Ruta klausė labai įdėmiai. Liucija tikrai buvo pasiruošusi – žodžiai liejosi taip maloniai, šiltai. Moteris akimirkai pasijuto turbūt taip, kaip tie mokinukai Liucijos pamokoje apie „Ašarą už lašą vandens“ – visa galva ir siela pasinėrusi į istoriją.
Mokytoja labai sklandžiai perėjo į visos šios istorijos pačią pradžią. Na, beveik pačią. Įpylusi po antrą puodelį dar karštos arbatos, baigdama doroti antrą pyrago gabalą, Ruta įsikuitė giliau į išmėtytas sofoje pagalvėles. Ji dar nekantriai laukė to kažko, kas turėtų apversti jos gyvenimą. Kažko daug svarbesnio.
Liucija taip pat geriau įsipatogino, gurkštelėjo puodelyje vėstančios arbatos:
– Šitą dalį, kurią dabar priėjau ir tau pasakosiu, aš žinau prasčiausiai – tik iš nugirstų mamos pokalbių, užuominų. Tuo metu nuo mūsų, vaikų, daug ką slėpė. Taip reikėjo. Tai nieko, vaikeliuk, ir nekursiu – istorija bus trumpa.
Ruta išgirdo, kad tarpukario Kaune gyveno inteligentų, menininkų šeima. Tokių šeimų buvo ne viena, ir jos visos gyveno savo gyvenimus – kada labai skirtingus, kada stebėtinai panašius. Likimas – keistas dalykas – tiesiog dievina netikėtumus. Daugelis tokių skirtingų gyvenimų kartais pasukdavo į vieną ir tą patį kelią.
Minimos šeimos galva, ponas Motiejus, buvo dailės istorijos dėstytojas Kauno Meno Mokykloje. Mama vadovavo vaikų chorui toje pačioje įstaigoje. Graži menininkų šeima, graži ateitis, puikios perspektyvos. Jų dukra dailės mokykloje mokėsi tapybos klasėje – dar būnant jai visai mažytei, Motiejus pastebėjo mergaitės neeilinius gabumus piešti. Jie dar ir sūnų turėjo – mazgį tokį.
Keturiasdešimt pirmųjų birželį likimas sužaidė savo žiaurų žaidimą – ne savo rankomis sužaidė. Motiejaus šeima atsidūrė labai labai toli. Juos išskyrė – Motiejų ištrėmė kažkur į Sibirą. Jo daugiau niekas nebematė. O mamą su dviem vaikais kažkodėl – į Kazachstaną. Tais metais ten nedaug lietuvių pateko.
Mergaitei tuo metu buvo maždaug penkiolika–šešiolika. Mama ir dukra dirbo kažkokio naujo miesto statybose. Žiemą – šaltis, vasarą – karštis, dulkės, troškulys. Kilo vidurių šiltinės epidemija – visa šeima susirgo. Mama ir berniukas neišgyveno. Daugybė žmonių mirė. Mergina kažkaip išsikapstė – matyt, jaunystė pagelbėjo.
Liucija patylėjo minutę. Giliai įkvėpė ir tęsė. Toliau moteris pasakojo jau savo prisiminimus – tai, ką pati matė, ką jos maža vaikiška galvelė suprato, ką pajuto širdimi.
Maždaug šešiasdešimtaisiais metais, o gal ir kiek anksčiau, į jų miestelį atsikraustė Stepanida. Liusytė tuomet buvo dar nedidukė. Stepanida atvyko ne viena – su dukryte, kiek vyresne už Liuciją mergaite. Ją labai keistai vadino – Rude. O vaikai pravardžiavo Voveryte. Na, iš tos Tindi-Riuška dainelės: „Ar ne voverytė, ruda kepurytė?“
Stepanidą su dukra apgyvendino miestelio pakrašty, jau, skaityk, kaime. Name pas vienišą babytę joms davė mažą kambariuką – tuomet buvo labai įprasta naujakurius įkelti pas ką nors „ant kambario“. Atvykusi į miestelį, Stepanida niekur negavo darbo. Nežinia kodėl, bet jos nepriėmė net į kolūkį. Ir kitur nepriėmė. Kažkodėl ją lydėjo patylomis tariami žodžiai – „tremtinė“, „liaudies priešė“.
