Auštant, kai miestą
dar glosto
mėlynas snaudulio delnas,
atsiveria
svajonių turgus –
ten, kur gatvė dar tyli,
bet oras jau pritvinkęs
nepasakytų troškimų.

Ant staliukų
gula sapnų krepšeliai:
vieni – pilni skrydžių,
kiti – šiltų rankų,
treti –
nepažintų vietų žemėlapiai,
kur niekas nežino tavęs
pagal vardą.

Prekeiviai šnabžda:
– Ši svajonė tinka tau,
žiūrėk – ji kvėpuoja kaip tu.
– O šita –
niekada neišsipildys,
bet puikiai dera prie akių.

Vienas berniukas
keičia savo mažą troškimą
(šunį,
kuris niekad nemiršta)
į kišenę,
pilną žvaigždžių trupinių.
Tingiai apsipila turgus
auksiniais „gal“
ir sidabriniais „o jei“.

O senas žmogus,
suskaičiavęs tyliai monetas,
perka mažytę svajonę –
sugrįžt į tą dieną,
kai niekas dar neskaudėjo.

Svajonių turgus
užsiveria be skelbimo.
Tik viena svajonė
lieka be šeimininko –
ji keistai panaši
į tavąją.

Pasilik ją.
Už dyką.
Nes svajonės,
kai tyliai laikomos,
auga sparnais.