O Leonas Tupika ne mano dėdė, o mano mamos dėdė.“ Garsiai nieko nesakė. Tokią dieną nenorėjo peklos. Tik stebėjosi, kodėl ir sesės tyli. Jos tai gerai turėtų žinoti, kaip ten buvo su tais doleriais. O gal joms tėvai nieko nepasakojo? Nepasitikėjo. Juk jos mamai podukros… Regina nujautė – ne veltui visur ieškojo skrynios rakto. Mamai mirties linkėjo, deja, pati pirmiau numirė.


Pirmasis gruodas, sutraukęs purvą davė galimybę apsirūpinti malkomis. Visi ėjo miškan. Kirto medžius, nešė, krovė arčiau kelio, kad patogiau būtų išvežti. Pasnigus, kinkė kumelę į roges ir gabeno namo. Iki Naujų Metų malkų rietuvės kioksojo už tvarto ir laukė supjaustomos ir suskaldomos. Darbuose vėl padėjo Adelės šeima. Ir Stasė su vaikais talkino, kiek pajėgė.
Atėjo Kalėdos. Biednos, kaip visada. Praėjo ir Nauji Metai. Žiema buvo švelni. Mažai sniego. Sausio pirmomis dienomis atšilo ir švietė saulė. Tikras pavasaris. Sausio devintosios vakare, Pusr aštuonių suskambo telefonas. Žana pakėlė ragelį, išblyško ir susmuko ant lovos. Ragelis kybojo pastalėj ir pypsėjo. Priėjo Povilas, padėjo ragelį į vietą.
–Kas skambino?
–Saulius žuvo autoavarijoj…
–Vaje! Ką dabar darysim?!
–Laidosim… Ką daugiau bepadarysim… – Žana atsitiesė, pakilo nuo lovos ir nuėjo guldyti mergaičių. Ji neparodys vyrui savo skausmo. Nešauks, neprašys užuojautos. Žino, kaip Povilas nekenčia Sauliaus, žino, kad nesulauks paramos. Suguldžiusi dukras, paskambino Sauliaus šeimininkui. Tas buvo darbe, naktinėj pamainoj. Susitarė, kad ryte po darbo atvažiuos paimti Žanos ir abu važiuos rūpintis laidotuvėmis.
Mišias užsakė Mažeikiuose. Laidojimo namai pasirūpino palydėjimu, nešimu ir gedulinga muzika. Duobę iškasti paprašė Sauliaus draugo. Kol Žana važinėjo ir rūpinosi laidotuvėmis, Povilas rūpinosi duobės iškasimu. Kapinėse, karstą pasitiko vos pastovėdamas ant kojų. Žanai buvo taip neramu širdyje, lyg ką svarbaus pamiršus. Iki šiol švietusi saulė pasislėpė už juodo debesies ir pabiro didelės šlapios snaigės. Kunigui ėmus garsiai melstis, Žana sušuko:
–Atidarykit karstą! Prašau, atidarykit karstą!
Atidarius, Žana parklupo ir atrišo batraiščius. Vą ką jinai buvo pamiršusi… Paskutinį kartą pažvelgė į sūnaus veidą. Saulius šypsojosi.
Gedulingų pietų važiavo į Mažeikius. Povilas pasakė nevažiuosiąs. Žana tarstelėjo, kad jei nori parodyti visiems, kaip nekentė posūnio, tegu nevažiuoja. Nuvažiavo. Po maldos susėdus prie stalo, Povilas prisitraukė bendrą keptos žuvies dubenį, pastūmęs šalin savo lėkštę, ėmė pirštais žuvies gabalus ir valgė. Žmonės žvilgčiojo vieni į kitus, o Žana raudo ir balo šalia sėdėdama. Geriau jau būtų nevažiavęs. Visa laimė, kad greit atnešė karštus patiekalus. Visi ėmėsi valgyti ir incidentas lyg pasimiršo. Povilas karšto kepsnio neėmė. Nusiraugėjo ir atsistojo.
–Aš jau sotus. Einu parūkyti.
Grįžus namo, Povilas nuėjo miegoti. Žana su Stasele ir vaikais paliuobė gyvulius, pamelžė karves. Išsiskirstė miegoti. Žana ilgai vartėsi lovoje, negalėdama užmigti, nors buvo labai pavargusi. Prieš akis vėrėsi vienas po kito pergyventi vaizdai, audrino pojūčius, kėlė pasišlykštėjimą ir neapykantą vyrui. Neištvėrusi šalimais knarkiančio, pakilo ir susiraitė kitam kambary ant palaikio fotelio. Kiek laiko ten pratūnojusi užsnūdo. Sapnuoja, kad stovi šalia sūnus. Aukštas, gražus pasipuošęs.
–Mama, ačiū tau, kad surišai man batraiščius. Na, kaip aš būčiau ėjęs nesurištais. Dabar lengvai keliausiu. Sudie, mama.
–Palauk, neišeik! Ir aš su tavim!.. – Šokosi Žana, bet kojos tokios sunkios, negali pajudinti ir ji parkrito ant kietos sušalusios žemės. Pabudo ir ne iš karto suprato, kur esanti. Kojų beveik nejautė, tik skaudžiai dilgčiojo blauzdos, lyg skruzdžių kandžiojamos. Pamažu atsitokėjo iš sapno, trynė kojas, kol maloni šiluma apėmė padus. Nutirpo nepatogiai užsnūdus ant fotelio. Kaip gerai, kad laiku atsiminė atrišti batus. Sūnus padėkojo. Koks siaubas, būtų palaidoję surištom kojom!..
Koks juodas, baisus skausmo paukštis,
Kokie baisūs nelaimės sparnai…
Niekas tavęs šią žiemą nelaukė:
–Juoda paukšte, kodėl atskridai?


Kam sužeidei veidą gržuoliui,
Kam širdį nagais sudraskei?
