Vyras šiek tiek užtruko. Na, tikrai ilgiau, nei prireiktų laiko apsipirkti tokioj skylėj. Bet grįžo nešinas pilnu krepšiu.
Ruta nieko neklausinėjo – tegu jau išlieka paslaptis iki galo. Važiavo jie Ariogalos link, bet visai neužilgo Tadas pasuko į šoną, kur kvietė drožinėta medinė rodyklė su užrašu „Piliakalnis 500 m“. Iš tiesų ir tų penkių šimtų metrų nebuvo – vos pavažiavus sodinkeliu, priešais atsivėrė nemaža aikštelė. Kur ten aikštelė – visa aikštė.

– Na štai – kavinė pavadinimu „Piliakalnis 500“, – patenkintas šypsojosi Tadas. Ir?
– Mh... Tegu bus 500. Ir net tegu kavinė. O piliakalnis kur? Kur piliakalnis? Aš matau visiškai plokščią aikštę, – Ruta, žinoma, juokavo. Iš tiesų ji buvo tokia nudžiugusi – tas Tado siurprizas buvo toks vykęs!
– Eime, parodysiu.

Aikštelę iš visų pusių supo didžiulės, tiesiog milžiniškos liepos. Kiek toliau kūpsojo iš akmenų suritintas aukuras – Ruta įsivaizdavo, koks čia grožis būna vasarą! Prasibrovus pro tarp liepų išsikerojusius brūzgynus, netikėtai ir atsivėrė visas grožis. Piliakalnio grožis.

– Matai?
– Matau, Tadai. Niekad nepagalvočiau... – priešais juos beveik stačiai žemyn leidosi nedidelėmis eglaitėmis, jaunais kadagiukais apaugęs šlaitas. Kažkur toli, vos įžiūrimai pro plikas šakas – kažkokios upelės menkas kaspinėlis. Vaizdas buvo toks netikėtas, kad Rutai kvapą užėmė. Atrodo, čia pat, dešimt minučių nuo namų, o Ruta net neįtarė, kad yra tokia vieta.
– Puotausim su vaizdu ar po stogu? – šelmiškai šypsojosi vyras. – Tau rinktis.
– O po stogu – čia kaip?
– Tuoj.

Tadas Rutą nusivedė atgal į aikštę. Jie vėl brovėsi pro krūmynus – tik į kitą pusę. O ten buvo dar viena aikštelė – dabar jau tikrai nedidukė aikštutė, kurios viduryje augo trys kuplios eglės, iš apačios taip nugenėtomis šakomis, kad sudarė tarsi plačią žalią pastoginę. Visos trys – beveik iš vieno kamieno. Aplink jas glaudėsi apsamanoję, beveik į žemę sulindę mediniai suoliukai. Kavinė po stogu.

– Na, tai kur?
– O gal galima ir po stogu, ir su vaizdu? – Ruta buvo laiminga, taip šauniai viskas pasisuko. – Ar taip nebūna – kad du viename? Jei rimtai, liekam čia. Žemė jau šalta, o čia bent atsisėst galėsim. Gruodis – nenorėkim jau kažko. Jei tik į kalendorių žiūrėtume, reiktų slides traukti. Liekam.

Tadas tuoj pat pradėjo kraustyt krepšį – vieną suoliuką apklojo popierinėmis servetėlėmis – bus stalas. Ant jo tuoj pat atsirado pjaustyti lašiniai, naminė dešra, agurkėliai, duona, du mažyčiai stikliukai ir buteliukas su akivaizdžiai stipriuoju gėrimu.
– Tadai, aš apakus... Ir visiškai netekus amo! Tai jau pranoksta visus netikėtumų kriterijus. Tu kur viską parovei? Aaa! Tu viską žinojai... Jūs susimokėt su Liucija? – staiga Rutos balse nuskambėjo nusivylimas. – Kaip gaila...
– Garbės žodis – nesusimokėjom! Patikėk. Nors dabar ir aš suabejojau Liucijos traumos tikrumu, – šyptelėjo vyras. – Iš tiesų aš viską sugalvojau tiesiog akimirksniu. Nušvitimas kažkoks tai. O įgyvendinti labai paprasta – mes gi kaime. O man dar paprasčiau – parduotuvėlė priklauso mano pusseserės šeimai. O tokio turto, – Tadas nužvelgė „stalą“, – kiekvienuos namuos yra. Ir tik to nušvitimo tereikėjo.
– Eina sau... Na, sėdam greičiau! Tuoj seilėmis užspringsiu bežiūrėdama!

