I dalis: „Tris kartus belst“


Pranas Petraitis, pensininkas iš šešto aukšto, buvo įsitikinęs, kad pasaulio tvarka laikosi ant trijų dalykų: rytinių pasivaikščiojimų, be cukraus verdamos kavos ir tikro laiko. Tas „tikras laikas“ reiškė 1984 metų „Elektronika“ žadintuvą, kuris vis dar cypė kaip krentantis Sputnikas ir, anot Prano, rodė teisingiau nei bet kokie išmaniųjų laikų mechanizmai.
Taigi, kai kaimynas iš penkto aukšto įsikėlė su skaitmeniniu laikrodžiu, šviečiančiu kaip lenktynių trasa, Pranas jautė, kad kažkas užlipo pasauliui ant peties – purvinu batu.
Bet viskas prasidėjo nuo beldimo.
Vieną šeštadienį, tik Pranui įsikandus batoną su sviestu, kažkas pasibeldė į duris – tris kartus. Trumpai, ritmingai, tiksliai. Ne skambutis – jį Pranas buvo atjungęs dar 1997-aisiais, kai paštininkė netikėtai įteikė dantų protezų reklamą. Beldimas reiškė kažką rimto.
– Kiekvienas beldimas – tai testas gyvenimui, – 
sumurmėjo jis, užsimaukšlinęs šlepetes.
Prie durų stovėjo vyras su oranžiniu kostiumu ir lagaminėliu. Ant lagaminėlio – užrašas: „KarmaFix – gyvenimo klaidų taisymas“.
– Labas rytas! Ar jūs Pranas Petraitis? – pasiteiravo vyriškis, šypsodamasis tarsi ką tik iš televizoriaus išlindęs.
– Galbūt. O gal ir nebe, jei jūs iš savivaldybės, – burbtelėjo Pranas.
– Ne ne, mes tikriname visatos balansą. Gavome pranešimą, kad prieš 47 metus jūs nesugrąžinote į biblioteką knygos Mechanikos pradmenys.
– O tai ką – dabar mane siųsit į metafizinį kalėjimą?
– Nereikia dramos. Galite rinktis: grąžinti knygą arba... – čia vyras kilstelėjo lagaminėlį, kurio viduje sucypsėjo kažkas, kas priminė žiurkę su ausinėm, – ...sumokėti bausmę laiko forma.
– Tai kiek?
– Trys valandos sapnuose, kur jūsų televizorius niekad nerodo Panoramos.
Pranas aiktelėjo. Tai buvo skaudžiau nei stuburo masažas be tepalo.
– Gerai, – sumurmėjo jis. – Bet su viena sąlyga.
– Klausau.
– Noriu, kad išeidamas pasibelstumėt. Tris kartus.
Vyras mirktelėjo – pirmą kartą tądien be šypsenos.
Kai durys užsidarė, o beldimas nuaidėjo triskart (lėtai, kiek atsargiai), Pranas prisėdo ant taburetės. Ant stalo garavo atšalusi kava.
Tą naktį jis sapnavo pasaulį, kuriame visi laikrodžiai buvo su dirbtiniu intelektu ir skaičiavo laiką atgal. O televizoriaus pultelis, žinomas tik kaip „gyvenimo nuotolinio valdymo iliuzija“, gulėjo ant debesies.

---

Kitą rytą Pranas nusišypsojo – pirmą kartą per penkerius metus.
Ir suvalgė batoną su džemu.
Nes kartais gyvenimo beldimas reiškia ne tik bėdą.
Kartais – desertą.



II dalis: „Šiukšliadėžė šnibžda“


Pranas Petraitis – šešto aukšto bastionas ir pensininkų kvartalo šnipas-moralistas – turėjo keistą įtarimą: šiukšliadėžė kalba.
Tai nebuvo metafora ar poezija. Šiukšliadėžė – ta didžioji, ruda, su paminkštinta koja – tikrai kažką šnibždėdavo kiekvieną penktadienio rytą, kai Pranas eidavo išmesti agurkų stiklainio dangtelių ir savo savaitės minčių apie jaunimą.
Vieną dieną jis pasilenkė prie konteinerio (prisimindamas stuburo disko pasiaukojimą) ir išgirdo:
– Tssss... Kam tu meti bulvių lupenas, jei sakai, kad jos dar tinka sriubai?
Pranas sustingo.
Pirmoji reakcija buvo noras atsukti laiką ir nevalgyti vakarienei raugintų burokėlių su prieš tris dienas pamirštu kefyru. Bet ne – balsas buvo per aiškus. Per... sarkastiškas.
– Kas tu per velnias? – pasiteiravo jis, žiūrėdamas į konteinerio vidų taip, kaip kiti žiūri į kosmosą.
– Aš – tavo atliekų sąžinė, Pranai, – šnibždėjo šiukšliadėžė. – Mes visi turim savo ribas. Tu – stuburo, aš – tūrio. Ir abu esam perpildyti.
Tą dieną Pranas grįžo namo be šiukšlių, bet su mintimis. Daug minčių. Jis net atvėrė užrašų knygelę, kurią paprastai naudodavo tik televizijos laidų laikams ir pieno kainoms fiksuoti. Ant viršelio parašė:
„Šiukšlių dienoraštis. Sąžinės perdirbimas.“
Kitą savaitę jis bandė mesti šiukšles su pasiaiškinimu:
– Šitas jogurto indelis – tikrai ne mano! Net nežinau, iš kur jis – tiesiog gulėjo tarp dešros ir garstyčių.
– Net plastiko vandenynas pavargo nuo tavo pasiteisinimų, – šnibždėjo balsas iš konteinerio.
Trečią savaitę Pranas pradėjo rūšiuoti. Ketvirtą – kalbėtis. Penktą – rašyti eiles konteineriui:

Ruda burna, bedugnės žvilgsnis,
Kur slepias mano nuodėmės ir makaronų likučiai.
Atleisk man už banano žievę tarp popierių,
Aš žmogiškai klystu, bet tu – amžinas, konteineri.

---

Po poros mėnesių visas daugiabutis stebėjosi, kodėl tas keistas Pranas dabar vaikšto su žaliu krepšiu, kalbasi su rūšiuojamo stiklo dėže ir kartą net pabučiavo seną popieriaus dėžutę.
Bet niekas jam netrukdė.
Nes kai kurie vyrai pensijoje žvejoja, kiti – stato laivus iš degtukų.
O Pranas Petraitis – bendrauja su šiukšlėmis.
Ir, atrodo, rado pirmą savo draugą, kuris nekritikuoja jo kavos stiprumo.



III dalis: „Laiškas sau“


Pranas Petraitis nelabai mėgo laiškus. Ypač nuo tada, kai 2004-aisiais gavo sąskaitą už kabelinę, kurios jis neužsisakė, bet kurią žiūrėjo. Nuo tada, kiekvieną kartą išgirdęs treptelėjimą laiptinėje ir švelnų vokų šlamėjimą, jis pašnibždom ištardavo:
– Atnešė – reiškia, kažkas nori, kad žinočiau. O aš nenoriu.
Tačiau paštininkė Emilija – smulkaus sudėjimo moteris su kietu žingsniu ir žemu balsu – jį vis tiek žinojo.
– Petraiti, vėl atėjo vokas nuo Sodros. Jei jį atidarysit – nesiskųskit. Jei neatidarysit – dar blogiau.
Ji buvo vienintelė moteris, kuri jį vadino pavarde taip, tarsi tai būtų kvietimas į šokį. Ar į ginčą.
– Aš jau niekuo nesistebiu, – burbtelėjo Pranas. – Nuo tada, kai šiukšliadėžė su manim pradėjo kalbėt, paštas atrodo kaip nekaltas bajeris.
Emilija pakėlė antakį. Bet neprunkštė. Ji irgi turėjo paslaptį.
Ji rašė meilės romanus apie senjorus ir jų augintinius, pasirašydama slapyvardžiu „Mėnulio šaknis“. Knygynuose jos niekas nepirko, bet vieną vakarą, po trijų taurių mėlynių vyno, ji nusiuntė savo naujausią romaną – „Ponas ir Pūkuotukas: meilė po pensijos“ – leidyklai „Vidinis balsas“.
Nuo tada ji kasdien tikrino savo pašto dėžutę ne tik kaip paštininkė, bet ir kaip svajotoja.
Vieną rytą, kai Pranas tvarkė savo balkoną, kurį jis vadino filosofiniu prieglobsčiu, Emilija atėjo kitaip nei įprasta – nešdama du laiškus.
Vieną – su Prano pavarde. Kitą – be adreso. Tik ant voko rašė:
„Mėnulio šaknis. Jūsų rankose – jūsų tekstas.“

Emilija sustingo. Pranas sustingo. Šuo iš trečio aukšto sustingo. Net gervė, kabanti ant statybų krano kiemo gale, sustingusi linguodama žiūrėjo į juos.
– Ką daryt? – tyliai paklausė Emilija. – Aš pati sau atsiunčiau laišką?
– Tu ką, rašai sau laiškus? – neatsargiai leptelėjo Pranas.
– Geriau jau rašyti sau laiškus, nei laukti jų iš žmogaus, kuris įsivaizduoja, kad šiukšliadėžė yra psichoterapeutas, – nukirto ji.
Tyla. Tylėjo net televizoriai.
Tą vakarą jie abu sėdėjo ant suolelio tarp šešto ir penkto aukšto. Emilija atsinešė obuolių vyno butelį.
Pranas – dvi plastikines stiklines ir pyrago – slyvų su trupiniais.
– Pats kepiau, – sumurmėjo Pranas. – Bet išsigandau, kad suvalgysiu viską vienas.
– Klausyk, jei kada parašysi romaną apie žmogų, kuris bendrauja su šiukšliadėže, kavos tirščiais ir gauna mistinius laiškus – žinok, aš jį perskaitysiu.
– Jau parašiau, – šyptelėjo Emilija. – Pavadinau jį „Laiškas sau“. Ir žinai ką?
– Ką?
– Tu esi pagrindinis veikėjas, tik dar to nesupratai.

