Kitą dieną jos važiavo į Kauną. Sprendimas buvo visiškai impulsyvus, be ilgesnių svarstymų – iš esmės tai buvo tas pats, kur važiuoti, kad tik Patricija būtų kuo toliau nuo Vilniaus. Pradžioje jų idėja buvo paprasčiausiai kur nors Kaune pasivaikščioti – gal į salą, gal į Santaką nusibastyti. Papietauti kur Laisvėj – oras tam buvo visai tinkamas. Bet paskui staiga mintis toptelėjo – o gal ir Irutei pasiūlyt prisijungti? Na, ją, šeimos žmogų, gal ir nebuvo labai mandagu traukti iš namų šventinę dieną, bet gi pasiūlyt galima – per galvą niekas nemuš. Taip jos nutarė.

Draugių nuostabai Irena sutiko su malonumu. Ji kaip tik rytą išlydėjo vaikus – Vakarę į Kauną, Vėją į Vilnių. Vyras taip pat veržėsi iš namų – pasibūti su draugais. Būna juk, normalu. Tad, kol Ruta ir Patricija atvyks į Kauną iš kaimo, ir Irena iš Alytaus atlėks. Štai taip – jos dar labai jaunos mergičkos, pasirodo. Mintis ir veiksmas dar ėjo koja kojon.

O Ruta jau geras pusmetis nebuvo Kaune – ogi beveik nuo skyrybų, nuo Radvilės egzaminų daugiau ir nevažiavo į miestą. Vengė. Tarsi vaikiškai bijojo – gal kad kur sutiks Daivą, gal kad vyrą pamatys, ar iš darbo ką nors. Moteris nenorėjo jų matyti, nė vieno. Juokinga dabar atrodė – Virmantą štai Ariogaloj sutiko.

Važiuojant iš skirtingų Lietuvos taškų, patogiausia buvo susitikti kur nors prie pilies. Ir automobilių aikštelė patogi, ir upių santaka, ir senamiestis – viskas vietoj, viskas ranka paduot. Tačiau pasivaikščiojimai lauke neužtruko – visgi gruodis. Žvarba, drėgmė ir stiprokas vėjas moteris greitai nuginė ieškot jaukesnės pastogės.

Draugės paskubomis nutūpė artimiausioj laisvesnėj kavinukėj. Linksmas draugių čiauškėjimas apie šį bei tą (telefonų, mesenžerio ir feisbuko gi niekas neatšaukė, ir jos puikiai gaudėsi viena kitos reikaluose) palaipsniui nuramino Patriciją – tampriai įtempta emocijų spyruoklė atsileido, ir kažkaip visai natūraliai ir ramiai ji papasakojo Irenai apie savo išsiskyrimą su Ramūnu – tuo mistiniu žmogumi. Dar ir Ruta savo trigrašį vis įmesdavo, švelniai pritardama draugės sprendimui. Patricijos nusiteikimas negrįžti pas buvusį buvo jau visai kitoks – labiau užtikrintas, jau neabejojant sprendimo teisingumu. Visai šviežią vakarykštį įvykį moteris jau pateikė kaip seniai įvykusį faktą. Turbūt pati stebėjosi. Ne kartą garsiai ištransliuoti faktai nebeatrodė tokie bauginantys, moteris jautėsi daug tvirčiau.

– Bet žinot, ko aš labiausiai bijau? Na, tiesiog labai nenoriu grįžt į darbą. Tikrai tikrai bijau, kad kai sutiksiu Ramūną, jis gali bandyt atnaujint santykius. Gali gi? O galbūt jis elgsis lyg nieko nenutiko, galbūt prašys, kad grįžčiau… O jei neatlaikysiu, pasiduosiu?

– Bet į darbą grįžt tai reikės. Na, kur tu dėsies, žmogau, žiemą basas? Na, gerai, leiskim – tu paimsi laisvų, atostogų ar dar ten kokį nedarbingumą… Vis vien pareisi gi kažkada, – nė kiek nepaguodė Ruta.