Jų kavinės meniu pasitaikė fantastiškai subalansuotas – viskas buvo dieviškai skanu ir tiesiog tirpo. Stiprios naminės degtinės buvo lygiai tie du mažyčiai stikliukai – ne per daug, kad Tadas saugiai parvairuotų. O žiemos vėsumoj tas ugninis skystis taip gražiai nubėgo, maloniai sušildydamas tiesiog nuo kulnų ligi ausų, kad moteris dar su malonumu būtų pakartojus ritualą.
Tema pokalbiui tiesiog savaime išsirutuliojo – jie juokdamiesi aptarinėjo, kokia visgi sena lapė ta Liucija, kaip gudriai ji apmovė jaunesnius kolegas! Ot sąvadautoja gudruolė! Bet vis vien – kaip puikiai viskas išėjo, ir jie ant Liucijos nė kiek nepyko.
– Bet Tadai – tu romantikas, pasirodo. Nustebinai tai nustebinai.
– Sakiau – nepažįsti dar tu manęs, – vyras jautėsi toks reikšmingas ir savimi patenkintas. Bet gražiai taip – visai neerzinančiai. Jis tikrai buvo vertas pagyrų.

Ruta sėdėjo ant kieto, šalto suolo ir įsivaizdavo, kaip viskas būtų, jei dabar būtų šviesiai žalias pavasaris... Arba šviestų šilta vasaros saulė, smilgynai, žiedynai svaigintų ir kviestų išsitiest vešlioje pievoje, o paukščių trelės nustelbtų jų ramų pokalbį... Ar taip pat? Net kažkoks užsimiršęs drugelis paširdžiuose nubudo – ei, iš kur? Ar ten tas kipšas nuo peties?

O paskui jie iš termoso gėrė pusseserės ruoštą kavą, užsikąsdami plikytais pyragaičiais. Na ir kas, kad gruodis, kad kojos jau, rodos, batuose sustiro ir prišalo prie plikos žemės, o rankos be pirštinių vos sugrabaliojo duonos gabalėlį (visgi jie ruošėsi šiltai pasėdėt kokioj nors kavinukėj). Na ir kas. Ko gero, tai buvo vis vien pats originaliausias kada nors gyvenime Rutos aplankytas restoranas. Be abejonės – Michelin žvaigždė.

Temo greičiau, nei norėjosi. Nedidukėje aikštelėje akimirksniu pasidarė taip tamsu, kad jie tik spėjo susitvarkyti stovyklavietę ir, jau pasišviesdami telefonais, krūmynuose vos rado išėjimą link mašinos.

Rytoj reikės padėkoti Liucijai.

Visgi tas išsiblaškęs drugelis, taip netikėtai nubudęs paširdžiuose, Rutai nedavė ramybės ir namie. Kas nutiko? Kažkas naujo? Ar toks netikėtai romantiškas kolegos ekspromtas ir joje pažadino švelnių, jausmingų, gal net idealistinių minčių likutį? Dar kas nors buvo likę? Kaip ten bebūtų, bet ta seniai pamiršta ir naujai atgijusi emocija buvo maloni.
Moteris, tyliai niūniuodama jaunystės dainų popuri, kaitė virdulį, į didelį arbatinį plikino žoleles. Mestelėjo akį į viršutinę lentyną – kamputy glaudėsi vieniša mėlyna taurė. Liūdna tokia. „O gal taurę vyno? Iš prieangio atsinešiu...“
Ruta įsipylė pusę taurės. Raudono. Rolio taurėje ji kažkodėl neįsivaizdavo nieko kito – tik sodrią bordo. Vynas maloniai sušildė, atpalaidavo. Prisnūdo ir tas vienintelis drugelis. Moteris vis bandė nors į kokią tvarkingesnę eilutę surikiuoti paskutinėmis dienomis pabirusias mintis.

„Koks tas gyvenimas visgi nenuspėjamas. Kone dvidešimt metų gyveni sau ramiai, žmogau – tykiai, šeimoje... Namai–darbas–namai, mokykla, poilsis prie jūros, kasmetinė kelionė kur nors toliau... Viskas lentynėlėse, vyras visad šalia arba bent įsivaizduojamai šalia. Ir staiga! Per metus visko tiek! Tiek, kiek kitam žmogui ir per visą gyvenimą nebus atriekta. Ir ką su visu tuo daryti? Priimti? Ką su džiaugsmu, ką aplinkybių įpareigotas, bet viską į save?
Visus tuos metus Ruta aplink save tarsi nematė kitų vyrų. Ir jos niekas lyg nepastebėjo. Ir viskas vertėsi per dieną. Ir štai... Staiga Rolis. Tarsi buvo žmogus, tarsi mistinis sapnas, lyg ne su ja viskas būtų vykę. Dabar Tadas. Na, kas tas Tadas – tik vienas kipšo krepštelėjimas. Nors šelmė Liucija tikrai kažką mato – ne veltui pinkles rezga.
Dar Virmantas su savo keistais žvilgsniais ir atsidūsėjimais – Ruta gi pajuto. Nierka ir tas, laiduose besipainiodamas, dviprasmiškai mirksi.
Pasikeitęs statusas? Ar tai Ruta keičiasi? Ar tokios mintys anksčiau apskritai būtų atėjusios jai į galvą? O gal dabar ji iš savo naivumo ir patirties stygiaus tik viską įsivaizduoja?“
Moteris įsipylė dar vieną taurę vyno. Už Rolio atminimą.