---

Pranas tą naktį užmigo neramus. Nes pirmą kartą gyvenime jis pajuto, kad galbūt pats sau rašė laiškus visą gyvenimą, bet niekad jų neatplėšė.
Ir galbūt, tik galbūt, paštininkė yra ta, kuri turėtų tą voką atplėšti.



IV dalis: „Kas žino daugiau apie tai, ko jau niekas neprisimena“


Kartą per metus, kai kaimo šokiai tebebūdavo tik prisiminimas, o stuburo tepalai – brangesni už alyvuoges, vietos kultūros namai surengdavo pensininkų viktoriną, pavadintą:
„Kas žino daugiau apie tai, ko jau niekas neprisimena.“
Pranas Petraitis dalyvaudavo kasmet. Ir kiekvieną kartą nieko nelaimėdavo, bet išeidavo su mintimi:
 – Šiemet buvau protingesnis nei pernai, bet kvailesnis nei norėčiau būti kitąmet.
Šįkart jį įkalbėjo Emilija.
– Ateisi su manim. Vienas tu kalbiesi su šiukšliadėžėm, bet dviese – mes galim kalbėtis su praeitim.
– Jeigu tik pasitaikys klausimas apie ’84 metų „Panoramą“, mes laimim viską, – tarstelėjo Pranas.
Viktorina prasidėjo kukliai – žiūrovai sulaukė arbatos, o dalyviai – pieštukų su nutrintais galais, kurie simbolizavo gyvenimą: rašai, bet viskas vis tiek išsitrynė.

Pirmas klausimas:
– Kuriais metais pradėjo veikti pirmasis televizorius Riešės miestelyje?
Pranas jau norėjo atsakyti: „Kai Jonas iš antro aukšto nusipirko tą su kojom, į kurias visą laiką reikėdavo spirti, kad rodytų“, bet Emilija nuramino.
Antras klausimas:
– Kokio skonio buvo pirmieji tarybiniai ledai, jei jų niekad nebūdavo?
– Prisiminimo skonio, – atsakė Pranas.
– Teisingai! – suglumo vedėja.
Trečias klausimas... Ir štai čia į salę įžengė ji.
Apsivilkusi švarkelį, kuris kadaise buvo baltas, bet dabar priminė kavos dėmių abstrakciją, nešina rožiniu skėčiu, įžengė Genovaitė.
Genovaitė Sadauskaitė.
– Tai ta... – sušnabždėjo Emilija. – Ji?
– Ji, – giliai atsiduso Pranas. – Moteris, dėl kurios 1970-ųjų gegužę pirmą ir paskutinį kartą išsilyginau marškinius.
– Ir ką?
– Ji tada pasirinko muzikantą su akordeonu ir motoroleriu. O aš turėjau dviratį „Ereliukas“ ir širdį, pilną poezijos. Bet, pasirodo, poezija nepravažiuoja žvyru.
Genovaitė atsisėdo prie kitos komandos. Vedėja suplojo delnais:
– Finalinis klausimas. Kas pirmas atsakys – tam ir šakotis!
Klausimas:
„Ką 1969 metų gegužės 3 dieną per Vingio parko koncertą iš tribūnos pasakė poetas, kurio pavardė prasidėjo P, o baigėsi A?“
Salėje įsiviešpatavo tyla. Tokia, kokia būna po dulkių siurblio mirties.
Ir tada Pranas atsistojo. Jo balsas – tvirtas, kaip žingsnis į buvusį gyvenimą:
– Jis pasakė:
„Mes žydime savo viduje, bet kai žiedlapiai krinta, reikia bent šypsotis.“
Vedėja pakėlė akis.
– Tai... net nebuvo teisingas atsakymas.
– Bet buvo gražu, – sušnabždėjo kažkas salėje.
Genovaitė atsistojo. Priėjo prie Prano. Prieš visus.
– Tu jį atsimeni?
– Atsimenu viską, – tarė Pranas. – Net tą skėtį. Tada jis buvo mėlynas.
– Per dažus pasikeitė, – sumurmėjo ji. – Kaip ir mes.
Vedėja pasimetė. Emilija tylėjo. Visi pensininkai sulaikė kvapą. Net šakotis suglebo.
Ir tada Genovaitė padėjo skėtį Pranui į rankas.
– Imk. Gal dar suspėsim į lietų.

---

Tą vakarą Pranas ėjo su dviem moterimis: viena – praeitis, su rožiniu skėčiu. Kita – dabartis, su laišku iš savęs.
Ir abu pasauliai susitiko su šypsena.


(Tęsinys – kitame skyriuje.)