Kam atėmei sielą jaunuoliui?..
Nelaiku, per anksti atskridai…


Nekalbėkit, neklauskit, nereikia.
Kodėl taip? Nežinau…
Nežinau, kas mane taip prakeikė? –
Pasakyk, netylėki, sūnau.


Bus pavasariai, vasaros, žiemos,
Pilnos pievos ramunių baltų,
Tik tavęs nesutiksiu, o Dieve,
Ateinant laukų takeliu.


Kaip vaikystėj ramunės žiedelį
Tu man neatneši daugiau…
Kas, sakyk, atsitiko, sūneli,
Kodėl aš tave praradau?

Suoks lakštingalos naktį prie upės,
Eis merginos, vaikinai ratu.
Ką, sakyk, tu kuždėjai suklupęs,
Po mašinos baisiuoju ratu?

Kur tavo dainos gražiausios pasauly?
Kur tavo merginos, sakyk,
Kur žvaigždės, mėnuliai ir saulės,
Kur meilė, šviesi ateitis?


Kur tavo sūnelis, dukrytė?
Kur tavo pabalę plaukai?
Nereikia, daugiau nekalbėkit,
Pati aš gyvent pavargau.


Tu nešauk, neraudoki prie lango,
Atsakymų nėra… Visai.
Kaip kartais varpai skaudžiai skamba.
Juoda paukšte, kodėl atskridai?


Baisiai ir skaudžiai skamba varpai. Koks baisus sausio mėnuo. Devintoji. Kruvinasis sekmadienis! Pradžia naujo šimtmečio, pradžia naujo, trečio tūkstantmečio. Kokios pūgos, kokie vėjai atnešė tą baisią nelaimę? Nei pūgos nei vėjai. Tik degtinė… Kas kaltas? Povilas? Nuo vaikystės kalbėjęs „užaugsi, išgersim mudu, būsi tikras vyras“? Jei būtų priešingai kalbėjęs…? Atrodo dangus prasivėrė, kosmosas ir visos galaktikos krito ant Žanos galvos. Tokia skaudi nelaimė, toks didelis praradimas. Bet…yra dvi dukros. Dvi gražutės mylimos mergytės. Jas reikia išauginti, ant kojų pastatyti, ir atiduoti už vyrų. Gerų, blogų? Kas pasakys, kas nuspės ateitį? Žana, tavo pareiga bus nešioti ant rankų anūkus, sūpuoti ir mylėti. Mokyti žengti pirmus žingsnelius, sakyti pirmus žodelius. Jie tau neš pirmąjį ramunės žiedelį, rodys mamos dovanotą žaislelį. Tau, babūnėlei. Todėl, Žana, laikykis! – taip guodė save Žana, guodė draugai laiškuose ir atvažiavę, tik Žanos širdis nepaguodžiama, pavargusi blaškėsi krūtinėje, kasdien priminama koks trapus būvis šioje žemėje. Gėrė Žana vaistus. Gydytojai vis didino dozes.
Atvažiavus kartą Reginai ir prie jos užėjus priepuoliui, išsitraukė Žana tabletes. Regina tai pamačiusi papasakojo, kad jai tas pats buvo po tėčio mirties.
–Tau reikia homeopatinių vaistų. Važiuok į Viešvienus pas Šilgalienę. Ji gera daktarė. Padės. Ta chemija tave pribaigs.
Nuvažiavo. Labai stebėjosi, kad daktarė jos ėmė klausinėti apie jos vaikystę, santykius su tėvais, sesėmis, draugais, vyru, vaikais. Konsultacija truko dvi valandas. Išrašė receptus, bet įspėjo, kad vaistus gaus tik Klaipėdoj specialioj vaistinėj. Kitur jų Lietuvoj nėra. Bet kol sustiprės tiek, kad galėtų ten važiuoti duos vaistų dabar pat, tik lašiukų pavidale. Kai pirksis vaistinėj bus mažyčiai žirniukai.
–Vaistus vartok griežtai tom valandom ir dozėm, kaip nusakiau. Jokių kitų vaistų nenaudok. Jei panaudosi viskas bus perniek ir turėsi pradėti nuo pradžių. Tris savaites jausies labai blogai. Turi ištverti. Kai bus blogai, skambink man. Nesvarbu diena ar naktis bus. Nebijok manęs prižadinti. Atvažiavai, kad padėčiau. Padėsiu, tik vykdyk mano nurodymus. Šitų vaistų tau užteks mėnesiui. Per tiek laiko turėtum pasijausti žymiai geriau. Gydytis teks ne kelis mėnesius, o kelis metus. Stiprybės ir kantrybės tau.
Žana džiaugėsi, kad vaistai mėnesiui tik 30 litų. Tiek išgalės skirti. Kad nebūtų pagundos, senuosius vaistus, Žana sudegino. Kaip ir sakė daktarė, kasdien jautėsi blogiau. Atėjęs pavasaris užgriuvo darbais, o Žana jau po keleto žingsnių turėdavo sustoti ir pailsėti. Dažnai vietoj valgio ruošimo krisdavo į lovą ir šeima turėdavo pasitenkinti rūkyta mėsa su bulvėmis, nes kepti duonai nebuvo jėgų. Ypač sunku būdavo naktimis. Ne kartą buvo pakėlusi telefono ragelį, bet vėl padėdavo. Nežadins daktarės. O ir ką pasakys? Kad blogai? Juk perspėjo. Reikia laukt, jei po mėnesio nepagerės… Vyras siuto. Keikė ją ir visą pasaulį. Linkėjo jai kuo greičiau užversti kojas, jei yra serganti ir nenervinti daugiau apsimetinėjimu. Dukros lyg užspeisti žvėreliai, žiūrėjo ašarotomis akimis, be žodžių maldaudamos: „mama, pasveik, neklausyk tėvo, nepalik mūsų.“ Pagerėjo. Ketvirtą savaitę, pasijuto žvalesnė, stipresnė. Prikepė duonos ir išvažiavo į Klaipėdą vaistų. Parsivežė trims mėnesiams. Žirniukai. Mažučiai, kaip karbamido krisleliai. Sąžiningai skaičiavo po septynis žirniukus, tiksliai gėrė tom pačiom valandom. Sveikata taisėsi. Vis mažiau dunksėjo širdis, stipriau laikė kojos, geriau miegojosi naktimis. „Regina, išgelbėjai. Labai labai tau skolinga. Tik niekad to nesugebėsiu pasakyti tau tinkamai. Taip, kad suprastum, kaip aš tave branginu“. Nėra dar visai gerai. Ypač naktimis. Nuslenka Žana į mamos tuščią kambarį ir pasiima Olgos laiškus. Skaito ir lyg pasikalba su ja. Kokios stiprybės semiasi Olga? Iš kur tiek dvasinių jėgų turi ta moteris. Gangrena, amputacijos, skausmas, o ji apie grožį kalba. Nesiskundžia. Kitus guodžia. Tik lyg netyčia suskamba vienas kitas liūdesio varpelis.