– O žinai, ką aš pasakysiu? Tik neįsižeisk, gal skaudžiai bus, – labai įdėmiai pažiūrėjo į Patriciją Irena. – Viskas gali būti labai paprasta. Na taip, pradžioj tas Ramūnas gal ir pabandys tave susigrąžinti. Neilgai, manau – tik kurį laiką toks bandymas truktų. Nemanau, kad įkyriai. Ot tada reiks pabūt tvirtai.

Ir jei užtikrintai atsakysi „ne“, galimi du variantai. Pirma – gali būti užgautas jo išsikerojęs ego. Kas jis ten – vedėjas? Tada jis vaidins įsižeidusį, demonstratyviai pyks… Na, man čia mažiausiai tikėtina. Kitas variantas – jis nenorės problemų. Kol tu buvai šalia, bet kada pasiekiama – gyvent buvo labai patogu. Žmona gal ir žinojo viską, bet dėl vaikų, ramybės ar pinigų su realybe susitaikė, viskas lyg ir ramiai plaukė. Namie laukė darni šeima, vaikai. Darbe irgi nenuobodu – švilpt, ir tu vietoj. Argi ne taip buvo?

Atleisk, žinoma, kad aš taip tiesiai. O jau kai atsiras problemos – myliu–nemyliu, mano–nemano… Jis gali ramiai pasitraukti, apsimesti, kad tarp jūsų lyg nieko ir nebuvo. Kam jam tie rūpesčiai? Tai tokia patogaus ir malonaus gyvenimo ieškotojų kategorija.

– Iš kur tu dabar taip viską žinai? Kalbi, lyg tris vyriškus gyvenimus būtum nugyvenus, – nuoširdžiai nustebo Patricija. Net kiek įsižeidus.

– Kartais užtenka vieno moteriško, – su lengvu liūdesiu šyptelėjo Irutė. – Bet klausyk, yra ir trečias variantas. Toks mažiausiai tikėtinas ir bjauriai neparankus. Matai, dar lieka tokia tikimybė, kad Ramūnui tu esi išties brangi. Ot tada tai bus sunku. Abiems. Tada jau nebežinau, ką daugiau pasakyti.

– O gal tu viską tik supaprastini? Nesuprimityvink vyrų, manau… Paskutiniu metu man viskas atrodo taip sudėtinga! Ar gal aš čia tik asfaltą sliekams kasu… – netikėtai pati sau skausmingai tarstelėjo Ruta ir greit nutilo. Išsprūdo.

Patricija tylėjo. Pirmiausia ji negalėjo atsistebėti tomis draugės dėstomomis, tarsi jos pačios skaudžiai išgyventomis, įžvalgomis. Jos – tos pačios Irenos, iš jų trijų labiausiai teigiamos, tokios teisingos ir šeimyniškos – gyvenimas, ko gero, buvo spalvingas ir mįslingas. Labiau, nei kada nors būtum galėjęs pagalvoti. Tik Ruta tuo jau nesistebėjo – ji jau kaži kada nujautė Ireną turint nemažą ir ganėtinai talpią skeletų spintą.

Ir dar Patricija su siaubu galvojo, kaip rytoj ji grįš į Vilnių.

Paskui jos ėjo pasivaikščioti po miestą. Prisivaišinusios, sušilusios, išgėrusios kavos ir pakėlusios po taurę šampano – už viską.

Vilniaus gatvė buvo tyli ir nyki – vyko jos rekonstrukcija, visas gyvenimas persikėlė į Laisvės alėją. Bet ten visai nesinorėjo. Draugės patraukė link Rotušės aikštės, pasižiūrėti į kaip visad išskirtinę Kauno Kalėdų eglę. Tačiau komercinis Kalėdinės mugės šurmulys, plyšaujančios kolonėlės, ryškus šviesų šokis, gruzdintų bulvyčių, spurgyčių kvapai labai greitai pradėjo erzinti, ir moterys vėl patraukė į santaką, prie Kauno pilies.

