XV dalis: „Tarptautinis metaforų čempionatas“


Vieną rytą, kai saulė į kambarį žvelgė kaip netaktiškas kaimynas, Pranas gavo kvietimą:
---
„Gerbiamas pone Pranai,
Jūsų eilėraštis „Sniego nelygybė ir dantistas“ buvo pastebėtas.
Kviečiame dalyvauti Tarptautiniame Metaforų Čempionate.“
Lokacija: nežinoma.
Žanras: laisvas.
Taisyklės: jų nėra.
Finalas: tik vienas laimėtojas.
Apdovanojimas: obuolys.
---
Pranas susimąstė:
– Obuolys?
– Tikriausiai simbolinis, – tarstelėjo Emilija.
– Simbolinis ką?
– Būtent.
Jis išvyko. Kelionė truko tris paras ir dvi realybės:
viena vyko traukinyje, kita – sapne, kuriame konduktorius cituodavo Celaną, o bilietą reikėjo pakišti po liežuviu.
Čempionatas vyko slaptame lėktuvų angare Kirgizijoje, kurio viduje buvo įrengta arena, pilna dūmų, saldainių popierėlių, rimuotų sienų ir vieno nekantraus balandžio. (Vėliau paaiškėjo, kad jis – komisijos narys.)
---
Pirmas turas: „Metafora pagal skonį“

– Jausmai kaip…
– ...nevirti koldūnai! – sušuko poetas iš Bulgarijos.
– ...iš tirpstančio šaukšto bėgantis laikas! – rėkė italas.
– ...paskutinė slyva, kurią bijai suvalgyti, nes ji žiūri į tave! – atšovė prancūzė.
– ...kaip grąžinama knyga, kuri niekad nebuvo tavo, – tyliai pridūrė armėnų bibliotekininkas.

Pranas pasakė:
– ...kaip tyla, kuri jaučia, kad ją palygino su koldūnais.

Ir laimėjo turą. Komisija vieningai paplojo viena ranka (kita laikė espresso).

---

Antras turas: „Metaforinis duelis“

Pranui teko susigrumti su samurajumi iš Kioto, kuris kalbėjo haiku, dėvėjo origami kimono ir turėjo bambukinę metaforų lazdelę.
Samurajus pradėjo:
– Gyvenimas – 
kaip žuvies akys sriuboje. 
Visos žiūri.
Pranas atsakė:
– Mano širdis – 
kaip „Atsimenu slaptažodį“ – 
bet pamiršau.

Tyla. Tada kažkas nuo tribūnos nusišluostė metaforinę ašarą.
Samurajus nusilenkė:
– Gerbiamas oponente. Jūsų absurdas – gilus. Kaip šulinys be šulinio. Aš pasiduodu.
Komisija susižvalgė. Vienas vertintojas patempė lūpą. Kitas nusišluostė metaforinį prakaitą. Balandis nuleido galvą.
Publika tylėjo. 

---

Finalas

Pranas prieš... matematiką iš Lenkijos, vardu Hubert. Jis turėjo juodą megztinį, žvilgsnį be alibi ir įtarimą, kad jis pats yra funkcija.
– Aš nesu poetas, – prisipažino Hubert. – Bet emocijos mane trikdo. Kaip likučiai modulių teorijoje.
Finalo užduotis: metafora obuoliui.
Hubertas:
– Obuolys – tai emocinis vektorius link krentančio prasmės lauko, kur trintis tarp jausmo ir realybės sukuria sultis.
Pranas:
– Obuolys – tai nesuvokta galva, nukritusi nuo pažinimo medžio, bet vis dar svajojanti apie pyragą.

Balandis pažvelgė į vieną tašką erdvėje. Tribūnose nuaidėjo kolektyvinis „hmmm“.
Vienas teisėjas trumpam tapo agnostiku. Kitas pakėlė ranką ir prabilo:
– Tai buvo... metaforinis spyris į širdį.
Visi žinojo: Pranas laimėjo.
---
Jam įteikė obuolį. Tikrą. Raudoną. Kvepiantį.
Jis paklausė:
– O ką dabar?
Organizatoriai tarė:
– Valgykit. Arba palikit. Bet jei sugalvosit, kas jis iš tikrųjų – jūs pralaimėsite.
---
Pranas parvežė obuolį Emilijai. Jie padėjo jį ant stalo.
Ir niekada nesuvalgė.
Tiesiog… kartais žiūrėdavo į jį, kaip į pradžią sakinio, kuris dar neturi pabaigos.
Kartais obuolys žiūrėdavo atgal.



XVI dalis: „Anoniminiai metaforininkai“


Vieną rytą, kai obuolys jau buvo praradęs tiek spalvą, tiek metaforinį autoritetą, Pranas gavo naują laišką.
Jį atnešė Emilija.
Ta pati.
Su pašto krepšiu, žvilgsniu kaip sudžiūvusi metafora ir įtarumu dėl visų vokų, kurie neturi gramatinių klaidų.
– Sveikas, – tarė ji, padėdama voką ant stalo. – Jei tai dar vienas laiškas nuo manęs sau, prašau sudeginti.
– Nuo tavęs tau – buvo vakar. Šiandien, regis, nuo ko nors mums.
Pranas perskaitė:

„Gerbiamasis Pranai, kviečiame į Anoniminių metaforininkų susitikimą.
Jei negalite pasakyti 'šakutė' be filosofinio sąmyšio – jūs mūsų žmogus.
Jūsų problemos – ne jūsų. Jos kalba per jus.
Atsivežkite terminų žodyną ir vieną emociją.“

Emilija skaitė per petį ir kilstelėjo antakį:
– Kažkokie poetiniai degeneratai, – tarstelėjo ji. – Ar čia... psichoterapija poetams?
– Ne. Tai psichoterapija nuo poetų.
Emilija įdėmiai pažvelgė:
– Ar tau tai skamba kaip spąstai?
– Man viskas skamba kaip potenciali eilutė, – atsiduso Pranas.
– Vadinasi, važiuojam.
– „Mes“?
– Aš atsiunčiau sau laišką, nepamiršk. Dabar turiu pati jį atsiimti.