Žana, Povilai,
Nu jau atšventėmir Kalėdas ir N. M. Esam jau naujame šimtetyje. Ir naujuose tritūkstantuosiuose. Bet Kosmose nėra nei metų, nei kokių skaičių. Ten vienas milijardas metų maino kitą milijardą. Neapsakomos amžinybės. Ant žemės žmogus išgalvojo nuo kokio laiko skaityti tuos metus.
Su dideliu įdomumu skaitau tavo romaną ir juokiamės kartu visi per tą kipšiuką. O aš po ligoninės, po tų košmarų ir skausmų nė kokių eilėraščių neberašau. Esu tuščia. Tik graži melodija ar talentinga šokėja priverčia virptelti širdį, sušlapina ašarom akis. Tada siela manęs neklauso. Išlekia iš kūno lauk ir virpa, kaip saulės spindulys nuo nuostabaus grožio melodijos ar vaizdo, ar gražaus apsakymo, ar gražaus veido. Kaip užkerėta stoviu ir žiūriu, ir klausaus žemai nulenkusi galvą prieš svetimą talentą, grožį, išradingumą. Kaip malonu girdėti vietoj ir laiku pasakytus žodžius, pasijuokti nuo aštraus proto anekdoto, apmirti nuo dieviškos muzikos, nuo gražių dainų, nuo žodžių, nuo žmogaus gerumo.
Slavikas per N. M. turėjo budėti darbe. Tad vakare gražiai apsirengiau, pasiėmiau mėsos salotų, burokėlių salotų, keptos kiaulienos, obuolių ir butelį šampano. Nuvažiavau pas Slaviką į darbą. Ten jo labai gražiame darbo kambarėlyje yra sofa, spinta, stalas, kėdė, telefonas, radijas ir čainikas arbatai ar kavai virti. O visai netoli sėdi kitas dežuruotojas. Jis priima ir išleidžia firmos mašinas. Saugo jas. O Slavikas saugo keturių aukštų namą. Ten ofisai, kompiuteriai, seifai, telefonai, televizoriai, labai gražūs baldai. Kiekvienas ponas puošia savo kabinetą, kaip tik gali gražiau. Nu vot, su tuo kitu išgėrėm šampaną, sutikom 2001-uosius metus. Vėliau jis pakvietė mus pas save. Vaišino apelsinais, mandarinais, dešra su kopūstais ir degtine. Devintą ryto atėjo Slaviko pamaina, atnešė šampano ir tortuką. O namuose laukė šuo Lakis. Jis bijo šaudymo. Virpa, dreba, cypia, loja, vemia nuo baisios baimės, lenda po stalu, bėga į tualetą, slepiasi. Išvažiuodama su baisiausia baime įpyliau jam į snukį 50 gr degtinės ir dvi tabletes valerijono įkišau į dešrą ir įgrūdau į snukį. Galvojau, gal nervai bus ramesni. Kur tau. Kaimynė sakė, kaukė visą naktį. O kai namuose būnu, eina kaip pririštas šalia. Galvoja, kad aš jį apsaugosiu.
Silva ant Kalėdų atsiuntė man baltus ilgus kiaunės kailinius. Natūralius. Kažin kokia Golivudo žvaigždė pardavė. Vilkti tik porą kartų. Apykaklė balta nuo viršaus lyg žemės. Labai gražūs kailiniai. Bijau be Slaviko eiti į miestą su šunim. Mūsų džigitai greit nurengs. Ir dar ko gero užmuš. Ir butą gali išlaužti. Juk jau esame ne kartą apvogti.
Man liūdna, kad ne aš atidirbusi 33 metus nusiunčiau dukrai, bet ji du su puse metų prabuvusi svečioj šaly mane taip apdovanojo. Ką turėjau ant knygelės sutaupiusi pinigų, valdžia pavogė. Esu ubagė. Vot taip. Slavikui gražų kostiumą atsiuntė. Ir ėjom pasivaikščioti su Slaviku pasipuošę, kaip bagoti žmonės.