Santakos parko erdvė tarsi leido lengviau įkvėpti, šviečiančiomis girliandomis apkabinėti medžiai lyg pasakiškos arkos gaubė takelius, šalia tykiai tekanti upė vėl priminė, ko jos čia susirinko – atsipūsti, užsimiršti, pasidžiaugti. Draugės su telefonais rankose lakstė nuo vienos apšviestos skulptūros prie kitos, fotografavosi, juokėsi. O „žmogus kankorėžis“ sulaukė tiesiog ypatingo dėmesio – prie jo įvyko visa fotosesija.

Staiga prisiminusios, kad pirmą kartą jos neturi viena kitai jokių Kalėdinių dovanų, tuoj pat su džiaugsmu sugalvojo, kad tas jų ekspromtas Kaune – ir yra pati nuostabiausia ir originaliausia dovana. Štai kaip brandžiai!

Jos nuoširdžiai buvo laimingos. Tarsi ką tik visai nebandė išspręsti painių egzistencinių uždavinių, tarsi nė viena neturėjo savo mėšlo duobės, kurią reikėjo dar kuopti ir kuopti, tarsi joms niekada nereiks grįžti – kiekvienai į savo kasdienybę. Ir jos daugiau niekada gyvenime susigūžusios nebekauks.

Ta šventinė savaitė – tik žybt ir pralėkė. Rutai ji niekuo ypatingu ir neišsiskyrė – susitvarkė spintose, perrinko likusius obuolius, ta proga iškepė kiek prašmatnesnį obuolių pyragą, pasigriebė putojančio vyno butelį ir su tomis lauktuvėmis tiesiog užgriuvo Liuciją. Netikėtai, namie. Kolegę užtiko gana vikriai mezgančią, ir šyptelėjus galutinai įsitikino, kad jos rankos trauma buvo labai jau pritempta. Dar ir pasijuokė abi. Ruta papasakojo apie Piliakalnio „restoraną“. Liucija tikrai žinojo apie tą vietą, bet ko jau ko, o tokios išmonės ir romantikos iš Tado nesitikėjo. Ir tikrai ten nebuvo jokio jų susitarimo – teks jau Rutai patikėti žodžiu.

Tik pati mokytoja Rutai šį kartą pasirodė lyg nesava. Gal nusigandusi, gal nuliūdusi – paraudusiomis, tarsi užverktomis akimis, prigesusiu žvilgsniu. Taip, jos juokėsi, plepėjo, bet tartum per jėgą… Slėpė kažką Liucija, gal net nuo savęs. Ruta ir nedrįso klausti – negi dabar lįsi į „dūšią“, kai žmogus į kiautą lenda. Akimirką ji net pasigailėjo, pasijuto nejaukiai taip neprašyta įsiveržusi pas Liuciją, tačiau kolegei per jų vakaronę ne sykį pasidžiaugus ir padėkojus Rutai už tokį šaunų prablaškymą – nurimo.

Netrukus prasidėjo ir naujas semestras. Ruta net savotiškai jo laukė, nors, žiūrint plačiau, darbas mokykloje jos nežavėjo. Moteriai knietėjo pamatyti Tadą. Ir pačiai keistas buvo tas noras – toks naujas jai jausmas, lengvutis jaudulys, nedidukas nerimas, bet maloniai kutenantis paširdžius. Visgi vyriškio pastangos nustebinti savo kaimynę ir kolegę neliko be atsako. Tačiau pirmos dienos mokykloje netikėtai Rutą nemaloniai nustebino, netgi nuvylė. Tadas elgėsi taip, lyg ir nebuvo jokios išvykos, piliakalnio nebuvo, o jo paties organizuotas ir toks maloniai netikėtas piknikas po egle – tik Rutai prisisapnavęs miražas. Vyras bendravo pabrėžtinai oficialiai, vos ne priešiškai. Nors ne – to priešiškumo gal ir nebuvo, bet akyse buvo visiškas šaltis ir abejingumas. Ruta niekaip nesuprato – kas nutiko? Negi ji taip suklydo, nejau geidžiamą priėmė už tikrovę? Nors… Ar ji kada nors tikrai geidė artimesnio bendravimo su kolega? Gal paprasčiausiai tik du vieniši žmonės keletą kartų kiek šilčiau pasišnekėjo. Tik tiek.