Stepanida dažnai ateidavo pas Liucijos mamą – moterys susidraugavo. Tik vėliau Liucija suprato, kad jas jungė menas, knygos. Liucijos mama buvo audėja, tautodailininkė, o tėtis – praeity kryždirbys, tuo metu dirbo staliumi mokykloje. Liucijos namuose visad buvo daug knygų. Stepanida atsivesdavo ir Rudę. Kad ir vyresnė ji buvo, bet mergaitės sutarė.
Iš Rudės Liucija ir sužinojo, kad mergaitės mama naktimis piešia. Retai, nes neturi dažų, bet tuomet piešia pieštuku. Sužinojo ir Liucijos tėvai. Tėvas bandė įkalbėti dailininkę nutapyti kokį nors idėjinį vadą ir padovanoti paveikslą mokyklai arba kolūkiui. Bet štai – Stepanida kategoriškai atsisakė.
Tačiau vieną dieną ji atsinešė paveikslą – tą patį, kurį Ruta ir matė mokykloje – vieškelis mokyklos link. O tas STP kamputyje – taip, tai vardo Stepanida trumpinys. Paveikslas tiesiog sužavėjo direktorių, patiko ir kolūkio pirmininkui. Drobę priėmė. Priėmė į mokyklą dirbti ir Stepanidą – virėja internate, kuriame gyveno mokinukai iš tolimesnių kaimų.
Ir tada miestelyje sužinojo, kad naujakurė tapo paveikslus. Pirmiausia paveikslą užsisakė kolūkio pirmininkas. Po to – partijos pirmininkas, mokyklos direktorius, zootechnikas, agronomas. Dailininkė pagal užsakymus tapė labai nenoriai, bet tai buvo patikimas būdas turėti dažų. Dažų tapyti tai, ką nori ji pati. Ir dovanoti – tiems, kas paveikslų norėjo ne dėl miestelyje plintančios mados.
Tuomet Liucija ir išgirdo, kad Stepanida moka nutapyti vėją.
Liucija augo, Rudė brendo. Jos draugavo vis artimiau – Liusytei Stepanidos dukra buvo lyg visko mokanti vyresnioji sesė. Kiti vaikai vengė draugauti su Voveryte – ją vis dar lydėjo tas tyliai už nugaros tariamas žodis – „tremtinė“.
Liucija ir Rudė vasaromis vaikščiodavo laukais, lįsdavo į tuo metu plačiai auginamus kukurūzus. Rudė išmokė iš burbuolės pasidirbinti ilgakasę lėlę. O dar – labai daug pasakojo apie dailininkus, paveikslus.
Liucija nė neabejojo, kad tik tai mergaitei ir jos mamai ji turi būti dėkinga už tai, kad pažino ir pamilo meną, kad tapo tuo, kuo dabar ir yra.
Po kelių metų mirė babytė, pas kurią gyveno Stepanida – moteris ją gražiai nukaršino. Namas liko Stepanidai su dukra – kaip joms ten buvo gera! Bet labai greitai prasidėjo visuotinė melioracija, ir visus aplinkinių kaimukų gyventojus pradėjo kelti į miestelį. O štai tuomet mūsų dailininkė ir nustebino – ji kategoriškai atsisakė kraustytis! Valdžia grasino ir atjungti elektrą, ir sodą iškirsti, iš darbo internate išmest. Stepanida nė per kur. Ir ji liko!
Vieną vasarą Rudė kažkaip staiga iššoko į paneles – iš šokių kultūrnamy ją jau lydėdavo vis koks nors vaikinukas. Ir vis dažniau – zootechniko Stepukas. O Liucija vis dar liko vaiku. Tais metais Rudė baigė mokyklą ir išvažiavo mokytis į Kauną. Ji labai norėjo stoti į Dailės akademiją, bet nesijautė pasiruošusi ir pabandė laikyti egzaminus į Dailės
technikumą. Bet… ir vėl tas nelemtas tremtinės šleifas – jos nepriėmė, kaip politiškai nepatikimos.