Anądien aš kaimynė ir Slavikas su šuniu vaikščiojom. Ėjom į krautuvę. Išėjus ore kažin kas sprogo. Lakis kaip viesulas lėkė į priekį. Slavikas buvo nusipirkęs didelį bokalą alaus. Slavikas buvo moment numestas ant žemės ir ant šiknos pralėkė tarp mūsų, kaip šiaurėje su elniais. Ir mes buvom pargriautos ant sniego. Slavikas toli buvo nuneštas, bet alaus neišliejo. Pijoką nors iš lėktuvo mesk, alkoholio neišlies. Taip ir važiavo su aukštai pakeltu bokalu. Žmonės juokėsi, padėjo atsikelti. Gatvėje buvo tamsu. Jaunas mėnulis ir žvaigždės švietė ir ant stulpų žibintuvai. O neseniai ėjau su šunim į krautuvę. Šunį pririšau, o pati ėjau į krautuvę. Eilė didelė. Prieš šventes. Man už nugaros stovėjo vyriškis. Jis kažko manęs klausė. Jau eilė priėjo prie kasos. Ir, o siaube! Jaučiu, kaip vyriškis kiša ranką man tarp bulkų į šikną. Aš jau pasisukau, kad pradėti bartis ir trenkti jam per snukį – ogi žiūriu, Lakis su geležiniu antsnukiu baksto mane į šikną, kad atkreipčiau į jį dėmėsį. Jis mane atrado. Atsirišo niekšas. Namuose juokėsi Angėlė ir Slavikas. Sako, gerai kad su vyru nesusimušei. Nuo pradžių reikia pažiūrėti, o paskui rankom valią duoti.
Šiandien sausio trečia. Slavikas jau nuo penkių vakaro išėjo darban. Vėl esu viena. Rašau. Šešta val vakaro. Sniego iškrito gerokai. Įsidursiu insuliną, biškį užkąsiu ir eisiu, jei nešaudys, su šuniu apie namą. Vėliau žiūrėsiu televizorių.
Aš jau turbūt rašiau. Labai stebiuos ir daug galvoju, kodėl mano katalikų tikyboje kunigai negali ženytis. Kaip mirtininkai, ar sergą kažin kokia baisia liga: aidu ar sifiliu, neturi teisės po savęs palikti nieko. Pijokai, narkomanai, vagys, žmogžudžiai turi teisę turėti palikuonis. O kunigai – padorūs žmonės, turi numirti, kaip kare užmušti jauni vaikinai be savo vaikų. Turbūt labai senai koks nors popiežius buvo pederastas, nekentė moterų ir todėl savo kunigams neleido ženytis. Ir durnas įstatymus paliko ant ilgų laikų. Juk Dievas sakė: „eikit ir dauginkitės“. Juk ne pats žmogus save tokį sukūrė. Juk griekas, jei jauni, gražūs, stiprūs vyrai negali leisti į pasaulį savo palikuonių. Sako, toks žmogiškas įstatymas, jog žmogus, kad gyvenimas nebūtų veltui praleistas, turi pastatyti namą, pasodinti medį ir išauginti sūnų. Jei visus tuos katalikų šventuolius apgyvendinti vienoj saloj, tai salos gyvenimas bus vieno žmogaus gyvenimo ilgumo. Visi išmirs ir po savęs nieko nepaliks. Taip pat visus pederastus lai pasiunčia į kokią pederastų respubliką. Ta respublika bus vieno žmogaus gyvenimo ilgio. Ir jei tėvui su motina yra vienas sūnus ir kitų giminių nėra. Visi mirė, o sūnus eina į kunigus, baisu. Giminės medis nulūžta ir nieko nelieka. Žiauru. Į kunigus turi eiti luošiai, kam kelnėse nieko nėra. Ar pederastai. Juk normalus kunigas slaptom gyvena su tarnaite. Jei jis normalus ir protingas vyriškis – gerai. Ir Kristus ligi 33 metų lakstė neženotas su apaštalais. Vis vyrų kompanijoje. Keista. Juk Dievą šlovinti gali ir ženotas žmogus. Liuteronų pastoriai, rusų popai, musulmonų mulai – visi ženijasi. Augina gražiai savo vaikus. Vaikai gabūs, talentingi, išsilavinę, nes ir tėvai išsilavinę, tiki ir myli Dievą. O čia kažin kokie pederastai – mirtininkai, kaip baisūs nusikaltėliai. Kaip tik įstojai į tą amatą – esi ant amžių prakeiktas. Kiek tokių protingų, filosofų, rašytojų kunigų išmirė nieko po savęs nepalikdami. Užtat laimina pijokus, niekšus, lai tie tik gimdo sielos ubagus. Ar nekeista? Ir taip žmonės, kaip durniai priprato. O jau skaičiau, kad Romoje keliasi klausimas apie įstatymą, lai kunigai pilnaverčiai vyrai ženijasi, ir lai moterys turėtų teisę būti kunigėmis. O čia tik vyrų ponybė, o moteris visą amžių vergė, durnė, tarnaitė, pastumdėlė. Visų aukščiausius amatus, valdžią – visur užgrobė vyrai. O rytuose tokia vyrų valdžia, kad gali ženytis ant 10 ir daugiau žmonų. O moteris turi vaikščioti su skurliu veidą uždengusi, kaip koks gyvulys, vedamas pjauti. Ir jei ji pažiūri į kitą, jis turi oficialią teisę ją užmušti. Pats gi krušasi su keliolikta žmona ir dar meilužių turi. Tik klausykis, koks niekšas karalius. Ir ten moteris neturi savo teisių. Ten ir į bažnyčią moteris turi eiti į atskirą patalpą su labai žemomis durimis, kad kuo žemiau nulenktų galvą, kaip vergė. Aš buvau Azijoje, vaikščiojau, žiūrėjau, galvojau. Juk buvo ant žemės matriarchatas, o dabar patriarchatas. Jei Dievas yra, jei tu tiki, tai ir melskis jam. Nesvarbu ar tu vyras ar moteris. Be moterų tu negali gimti. Kiekvienas vyras ir mūsų Europos visuomenėje pats gulėjęs su moterimi, pats šliaužojęs per ją, turėjęs intymius santykius, o skaitosi, jog ji kurva, o jis nekaltas, geras. O juk tos kurvos akto be vyro irgi negalima suveikti. Ir čia ji bledė, o jis šventas ponas. Baisi vyrų ponybė ant žemės. Sako buvo Atlantida, kur moteris amazonka muša į žemę tuos niekšus. Bet ir be vyro pasaulis išmirs. Todėl ir vyrai ir moterys turi būti lygūs.