O Kalėdos artėjo – o kur joms dėtis? Taip, rytoj. Ruta bandė save įtikinti, kad tai tik diena kalendoriuje, sutartinis skaičius. Na, tokių dalykų ji garsiai niekam nepasakojo – būtų likus nesuprasta.
Bet… per daug skaudu buvo. Juk tai ne gimtadienis, kad pasikviestų ką nors. Tai ne šiaip baimė pasilikt vienai. Netektis tai. Kalėdas moteris siejo su šeima, jaukumu, tradicija. Neliko nieko. Visai.
Nebuvo eglutės – nei gyvos, nei tos senutės susivėlusios iš dėžės nuo aukšto. Nė vieno žaisliuko nebuvo. Smulkmenos tai, žinoma – visiškos smulkmenos...
Kurt naujas tradicijas? Ne, Ruta nebuvo pasiruošusi. Jai paprasčiausiai norėjosi dingti. Net draugėms į pasipylusias žinutes ji atsakinėjo tik šypsenėlėmis.

O Radvilė! Vargšė mergaitė... Žinoma, moteris kvietė dukrą – ne kartą kvietė. Radvilė tik sykį jai atsakė – būsianti su draugėmis. O tai gi buvo jos šventė – jos senutė eglutė, pliušiniai meškučiai tarp šakų, nostalgiška silkė ir virtos pupelės.
Tokia jauki ruoša – trise. Kvapai, garsai, vis tas pats Laimio tostas – „Būkime kartu“. Viskas, kas telpa į žodį laimė.
Net vyro, buvusio vyro, akimirkai pagailo.
Kaip viskas baisu... Kaip norėjosi išnykti...

Kalėdų rytą prisnigo. Ne pusnys, ne iki kelių sniego – ne. Bet ir ta lengvutė, natyvi baltuma tik dar labiau skaudino. Mieste pirmas menkas sniegutis jau būtų nutirpęs, sumišęs su gatvių dulkėmis ir nunykęs lyg nebuvęs, o čia baltavo kiemas, laukai, lyg iš nuostabos nustėrę medžiai. Moncė jau buvo grįžusi iš savarankiško rytinio pasivaikščiojimo, Ruta ramiai pusryčiavo. Vėlyvi pusryčiai, neturintys nieko bendro su švente.

Vos ne isteriškas automobilio variklio burzgimas staiga nutraukė priešpiečio tylą. Akivaizdu – kieme kažkas užklimpo.
„Ką dabar velnias nešioja?“ – Ruta jau buvo įsijautusi į savo liūdną melancholiją ir tikrai nelaukė nei linksmintojų, nei gyvenimo aiškintojų. Tik sekundei švystelėjo šiltas spindulys – „O gal Radvilės staigmena?“ Bet taip ir dingo, tik širdį bjauriai dilgtelėjo.

Moteris išėjo į kiemą – buvusio daržo liekanas arė vyšninis „Subaru“. Patricija! Šiaip ne taip tvarkingai pastačiusi automobilį, išlipo ir draugė.
– Ženklus nors kokius susistatytum. Kelio! Su šventėmis, beje – tokios jos ar anokios, bet baltos, – Patricija jau tįsė didžiulius krepšius ir džiugiai šypsojosi seniai matytai draugei.
– Nu tu duodi! Iš vis kaip mane radai? Su šventėm ir tave, žinoma, – išsišiepė, tiesiog amo netekusi, Ruta. Draugės apsikabino.
– Tai eime, eime vidun, – jau žvarbo tik lengvu megztuku vilkinti Ruta.
– Palauk, aprodysi man savo valdas, o tai užsiplepėsim viduj, užsibūsim ir sutems. Tiek pasakojai, fotkinai – tai dabar demonstruok. Eik, apsirenk tik, aš palauksiu.

