Gimtoji kalba

Aš čia atvažiuosiu,
Kai tiktai pakviesi,
Brangi ta vieta,
Kurioje tu gimei.

Bažnyčios šventoriuj
Mintim paglūdėsiu,
Vieninteliais liko
Ji širdžiai namais.

Nebėr artimųjų,
Jie ilsis kalnely,
Papėdėj – Vilbėnas,
Lelijos – jame.

Nuo žemės šluota
Kai gimtoji trobelė,
Tai vietai tampi tu,
Tarsi svetima.

Ir jeigu paklaustum,
„Kur tavosios šaknys?“
Aš tau atsakyčiau,
„Jos – Žemaitija“.

Žinau, nelinkėtumei
Man jos netekti,
Juk lūpose veša
Gimtoji kalba.
žemaitukė