***
1.
Apšviesta nebūtis
Danguje kabojo žvakė — ne mėnulis.
Ji degė lėtai, varvindama šviesą
tarsi vašką:
ant miegančių stogų,
ant laukiančių akių,
ant takų, kur niekas
nebegrįžta.
Naktis
nešiojo ją lyg našlės sagą,
prisegtą prie tamsos skraistės —
kad būtų kur sutelkti
vienišo žvilgsnio klausimą.
Medžiai stovėjo
kaip apanglėjusios žvakidės,
iškėlę šakas į viršų —
kad bent trupinys šviesos
sustingų jų delnuose.
O mes —
ėjome tyliai,
kad neužpūstume dangaus —
tos vienintelės
likusios
liepsnos.
2.
Tuštumos dubuo
Danguje kabojo žvakė vietoj mėnulio.
Ji degė lėtai,
lyg Dievo mintis apie laiką –
varvindama šviesą
į tuštumos dubenį.
Kiekvienas lašas –
naujas visatos centras,
kuriame dar niekas
nespėjo pabusti.
O mes stovėjome,
tarsi būtume buvę –
prieš liepsną,
po žvakės,
už ribos.