Moterys pasivaikščiojo po taip negailestingai mašinos ratų subjaurotą kiemą, ir – kaip kontrastą – po švarutėlį sodą, išmindžiojo lengvutį, švelnų jo baltumą. Pirmos pėdos sniege šią žiemą. Nors ne – sode tikrai būta stirnos. Gal dar atklydusių kaimo kačių pėdsakai ir daugybės paukščių kojelių ornamentai. Mažomis pėdutėmis užrašyti kalėdiniai linkėjimai.

– Tai kuo aš dabar tave vaišinsiu? Parduotuvės juk nedirba. O aš turiu tik apgailėtinų pusfabrikačių šaldytuve. Reiks burt ką nors – net kirvio koto padoraus turbūt nerasiu, – moteris pirmą kartą per tas kelias dienas nuoširdžiai juokėsi. Na, koks malonus tas netikėtas draugės apsilankymas! Ruta tiesiog nenustygo vietoje – rodė ir jau apipasakotus paveikslus, ir bufetuką, ir porcelianinį žvėrinčių… Tik Rolio taurės nelietė. Telieka skeletu...

– Tik tu būk rami dėl vaišių, geriau kraustyk krepšius. Ir nesitikėjau iš tavęs pilno stalo. Kumpis pamarinuotas ir jau kepimo rankovėje, torčiukas ne mano darbo – valdiškas, bet geras, patikrintas. Tuoj virsim bulves, morkas, pjaustysim mišrainę. Na, nors dubenėlį, mažytį. Reikia. Oi! Tu net eglės neturi! Ko taip apsileidai?

Ruta liūdnai šyptelėjo:
– Ne tik eglės aš neturiu... Šventės, matai, nebeliko...

– Matau, Rutuk, matau. Taisysimės – gal šleivai kreivai, bet taisysimės. Tavo kieme gi toks eglynas. Gal nepagailėsi kokios šakos? Nors mažytę, o šventę pasidarysim. Ar tu cirko lauki?
– Aš neturiu ką kabint ant tos šakos...
– Taip jau ir neturi! Ką pakabinsim – tas ir kabos. Einam.

Jos vėl išėjo į kiemą.
Moncė, tiesiog kaip išprotėjusi, lodama lakstė po sodą – tarp eglių, beržyne. Ratais, ratais! Štai kam buvo šventė, laisvė ir gera nuotaika! O šaką draugės išsirinko tankią, vešlią – kiek Ruta pamena, tokių į miestą parduot niekad neatveždavo.

Įneštas į kambarį eglišakis sušilo, atgijo, spygliukai šilumoje tarsi pasiekę slaptą savo tikslą atsilošė ir pakvipo. O, kaip ji pakvipo! Ruta prisiminė... Ne, ne – tai nebuvo vaizdas, tai buvo tik emocija. Kažkas šilto, šilto: mama, kambarėlis Putvinskio gatvėje, maža gyva eglutė ant kėdės. Ir net nemėgiami zefyrai dovanų – tokie mieli...

– Gerai, dabar žaisliukai, – Patricija toliau entuziastingai vystė veiklą. – Saldainių gal turi? Spalvotų siūlų, storesnių kokių? Mandarinų aš atsivežiau. Kas dar? Snaigių gal nekarpysim, tiek to. Ar nori snaigių?
– Nenoriu aš snaigių. Ir saldainių neturiu.
– Nu va. O obuolių? Spalvoto popieriaus?
– Baik, neužsiimk. Stovi, kvepia šaka – ir gana.
– Obuolius tik nešk, nebambėjus.

Patricija nerimo. Ji į spalvotas žurnalų iliustracijas vyniojo obuolius ir storais siūlais tvirtino prie eglės šakos (rudeniniai obuoliai jau visai neturėjo prekinės išvaizdos). Rutai liepė sugalvoti, kaip apraizgyti mandarinus, kad galėtų pakabinti ant eglės. Šventei buvo pasiruošta. Gal net ir gražiai – pastebėjo Ruta. Dar rado originaliai raižytą tikro vaško žvakę – Kalėdos.

Paskui jos ruošė vakarienę. Patricija tauškėjo be perstojo – apie viską ir apie nieką. Tas jos susijaudinimas buvo toks... na, lyg gelbėjantis, bandant pabėgt nuo kažko svarbesnio, neišsakyto. Ruta tai aiškiai jautė, bet ji pažinojo draugę – tegu. Neskubins, nepertrauks. Norės – atsivers. Ne – vadinasi, ne laikas. Tas toks netikėtas ir staigus jos atvažiavimas nebuvo visai atsitiktinis. Negalėjo toks būti – Ruta pažinojo draugę gerai.