– O dabar, Rutele, paklausyk įdėmiai. Tada man mama ir papasakojo tą istoriją – matyt, nutarė, kad buvau pakankamai brandi ją išgirsti. Aš sužinojau, kad dailininkė Stepanida iš tiesų buvo Stefanija – ta pati ištremta mergaitė iš tos, mano pirmos istorijos dalies. Ta, kuri mokėsi tapybos Kauno Meno mokykloje. Tik Kazachstane ją pervadino – gal mokykloje, gal kur kitur tas vardas pasirodė keistas ir nepriimtinas. Ir pakeitė vardą dokumentuose. O ir jos dukters vardas buvo visai ne Rudė. Žinoma – na, tai koks čia būtų vardas – Rudė? Stefanijos mergaitė buvo Ruditė. Toks keistas vardas – ir ne lietuviškas, ir juo labiau ne kazachiškas. Ruditė, Rutele – tavo mama.
Taip, vaikeli – tu grįžai namo.
Ruta visą pasakojimą jautė, kad viskas, ką kalba Liucija, – tai apie ją. Kaip, iš kokios pusės, kokiu būdu – dar nebuvo aišku, bet tai apie Rutą. O, pasirodo, visa tai buvo ne tik kažkiek su moterimi susiję – tai ir buvo jos istorija. Rutos mamos, močiutės likimai, kurių ji visiškai nežinojo. Ji net nenutuokė, kad tas vienišas vardas – Stefanija, ant ankapio Kauno kapinėse – jai toks artimas. Tai jos, Rutos, šaknys. Bet kodėl? Kodėl nuo Rutos viskas buvo nuslėpta? Ko dar ji nežinojo? Visą gyvenimą moteris jautėsi lyg būtų atėjusi iš niekur. Ir su tuo susigyvenusi, apsipratusi, jau ir nebegalvojanti, kad galėjo būti kitaip.
Rutą krėtė drebulys. Sunku buvo patikėti tuo, kas dabar vyko. Mintys ir jausmai visiškai susijaukė – nuostaba, džiaugsmas, palengvėjimas. Ir kartu pyktis, apmaudas, desperacija. Smilkiniuose tiesiog kalė vienintelis klausimas – kodėl? Kodėl iš jos visa tai atėmė?
– Dabar, vaikeliuk, noriu paprašyt, kad pabandytum suprasti, – lyg skaitydama Rutos mintis, tęsė Liucija, – kad pabandytum nesupykti. O gal ir atleisti. Aš suprasčiau tavo apmaudą. Labai sudėtingi laikai buvo. Labai. Sunkiai paaiškinami, jei ten negyvenai. Varto dabar tuos laikus kas kaip nori. O tiesa – kur ta tiesa? Kiekvienas ją savo turėjo. Paklausyk toliau. Turėk dar kantrybės – nenoriu palikti tavęs šįvakar kryžkelėje. Apie tavo mamą pasakosiu.
Į Dailės technikumą Ruditės nepriėmė. Sėdėjo ten komisijoj kažkoks partinis diegas, matyt. Bet kažkas kitas iš tos pačios priėmimo komisijos jai patarė stoti į medicinos mokyklą. Žinoma, mokslai ten neturėjo nieko bendro nei su daile, nei su menu. Bet… seselių tuo metu labai trūko, į politinį patikimumą mokykloje žiūrėjo pro pirštus. O mokytis mergina norėjo. Labai. Ir dar labiau norėjo likti Kaune – tai būtų nors koks nors gyvenimo tiesos atstatymas. Nors trupinėlis.
Ji įstojo į medicinos mokyklą. Ir Ruditei labai patiko mokytis, džiaugėsi būdama reikalinga. Gavo bendrabutį. Geresnio kaimiško maisto mama parūpindavo, o pati mergina įsidarbino klinikose sanitare. Naktimis. O menas? Menas – tegu lieka kitiems. Gabesniems. Labiau sėkmingiems. Su teisingomis biografijomis.
Po pirmo kurso Ruditę išmetė iš medicinos mokyklos. Nežinia, kaip ten buvo – gal ji ir pati egzaminų neišlaikė, gal naktinis darbas sutrukdė. Bet mergina įsikalė sau į galvą, kad ją sukirto specialiai, kad viskas dėl to, jog ji gimė tremtyje, kad jos “nešvari” biografija. Gal ir nebuvo viskas taip – kas dabar pasakys. Bet mokslai merginai pasibaigė. Ji liko dirbti sanitariuke klinikose. Slaugytojos padėjėja – naujoviškai būtų.
– Ponia Liucija, o kur čia aš? Kur mano linija prasideda? Ir kodėl Ruditė? Gal žinote, iš kur toks neįprastas vardas?
