Vaikinas ignoravo langus, kai sėdėdamas automobilyje skriejo jūros link. Kurdamasis namuose, kurių du kambarius trumpoms atostogoms buvo išsinuomavusi  šeima, jis ignoravo žmones.
   — Vanduo šaltas,— niurzgėjo mama. — Nevažiuosiu, šalta, — kartojo. Ir nevažiavo. Liko tik tėvas, kas keletą minučių telefonu vis narpliojantis verslo sūkurius. „Tiek tos laimės iš atostogų su šeima“, —  mąstė vaikinas.
Saulei jau ilgokai besivažinėjant dangumi, išlipęs iš lovos jaunuolis nutipeno iki lango, kurį pravėrus į mintis plūstelėjo svaiginantis aromatas, sugebėjęs iš galvos išmušti gretimame kambaryje įkyriai zirziančią ir tėvo barzdos miškus kertančią skutimosi mašinėlę.
— Jazminas, —atsakė namų šeimininkas, kai nusiprausęs ir papusryčiavęs vaikinas vaikštinėjo ką tik nulyginta sodo veja. Nepabūgęs tykančių žolės vingių ant šviesių drabužių, jis prigulė po krūmo rankom ir aplinkui šešėliams trypiant miego šokį užsnūdo. Keliavo pievom, žaismingai užpildytomis žiogų ir drugelių draugysčių, kol pabudo badomas pasisukusios saulės pirštų. Prisimerkęs ir susidėjęs rankas už galvos, pro jausmingo ir kvapnaus jazmino šakelės stebėjo žydrame danguje lyg neaprėpiamo vandenyno laivus plaukiančius debesis. Burnoje liežuvio galiuku pajutęs vėjavaikiškos vaikystės spalvų skonį, panoro krūmą nutapyti.
— Molbertą turėtum rast garaže, pailgoje juodoje dėžėje, — paslaugiai padėjo namų galva. Miestelyje nusipirkęs drobę bei aliejinių dažų, vakare vaikinas jau tapė tyro kvapo šaltinį. Neįgudę pirštai glotnias šakeles vertė kampuotais plytgaliais, tačiau nė dalelė vaikino šilumos, įpustos į darbą, iš piešinio neketino bėgti. Kai pats dailininkas pabėgo į vakarienės šurmulį, grįžęs piešinį rado pakitusį: švelniomis rankomis buvo pataisyti grubūs vaikino potėpiai, spalvose žibėjo naujas gyvybės dvelksmas.
— Ne, nieko nemačiau, — stebėjosi namų šeimininkas. Sekantį rytą, kai tėvas paplūdimyje maigė nešiojamo kompiuterio mygtukus, vaikinas vaikščiojo balansuodamas ties smėlio ir jūros riba. Vakare vėl tapė.
— Jei greičiau brėžtum linijas, jos būtų tiesesnės ir lengvesnės, — išgirdo už nugaros ir lyg virtuozo užgauta styga apsalęs paleido teptuką iš rankų. Atsisukęs išvydo ilgais, šviesiais bei banguotais plaukais pasidabinusią merginą, kurią, rodės, atnešė vėjas. Jos akys žvelgė kiaurai vaikiną; ramios rankos stumdomi jazmino žiedai sutartinai siūbavo, kol antrame aukšte nenugriaudėjo vaikiną kviečiantis tėvo balsas.
— Tik niekur nedingt, aš tuoj, — tarstelėjo vaikinas. Šviesiaplaukė, vis dar nepažvelgdama į vaikiną, šyptelėjo, tačiau nei šypsenos, nei merginos į sodą grįžęs vaikinas neberado. Tik vėjas palengva suko oro ratus aplink vėl pasikeitusį piešinį. Būtent tokį jis norėjo nupiešti: kupiną vaikystės svajonių ir namų šilumos, tačiau vien savo rankomis nesugebėjo tokio sukurti. Niekur neberadęs teptuko, jaunuolis užsidarė savo kambaryje ir atsigulė ant žemės. Jau beveik priėjusį miego miestą, jį sustabdė beldimas.
— Lauke pradeda lašnoti, turėsi užbaigti čia, — šypsodamasi tarstelėjo mergina paduodama vaikinui drobę bei teptuką, kai šis atidarė duris. Vėl užklydęs vėjas vos neatėmė jaunuoliui balso, tačiau
— Užeik, — vis dėl to ištarė. Merginai peržengus slenkstį, laikas neteko prasmės, subliuško ir sukniubęs parpuolė jaunuoliams po kojom.

— Sapnavau kalnus, — ryte ruošdama arbatą pasakė mergina. Vos tai išgirdusios bemiegės vaikino akys jau buvo ten ir vėl persipynę jaunuolių žvilgsniai nusidažė jau įprastomis šypsenomis. Vaikino – kuklia, merginos – vėjuota. Išgėręs arbatą, vaikinas priėjo prie lango ir nebyliai pasisveikino su jazminu. Kiek susimąstęs tyloje prakalbo:
— Tu lyg viešnia: nežinai, kada ateis, nežinai, kada išeis. Sakai jai, kad nenori paleisti, o ši
— Pasako, kad niekada ir nelaikei, — švelniai pertraukė mergina. Apleidusios jazminą, sumišusios vaikino akys atsigręžė į šiltą, ir kaip visad vėjuotą balsą. Išvydusios saulėtą, nepastebimai nebylius žodžius šnarantį veidą, studentiškos, mįslingos akys virto vaikiškomis,  nuoširdžiomis berniuko akelėmis, o lūpas, lyg trūkusi užtvanka, vėl nutvieskė kuklus šypsnis.
— Ech, taip... — nedrąsiai išdainavo nudelbęs akis žemyn.

— Mes dar susitiksim? — atsisveikinant sode klustelėjo vaikinas. Merginos veidą papuošė slėpiningas šypsnis, galva nežymiai kryptelėjo jazmino link ir ji vis tolo ir tolo, kol galiausiai kartu su vėju dingo gatvės triukšme. Vaikino širdis nedrįso jos sekti, tik lėtai nuslinko į kambarį. Miegojo dieną. Miegojo naktį.
— Koks neskoningas paveikslas, — burbtelėjo kitos dienos rytą į vaikino kambarį įžengęs tėvas, pastebėjęs ant spintelės pakabintą piešinį.  
— Aš jį piešiau, tėti, — lipdamas iš lovos tarstelėjo jaunuolis.
— Puikus darbas. Kelkis, reikia skubiai važiuot, — nerišliomis,  verslo sužalotomis mintimis dėstė vyras.
Besidėdamas daiktus, labiausiai saugojo piešinį. Iki šio ryto dar nebuvo pastebėjęs smulkaus užrašo kitoje paveikslo pusėje. „Ten, kur baigiasi tai, ko nėra, prasideda tai, ko nebus. Jazminas“ , — šnabždėjo jis.
Sode, prieš išvykstant, mojavo kvapniam krūmui kaip senam draugui.
Vaikinas ignoravo langus, kai sėdėdamas automobilyje skriejo namų link. Dėliodamas iš lagamino daiktus į jų vietas namuose, kur gyveno nuo pat vaikystės, jis ignoravo žmones. Galbūt tik prisiminimo džiaugsmas tebeblizgėjo akyse. Jo pavymui, jaukiose trobelėse aukštai kalnuose, niekaip užmigti negalinčiuose žindiniuose, ilgesingai ruseno viltis, tebevaikščiojanti po jazminų sodą.