Nu surašau tau visokius niekus. Natalijai blogai. Su Gene nenorėjo. Dabar lai džiaugiasi iš tiesų visokiomis durnėmis ir bledėmis Taip turbūt geriau. Ir didžiausias skaičius motinų nekenčia marčių, pavydi, keršija ir visomis jėgomis maišo gyventi. Tiesiog išardo šeimas. Taip, išardo šeimas, jei sūnus durnius klauso motinos. Juk kai vaikų nebuvo, mušė tą Genę. Ir Anė ir Natalija. Bergždine vadino. Nu tai dabar lai ima taip šauktus ir lauktus vaikus. Juk draskėsi, kad vaikų nėra, kad Fridis ant rankų šuniuką nešioja, vaikų nori. Kodėl dabar tie vaikai kaip kirmėlės mėtosi po kojų. Nė vienam nereikia. O Anei vienas ar du vaikai durniai. Gėrė su Bladžiu ir taisė tuos vaikus prigėrę. Anei nėščiai tik pylė prie manęs degtinę ir šaukė, kad labai gerai gimdyti prigėrusiai. Nu ir kas išėjo? Kur dabar tie vaikai eis? Kas iš jų bus? Rusai sako: „ kiekvienos burnos neužkiši, kiekvienos akies neužriši“. Žmonės mato, kalba, dyvijasi. Pabandyk tiesą pasakyti, šoka du metrus į viršų. Nu, lai laimingai gyvena. Gal gerai bus. Sako, grūdas susimals – miltai bus.
Žana, labai norėčiau, kad mano seserys būtų gražios, sveikos, laimingos ir bagotos. Natalija tiek daug mirčių ir nelaimių pergyveno. Tiek skausmų, ašarų, tiek sunkių darbų. Juk buvo pati gražiausia iš mūsų. Gražus veidas, kojos, figūra. O kas jas matė? Kur bateliai, gražios kojinės, aukšti kulniukai? Kokie Natalijos gražūs plaukai buvo! O kaimas, sunkūs darbai ir vaikų daugybė suėdė visą grožį. Kalba graži buvo. Nu išaugo vaikai. Vyro gražaus, padoraus nebuvo. Kas mylėtų, saugotų, padėtų. Kaip ir man pijokai. Bet mano pijokai kultūringesni… O ar ne tas pats? Ar kitaip gyvenau? Visaip. Taip išėjo.
Žana, o kodėl tas Fridis išsiskyrė? Aš iš tiesų visos teisybės nežinau. Juk, kai Genė tuos viedrus nešė, bėgo, kažin ką augino, sėjo, kasė – gera buvo. Nu ne visai jiems visiems gera buvo, bet kentėti galėjo. Juk ne bjauri buvo. Ir Fridis ją mylėjo, kariavo su visais, užstojo. Bet kai tokia mažytė, nusitampiusi su viedrais susirgo – blogai paliko. Nebegalėjo ponus aptarnauti. O ponų ponas norėjo tik gerti ir gulėti. O jai sveikatos nebebuvo. Atsimenu, atvažiavom. Ji iš darbo, iš miestelio parėjo. Ieškojo kinietiško termoso. Kur? – Klausė. Pasirodo Fridis išnešė ir pragėrė. Ne mūsų juk reikalas ir mes nieko negalėjom suprasti. Kitą kartą, atsimenu, Genė su Fridžiu norėjo kažin kur į miestelį į svečius nueiti ant gimimo dienos. Prašė Nataliją vaikus pažiūrėti. Natalija sakė: „ir arti neisiu prie tų vaikų“. Ir Genė slapčiom nusiverkė. Sako į svečius negalim vestis du mažus vaikus. Neatsimeu ar Fridis vienas ėjo ar abu nebėjo. Kuo ji taip baisi buvo? Ar su vyrais daužėsi? Ar degtinę gėrė, ar Fridį mušė? Fridis jaunas, lieknas, labai gražiai šoko, kaip vėjas lėkė. Veidas gražus. Ir ji be galo graži. Kas ten atsitiko? Kodėl išsiskyrė? Kodėl dabar sudaužytos, sulaužytos širdys? Kodėl vaikų likimas numestas, kaip nereikalingas skurlis? Kodėl Fridis neieško darbo, nepadeda savo kraujo, savo gimtiems vaikams? Natalija sako: „Genė vagilka.“ Nebuvo vagilka. Juk tiek metų kartu gyveno, nevogė. Dabar nuo piktumo, nuo keršto, paėmė iš ūkio ten kažkokius daiktus. Gal aš nieko nesuprantu ir iš tikrųjų nieko nežinau. Kodėl ji taip kalta? Taip bjauri? Taip negera ir baisi? Ką ji ten, velnias parauk, taip ištaisė, taip nusikalto? Kuo kalti tie vaikai? Ir kodėl taip gailisi to Fridžiaus? Taip teisina, baltina, lygina? Ar ji (Genė) Fridį taip nuskriaudė, apgavo, apmelavo, išdavė? Koks prakeikimas ten krito ant jaunos šeimos? Vaikai: mergaitė ir berniukas. Sodas, laukai, tvartas yra. Tik dirbk ir gyvenk. Augink vaikus, mylėk ir viskas bus gerai. O faktiškai viskas kitaip išėjo.
Zoselei, seseriai mano kažkas nelabai gerai eina su Maryte. Irgi 80 metų amžiuje sunku nesugyventi su dukra. Kuriai pašventė visą gyvenimą. Augutė buvo kažin kur nuo šalies, tolima, kaip nematoma. O Marytę mylėjo, bėgo, žiūrėjo, puoselėjo. Mažoji buvo. Nesėkminga. Ech… Dabar juk vaikai užaugo. (Modestą Zosė užaugino). Vyras yra lėtas. Apmuša jį, klauso. Namą stato. Ar jau gyvena ten? Ar gražu? Langai kažin kur po kojų. Ar tokia Lietuvoje mada? Dabar ponia bus savo name. Turi būti laiminga. Ir motinai gailestinga turi būti.