---

Susitikimo vieta – apleistas tautodailės centras miške, kur skulptūros žiūrėjo tarsi tik ką išgirdusios paskutinį sakinį iš tavo eilėraščio. Iš jų žvilgsnių buvo aišku: jos nėra sužavėtos.
Prie įėjimo stovėjo registratorė Dalia, kuri kalbėjo tik citatomis iš „Mažojo Princo“.
– Sveiki. Kas mato dramblį, o kas – skrybėlę? Užpildykit anketą. Rašykit be metaforų.
Viduje – kėdės ratu, centre – stalelis su gipsiniu obuoliu.
Ant sienos – išsiuvinėta citata:
„Kartais šaukštas tėra šaukštas. Bet ne tavo atveju, Vytautai.“
Pranas ir Emilija įsėdo į ratą.
Pirmasis kalbėjo pusamžis vyras su liemene:
– Aš Kazimieras. Tris metus rašiau haiku apie cepelinus, kol supratau, kad tai – apie mane.
Visi linktelėjo.
– Aš Rasa. Pradėjau personifikuoti indus. Mano keptuvė dabar mane ignoruoja. O virdulys manipuliuoja garais.
– Aš Tomas. Buvau epitetų maniakas. Kartą vadinau žmoną „minkšta kaip smėlio prisiminimas“. Ji išėjo. Su statybininku.
– Aš Birutė. Mano šuo pradėjo loti jambais. Ir reikalauja rimuotų komandų.
– Aš Emilija. Pradėjau nuo pašto. Baigiau tuo, kad išnešiau laišką sau ir... sutikau poetą.
Visi nutilo. Į ją žiūrėjo lyg į simbolinį veidrodį.
Pranas stengėsi kalbėti paprastai:
– Aš... Aš Pranas. Kartais jaučiu, kad egzistencinė krizė iškrito man iš stalčiaus vietoj švarių kojinių. Ir dar – kad mano katinas mane vertina kaip nebaigtą metaforą.
Salėje – plojimai. Vienas vyras verkė į servetėlę su užrašu „širdis kaip moliūgas“.

---

Kitą rytą – praktiniai užsiėmimai:
1. Kaip pasakyti „žiema“ be vidinės tremties.
2. Morkos be simbolikos: realistinė daržovės patirtis.
3. Savanoriška „nežodžio“ meditacija. (Bet su instrukcija.)
4. Kaip padėti sau, kai kava atrodo kaip buvusi meilė.
5. Kaip sakyti „degtinė“ be „liūdesio per stiklinę“.
6. Kaip atsiprašyti nepasinaudojus palyginimu.
7. Bonus: Kaip nustoti girdėti liūtį kaip smuiko savižudybę.

Pranas ir Emilija pabėgo iš trečio užsiėmimo – ten reikėjo tiesiog tylėti, bet kai du žmonės su poetine trauma tyli, tai vis tiek skamba kaip dvikova. Ir fonas – varnų kvartetas medyje – grojo „Requiem žodžiui ‘kodėl’“.

Jie sėdėjo ant suolelio.
– Aš... vis dar galvoju, kad duona kvepia baime, – tyliai ištarė Pranas.
– Tai reiškia, kad esi gyvas, – tarė Emilija. – Ir dar ne visai pasveikęs.
Pranas tylėjo.
Emilija vėl kalbėjo:
– Gal ir kvaila, bet man norisi tikrų žodžių. Kad „durys“ būtų durys, o ne metaforinė praraja tarp buvimo ir nebuvimo.
– Aš tik noriu, kad man vėl būtų galima pasakyti „graži diena“ – ir kad ji tokia ir būtų, – atsakė Pranas.
---
Paskutinį vakarą – išpažinčių ugnis.
Visi įmesdavo po vieną metaforą, kurios gėdijasi.
– „Tu mano sniegena šaltyje“ – šnabždėjo Kazimieras. – Ji buvo alergiška paukščiams.
– „Sielos langinės girgžda“ – sakė Rasa. – Niekas net nežinojo, apie ką kalbu.
Emilija ištarė:
– Aš kartą pasakiau: „Mano širdis – pašto dėžutė be raktelio.“ Ir tai... buvo tiesa.
Tyla. Ugnis spragsėjo. Ir atrodė, kad kažkas kažkur parašė naują eilėraštį tik iš spragsėjimo.
Pranas įmetė lapelį:
– „Tu – kaip obuolys, kurio nevalgau, nes bijau, kad jis per saldus.“
Ir pridūrė:
– Bet šiandien... suvalgiau. Ir buvo... tiesiog obuolys.
(P.S. Obuolys buvo suvalgytas. Bet liko jo sėkla. Ir naujas klausimas:
Ar įmanoma pasodinti sodą iš to, kas buvo tik metafora?)
---
Grįždami jie tylėjo. Ne todėl, kad trūko žodžių.
O todėl, kad žodžiai nustojo slėpti jų jausmus.
Emilija tarė:
– Žinai, man patinki tuomet, kai tu nesi poetas.
Pranas nusišypsojo:
– O man patinki tuomet, kai esi.


(Tęsinys – kitame skyriuje.)