Bet kuriuo atveju moteris, nurijusi netikėtą kartėlį, pasistengė pamiršti bepradedančius busti drugelius.

O romantikos niekaip nepridėjo ir užgriuvę darbai – kaip ir visuomet pavasariop, nuotoliu mokomi mokinukai staiga prisimindavo, kad tuoj baigsis mokslo metai ir teks laikyti valstybinius egzaminus. Neretai pamokų kone padvigubėdavo. Tie metai nebuvo išimtis. Ruta, grįžusi iš mokyklos, vos sugebėdavo iki vakaro sutalpinti laike visus, norinčius papildomų užsiėmimų.

Mokykloje Ruta vis labiau nerimavo dėl Liucijos – kažkokia prigesusi, prislėgta atrodė kolegė. Anksčiau įprastai buvusi tokia rami, savimi pasitikinti, dabar mokytoja buvo tarsi žemę iš po kojų praradusi, vis suko nerimastingą žvilgsnį šonan. Ruta nedrįso nieko klausti, nes Liucija tiesiog nedviprasmiškai leido suprasti, kad jos klausinėti tikrai nereikia. Matyt, ir kiti mokytojai pastebėjo tokią kolegės nuotaikų kaitą, ir Liucijai už nugaros neretai leisdavo sau paliežuvauti. Gal ir ne piktai, gal tik smalsaudami, o kai kas ir su užuojauta. Ir Ruta neretai mokytojų kambary nugirsdavo tų paskalų nuotrupas – ypač vyresnės kolegės, per daug nesislapstydamos, liežuviais malė visu balsu. Nori nenori, ir Ruta susidomėjusi pasiklausydavo, juolab kad visos aptariamos istorijos skambėjo labai paslaptingai ir įtartinai.

Anot gandų, Liucija turėjo sūnų, kuris, pasirodo, buvo baisus nusikaltėlis – ar tai kažką apiplėšė, ar net papjovė, o jo dabar ieško ne tik Lietuvos policija, bet ir Interpolas. Liucija atseit žino, kur jos vaikas, gal net pati slepia dabar jį kur nors. O gal jau net ir surado tą sūnų Interpolas – ko gi dabar vyresnė kolegė tokia prislėgta? Netikėjo Ruta visais tais plepalais – jie labiau priminė prastą serialą nei tiesą. Bet… Nebūna dūmų be ugnies. Kažkas gi graužė Liuciją, nedavė ramybės.

O vieną kažkurį pirmadienį Liuciją lyg kas pakeitė. Gal greičiau – atkeitė. Mokykloje ji pasirodė pakilios nuotaikos, žvali, net moters apranga išdavė, kad viskas jau tvarkoje, kad sieloje gera ir ramu – ryškiai geltonas, megztas stilingas kostiumėlis ir stambi žalsvo gintaro sagė nuostabiai derėjo su paslaptinga ir net išdidžia mokytojos šypsena. Ir Rutai tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Neliko nepastebėta, kad ir Tadas tarsi lengviau atsikvėpė. Kas to žmogaus galvoje?

O dar po kelių dienų kolegė Rutai džiugiai pranešė, kad šeštadienį ji užsuks į sodybą. Nes, pasirodo, jai gimė nuostabi idėja! Na, kaip visuomet, Liucija suintriguodavo ir palikdavo ant ledo. Dabar Ruta tris dienas suks galvą, spėliodama, kokia dar fiks idėja užgimė nenustygstančiai dailės mokytojai.

– O, jau ir kieme pyragais kvepia! Labuka, labuka, vaikeliuk, – Liucija jau iš tolo šypsojosi, užtikusi lauke į karutį malkas kraunančią Rutą (moteriai patikdavo pasikurti vakarais pečių, nors namą ir šildė labiau šiuolaikiniais būdais).

– Tai vat ta vienintelė proga pyragams, ponia Liucija, ir yra jūsų atvykimas. Užeikit, užeikit, ir aš ateinu.