Nu būk nors tu, Žana, laiminga. Tau dar tas atomo reaktorius viduje dega, dirba. Esi energinga, stipri, graži ir jauna. Tau ir tą vėliavą į rankas: nešk aukštai pakeltą. Tu gali, moki, sugebi. Muškis lyg ašarų, lyg kraujuotų snarglių. Nepasiduok, neleisk gyvenimui kišti pagalius į savo ratus. Gyveni gražioje vietoje, vaikai, vyras… Būk laiminga. Gailėkis, bet su saiku, duok, bet su saiku, mylėk, bet su protu. Jei nori ko pasiekti, reikia širdį suspausti geležinėm replėm. Olga.


Žana spaudė širdį kiek begalėdama. Spaudė, kentė užgauliojimus, niekam nesiskundė. Dabar kasdien geria vaistus. Sužinojo, kad jau Mažeikiuose atsidarė homeopatinė vaistinė. Nebereiks važiuoti Klaipėdon. Tai didelis džiaugsmas. Jau metai kai nebėra sūnaus. Dveji, kai nebėra mamos. Niekaip negali apsiprasti, kad liko viena. Ne viena. Su dukrytėm. Jom reikalinga. Jas turi apsaugoti, išauginti, išleisti gyveniman. Apsaugoti… nuo ko? Nuo visų. Ypač nuo jų tėvo. Tas despotas, tikriausiai iš proto kraustosi. Aną dieną mergaitės grįžo iš mokyklos su tolimesnių kaimynų ir Stasės vaikais šėliodamos po pusnis. Kaip gražiai skambėjo vaikų juokas, švietė įraudę veidai. Žana su Povilu juos stebėjo pro langą. Žana džiaugėsi jais, o Povilas kažką nepatenkintas murmėjo. Vos įžengus dukrelėms vidun, užsipuolė:
–Jau pizės niežti? Duodatės su vaikūzais po griovius, kol jus išpis. Pilnos kelnės sniegų, pilni papai sniegų. Juokiasi rupūžgalvės patenkintos, kaip vaikūzai grabaliojasi. Nenaudėlės. Prinešit pilną trobą benkartų...kam duona rūpintis teks? Man! Lekiat pizes išplėtusios kaip daržines. Šekit visi kas tik norit…
–Tėvai, ar nuo proto nušokai!? Ką čia šneki…
Povilas iniršęs čiupo švarką ir trenkė durimis, net langai suvirpėjo. Žana apkabino virpančias dukras.
–Galėtų niekada nebegrįžti… Judvi juk galite mokytojai papasakoti, kaip nekenčia jūsų tėvas. Nubaustų jį… – Į tuos mamos žodžius mergaitės nieko neatsakė.
Žanai taip skaudėjo širdį dėl nuolat keikiamų ir ujamų vaikų, kad nutarė savo širdgėla pasidalinti su Olga. Aprašė visa tai laiške ir greit gavo atsakymą. Skaitė ir temo jai akys iš nuostabos. Pasirodo jinai apie Povilo šeimą nė dvidešimtosios dalies nežinojo.


Žanute,
Gavau tavo laišką . Skaičiau ir verkiau. Esu baisiai nustebinta. Nelaimės, ligos, netektys gerus žmones suartina, subendrina. Apie mirusius visame pasaulyje sakoma: arba gerai, arba niekaip. Ir viskas. Kokią prakeiktą valandą, minutę padarė tėvai tokį vaiką? Ant kokios mėšlo čiupos, kokioj supuvusioj subinėj ir su kokiu smirdančiu įrankiu jis buvo padarytas??? Kaip jis gali peikti ir išjuokti tavo sūnų? Jis prieš Saulių stovėjo kaip beždžionė. Saulius buvo armijoj, mokėsi normalioj mokykloj. Saulius – tavo sūnus. O jis mokėsi pagalbinėj Dabikinės mokykloj-internate. Saulius dėl savo jaunumo galėjo ir išdykauti, ir pavagiliauti, ir pagerti, ir susimušti, ir patingėti, ir pameluoti. Čia, miestuose bagotų tėvų vaikai ir biednų taip pat viską tą daro. O paskui išbėgioję jaunystės energiją, ištaškę gyslose putojantį kraują, durnumą, palieka geri vyrai, rūpestingi tėvai, mylintys vaikus ir žmonas. Beveik visi tą periodą pasidrasko, pabėgioja, pabledavoja. Saulius buvo protingas. Jam armijoje davė ginklą, kad saugotų kokį objektą. Jis buvo tvirtas ir sveikas. Turėjo teises, galėjo dirbti sunkvežimių vairuotoju. Visa jo kaltė, kad buvo jaunas ir gražus. O dabar paklausk tą keikūną, kodėl jo neėmė į armiją, kokioj mokykloj jis mokinosi. Kaip jis gyveno ten virtuvės kampe apšepęs, apsileidęs, nesiprausęs. Be draugų, be merginų. Tu paėmei jį iš griovio, nukratei visus mėšlus, visas dulkes nupustei ir pastatei šalia savęs, gražios ir protingos moters. Dabar jo visai kita vertė. Jis kainuoja ir 100, ir 1000. Bet jei tik nubrauksi vienintelį vienetuką – tave, Ten nieko neliks. Buvo, yra ir bus nulis. Tu esi tas priekinis skaičius. Jo tėvas buvo pijokas, tinginys, sergąs tuberkulioze. Buvo milicijoje stribokas. Padėjo rusų valdžiai miškuose užmušinėti lietuvius, „banditus“. Tuos žmones iš kurių ruskis atėjęs viską atėmė, apvogė ir į mišką išginė. Mano mama pasakojo, kad daug vaikų pridirbęs, ubagystėje augino, nemylėjo. Pats gėrė. Sako, prisipirkęs