar. Akimis patikrindavo, kaip juda pėdos. Oda nebejuto.
Giliai įkvėpdavo. Ji žinojo, kad krūtinę pakeliantys, dar gebantys priimti orą į po truputį silpstantį kūną, raumenys pavargs paskutiniai. Tie – svarbiausieji – kurie dar leidžia gyventi.
Apie tą ligą ji jau viską perskaitė. Dabar tik laukė.
Ir vėl virtuvės lango kampe storas voras surezgė voratinklį. Tegu būna.
Ji prisimerkus žiūrėjo į tą kamputy aukos tykojantį budrų gyvį – dvi priekinės kojelės be perstojo judėjo, išduodamos plėšrūną.
Voratinklis įsitempė. Susiūbavo. Virptelėjo. Išsiblaškiusi musė įsipainiojo.
Akimirka – ir visos aštuonios voro kojos mirtinai supančiojo nelaimėlę.
O ji – kada įsmuko į savo tinklą? Tuomet, kai negavo atsakymo į laišką? Ar kuomet pati pirmą kartą neišsiuntė šventinės atvirutės? Senoviškai, kaip buvo papratę – tik jųdviejų nebylus susitarimas.
Kadaise žinojo jo balsą – ar tikrą, ar tik blankią viziją. Geidžiama regimybė.
O žodis „mama“ vis dažniau strigo jo gerklėje, lyg būtų svetimas, per didelis. Aštrus ir kampuotas.
Kol neliko.
Žodis „sūnau“ skambėjo dar ilgai. Per ilgai?
Ne laiku.
Musė spąstuose nurimo. Duslus zyzimas slopo, tilo. Voratinklis nustojo virpčioti – nebylus susitaikymas.
Iš indaujos ji paėmė dvi lėkštutes. Pagalvojus – dar dvi. Vaikai ateis. Ateis.
Už seniai nevalyto stiklo liko ta viena, paskutinė.