Šiandien jaučiuosi labai skolinga,
kad po kaitros vėsa galiu gėrėtis,
klausytis vakaro garsų, stebėtis,
kaip keičiasi dangaus panorama.

Viskas – taip, kaip ir pasaulio scenoje:
juodi, pilkieji kaunasi su baltaisiais.
Plačiai krauju pasrūva vakaro žaros –
išgyvenusieji naudosis taikos vaisiais.

Tokia mažytė ir tokia apgaulinga –
ramybės oazė danguje ir žemėje:
tai lietūs lyja, tai kulkom sninga,
tai klūpo, verkia moterys prie kelio.

Nerasiu aš tokių paguodos žodžių –
tenka savo sąžinei kaskart priminti:
šiandien man lemta taikoje gyventi,
kai kitoje žemėje už mane turi mirti.

Ar pakaks tikėjimo, drąsos ir valios
tada, kai grąžos lemtis pareikalaus?
Te padeda dangaus ir žemės galios –
iškęsti iki galo išbandymus žmogaus.