sausainių, atsineš namo ir ėda prie stalo. Vaikai stovi aplink, seilės teka, o jis pats ryja. Sako, man reikia, aš sergu, jums duoną uždirbu. Pinigai buvo pas jį, o ne pas žmoną. Vaikams reikia batų, duonelės. Sugalvodavo – duodavo. Dažniausiai nueidavo į miesčiuką ir vietoj duonos grįždavo su dainom girtas. Ir gainiodavo visus. Nu gal kada nors ir geras būdavo. Vėliau, kai prigers myžo ir šiko į kelnes. Tur būt jau tada prasidėjo jam tas skrandžio vėžys. Albertas su Jasiuku (kur pasikorė) imdavo tėvo apatines kelnes, pakabindavo ant mieto ir Rusijos himną dainuodami nešdavo, kaip vėliavą į upę mazgoti. Tėvas buvo negražus žmogus. Žmona graži (ne, ne todėl, kad ji mano sesuo). Graži buvo. Pažiūrėk pati į jos jaunos nuotraukas. Graži nosytė, lūpos, kakta. Visas veidelis buvo gražus. Gražios kojos, rankos. Visa figūra graži. Tik darbais apsivertusi, vaikais numūčyta. Nesipuošė, nesidažė, nesigarbanojo. Pažiūrėk, visi vaikai panašūsį tėvą. Keturi pirštai įtelpa į tą tarpą tarp nosies ir viršutinės lūpos. Ilga viršutinė lūpa kaip arkliams. Vyrai tokiais atvejais augina ūsus. Moteris nieko negali padaryti. Mano Angėlė sako: “mums mama nosis guli visai ant lūpų“. Nu vot tokios veislės, tokio tipo žmonės. Vaikai myžo į lovas lig 10 – 15 metų. Kaip užmiega, taip ir apsimyža. Gal tėvas vaikus dar savyje jau buvo pragėręs… Nei viena mes iš sesių nemyžom miegodamos. Ir mano vaikai nemyžo. Metukų būdamos prabusdavo. Žinok, čia nė jokių nuopelnų, nei pasmerkimų nėra. Aš nei smerkiu, nei išjuokiu. Ne ir ne. Aš tik parašiau tau, kaip buvo ir yra. Kad tu žinotum, jei puls jie tau viršun. Bet Fridis, Albertas, Irutė atsiskiria nuo Anės ir Povilo. Irutė gabi, prisižiūrinti. Ir Albertas (jis kito tėvo). O Fridį atidavė į tokią mokyklą todėl, kad išlaikyti negalėjo. O ten buvo ir mokslas ir valgymas, ir gyvenimas veltui. Fridis būtų buvęs geras ir gabus kareivis (jis irgi kito tėvo), bet jo neėmė, nes buvo toje mokykloje. Motina pati to nenorėdama apkirpo jam sparnus. Anė juk nėra durna, turi šeimą, dirba ir gyvena, bet du jos paskutiniai vaikai...pati pažiūrėk ir suprasi, kodėl čia padaryti nieko negalima. Kaip yra taip yra. Degtinėlė savo padarė. Nuo alkoholikų tėvų gimsta vaikai su kalbos ir proto defektais, ir kūno defektais. Iš kur pats gali sužinoti, žmogau, kokie buvo tavo bočiai ir probočiai. Grafai, baronai žinojo savo giminės medį lyg 7 – 9 kartos atgal. O mes žinom, tik mamą ir babūnėlę. O kas seniau buvo ubagai ar bagočiai, vagys ar geri, žmogžudžiai ar vienuoliai – mes nežinom. O genai išlenda per palikuonis ir persiduoda iš karos į kartą ir stebimės iš kur toks šeimoj atsirado. Pirmiau, kai dvarininkai ženijo savo vaikus, žiūrėjo, kad giminėj pijokai ir kazino lošėjai, mergininkai nebūtų. Tokių bijojo ir dukterų visomis jėgomis neleido ženytis. Todėl neleisk burnos atidaryti ant Sauliaus. Lai žiūri į savo nusimyžusius pijokus ir nevalas. Sakyk, Saulius numirė dabar ryk dvejom gerklėm, Šik dvejom šiknom, grobk saulę ir dangų, ir orą dvigubai. Gulkis skersai visą namą išplėtęs kojas ir rankas, nes tavęs sūnus jau nebepaprašys savo kampelio. O vietos buvo tiek daug! Tu nupirkai namą. Jis ir po šiai dienai būtų sėdėjęs ten virtuvėj už užuolaidos. Ir būtų nuo Fridžiaus gavęs per snukį. Buvo tylus, nematomas ir negirdimas. Kaip šešėlis. Todėl ir norėjo tavo sūnų į šėšėlį paversti. O sūnus ne vienuolis, ne mučenikas gimė. Gražus vyriškis su jaunystės klaidom, energija ir protu. Jis turėjo tave palaidoti senutę, sukriošusią, o ne tu jį, jaunystėj tik pražydusį. Jis turėjo stovėti šalia savo mirusios motinos su savo vaikais, o išėjo kaip… Žana, labai ir labai prašau, neišduok manęs, kad taip tau tiesą surašiau. Noriu, kad žinotum, bet nesakytum iš kur žinai. Aš pati per ką dyvijaus, perkalbėjau – viską gavau atgal. Aš ir pati ir skyriaus ir mergos mano ir gėrė ir bledavojo ir skyrėsi ir bėgo. Bėgo velnias žino kur. Ir aš klupau ir kėliaus ir vėl klupau. Aš tau tik parašiau, ką žinau, nes tu man esi giminaitė ne po krauju, o po dūšia. Sielos giminaitė. Ir man nesvarbu su kuo tu gyvenai, gyveni ar gyvensi. Ir kaip tu krisi ir kelsies. Žemai ar labai aukštai. Aš pamilau tave ir viskas. Aš nei vieno nenoriu nei pažeminti nei išjuokti. Sakau, man pačiai visaip ėjo. Kaip tik nori. Bet Natalija yra mano sesuo ir į kitą aš jos išmainyti negaliu. Ir myliu tokią, kokia yra. Ir jai reikia mane kęsti tokią, kokia esu. Draugus gali mainyti, o giminaičius – ne. Bet stebiuos ir stebiuos, kaip Povilas gali taip elgtis. Kur yra augęs, gyvenęs, juk ne durnių namuos. Ir ne gilioj duobėj po žemėm. Juk žino, kad į laidotuves žmonės eina santūrūs ir rimti. Nei dainuoja, nei šoka, nei krušasi. O dar kaip baisu smerkti numirėlį, bjauroti jį ir kitiems apie jį blogai kalbėti. Kalbėti netiesą. Kas jis – durnius? Ar jis taip pavydi Sauliui karste vietos? Reikėjo pulti prie grabo, mesti Saulių lauk ir pačiam gultis jo vietoje. Ir iš laimės apsišikti tame grabe, kad yra užėmęs Sauliaus vietą. Kaip galima blogai kalbėti apie mirusį laidotuvėse? Mes su Angele perkalbėjom. Angelė sakė: “Aš būčiau jam prie visų davusi į snukį „Kaip tu drįsti blogai kalbėti apie mano vaiką jo laidotuvėse?“ “ Ir žmonės būtų tave palaikę. Ir supratę. Kai dirbau bufetuose, žmonės prie baro išgeria, išsikalba. Kiek moterų pasakojo, jog sūnus jau trečią kartą sėdi. Motina ima produktus, perka bilietą ir važiuoja į Maskvą, o iš ten autobusais, o kai kur pėsčiomis eina, nakvoja stotelėse ant suolelio ir vis tiek važiuoja pas sūnų. Lai žmonės sako, kad sūnus blogas, niekalas. Tas yra jos sūnus, jos griekas, jos kryžius. Todėl, kad yra jo motina. Ir kalė ir višta ir tigrė užstoja savo vaikus. Ir jeigu tavo vyras myli tave, jis turi mylėti ir tavo vaiką. Jis turėjo laikyti tavo ranką, šluostyti tavo ašaras. Atrasti geriausius ir gražiausius žodžius, kad tave paguostų, nuramintų, paremtų. Kas tą gali padaryti, jei ne mylimas vyras? O jis apjuokė, bambėjo...ai, ai, ai… Jūs abu su vyru styovėjote prieš mirtį. Prieš sūnaus mirtį. Ar jis nebijo? Ar jis galvoja 1000 metų gyventi? Ar nebijo ligos, nelaimės, avarijos? Kas prieis, kai šikną atkiš? Sūnus atsisakė nuo slaugymo, numirė iš karto, o Povilas ar žino kas bus su juo? Numirėliai nedovanoja. Ar neateis naktimis per sapną, nesivaidens tamsoje? Neleisk atidaryti burnos prieš savo mirusį vaiką. Sakyk yra ten pas Fridį virtuvės kampe laisva vieta dėl jo. Ar jau nusibodo su gražia moterimi gyventi, šeimininku būti? Žana, matai, kokia aš esu palikusi bjauri. Užsivedžiau. Sudegink laišką. Neklausyk, ką aš tau surašiau. Juk aš jo gerai nepažįstu. Atvažiuodavau, matydavau jauną vaikinuką ir viskas. Ne man mokinti, ne man teisti. Jis tavo mergyčių tėvas. Tavo vyras. Gal viskas susiklostys gerai. Pakalbėk, paprotink, juk žmogus, ne gyvulys. O jei velnias yra, tai nieko nebe padarysi. Išauginti vaikus ir darbus nudirbti viena negali. Ir man visaip ėjo ir eina. Ir susibaru ir susipliekiu ir vėl susitaikau. Žmonos meluoja, kai sako: „O man su vyru viskas gerai!“ Taip nebūna. Užeina juodos dienos, valandos. Atrodo: „ nu viskas! Nebegaliu, nebenoriu nieko daugiau“. Bet, žiūrėk, nuo ryto vėl saulė, mėlynas dangus ir kalba normali. Ir vakar ne taip jau blogai buvo, kaip iš karto pasirodė. Reikia mokėti susitaikinti ir dovanoti. Jei kalta, ir atsiprašyti. Ką ten aš tau surašiau? Tu gal 100 kartų daugiau žinai apie tuos giminaičius. Daugiau susitinki, o aš atvažiuoju, ką pasakė, ką pamačiau, tas ir yra. Kalbėkis su draugėmis, neužsidaryk viena. Bučiuoju, Olga.


Šitą laišką Žana skaitė šimtus kartų. Jau visai nušiuro. Per sulankstymus raidės nubluko. Kur ėjus, kur nėjus, vis akyse stovėdavo Povilo pavydo scenos jos draugams, po darbų, prie pietų stalo. Neapykanta dukroms, jei jinai paskirdavo joms geresnį mėsos gabaliuką, vakare jas suguldžiusi pasekdavo pasaką. Jo tėvas jam pavydėdavo duoti skanėstų-sausainių. Augo virtuvėj už užuolaidos, užguitas, nemylimas. Motina neturėjo laiko vaikams. Dėmesį skyrė vyrams, nes tikėjosi jų pagalbos, o tie pasinaudodami jos geru tarpo, lyg piktžolės, atimdami iš vaikų motinos meilę ir rūpestį. Visa bjaurastis kaupėsi paauglio galvoje ir dabar, suaugusiam vyrui, gavus laisvę, liejasi per kraštus ir sustoti negali. Juo toliau, juo baisiau. Kaip jo tėvas elgėsi su savo vaikais, taip ir jis nekenčia savųjų. Tikisi jų meilės ir pagarbos mainais į neapykantą ir keiksmus.