– O tu nespragsėk anksčiau laiko. Prieisiu. Sakiau gi – bandysiu nuosekliai. Vardo istorija – dar kitas pasakojimas. Tokia tarsi dukterinė sakmė bus, naujas intakas. Luktelk. O štai iš kur čia tu – nepasakysiu. Nežinau, kas tavo tėvas. Nežinau. Stefanija žinojo, bet nesakė. Visokių kalbų buvo. Tavo mama juk graži buvo. Labai. Ir jaunų viliokų gydytojų aplink netrūko. Bet tai buvo tik kalbos. Turėk galvoj – tik kalbos. Į šią tavo gyvenimo dalį aš, deja, aiškumo neįnešiu. Kažkodėl man nuojauta kužda, kad ne veltui tave gyvenimas atvedė į mūsų miestelį. Vedžiojo, klaidino visaip, o galų gale – pas mus. Visokių tų kalbų gali dar išgirsti. Bet, vėlgi – tik nuojauta. Senos kaimo raganos intuicija.
Liucija tęsė. Kantriai. Atrodė, kad ji pati stengėsi išjausti tą svetimo žmogaus gyvenimą.
Neišlaikiusi egzaminų, Ruditė užsisklendė savyje. Ji sunkiai išgyveno tą nesėkmę – Stefanija Liucijos mamai vis pasibėdavodavo, pasiguosdavo. Jos dažnai susitikdavo, siejo jas kažkoks vidinis ryšys. O jauniklė Liusytė vis pataikydavo nemačiom pasmalsauti ir pasiklausyti moteriškų pokalbių. Rutos mama tiesiog įsikalė sau galvon, kad dėl visų jos nesėkmių kalta praeitis. Ir susitaikė – tegu ir bus tokia jos lemtis. Nuleido rankas, nustojo siekti svajonių. Jeigu Stefanija, jos mama, per gyvenimą ėjo iškelta galva, tai Ruditė jau pačioj jaunystėj sparnus nuleido. Vis rečiau į namus besugrįždavo. Nesipasakojo apie save.
O kartą, po ilgesnės pertraukos, atvažiavo – ogi po mėnesio gimdyti jau laikas. Miestelyje – kalbos, spėlionės… Kaip be jų. Ir ką – pakalbėjo, paplakė liežuviais ir nutilo. O Ruditė liko pas mamą, pas Stefaniją. Gimė mergytė. Ruta. Pirmos jos dienos, pirmi metai ir prabėgo tame name už miestelio. Dabartiniuose moters namuose.
O po to Ruditė grįžo į Kauną, į darbą. Pradžioje viena, o kai dukrytė ūgtelėjo iki darželio – ir ją pasiėmė. Ir su visam pasiėmė. Moteris taip nutarė – kad jos vaikas nekentės dėl savo motinos ir senelės praeities. Ji taip sugalvojo – kad bus geriau, kad Ruta išvis nieko nežinos. Nei apie savo močiutę, nei apie jos gyvenimą tremtyje, nei apie prosenelius… Nieko. Ruditei ta praeitis tik trukdė, slėgė, atėmė svajones. Tegu dukra kuria savo gyvenimą – nuo nulio, nuo tuščio lapo. Ką pripieš, tą ir turės. Ir galės mokytis, kur panorėjusi, ir dirbti, kas patiks.
Ruditė tada, po tokio savo sprendimo, labai smarkiai apsipyko su mama. Stefanija bandė perkalbėt dukrą, bet niekaip neįrodė, kad negalima atimt iš žmogaus jo šaknų. Kad ji neturinti teisės taip pasielgti. Bet… Rutą močiutė po to matė gal tik kokį kartą – trimetę bamblę paskutinį kartą.
Ruta klausė Liucijos pasakojimo. Tas pasakojimas – tarsi filmas, lyg kino juosta bėgo prieš jos akis. Negi čia apie ją? Negi tikrai tai buvo, vyko? Kiek dar teks visko priimti, suvokti, suprasti, susitaikyti? Ar pavyks susigyventi?
Ruta visą laiką jautė, kad jos motina kitokia – paslaptinga, šaltesnė nei kitų. Dar mažutė mergaitė bandė klausti mamos apie senelius, tėtį – juk kiti vaikai turėjo gimines ir šeimas, o Ruta buvo vienut vienutėlė. Ko nors apie savo vaikystę paklausta, Rudite tik nutildavo, tarsi supykdavo, ir nieko nepasakodavo. Tik kartą mestelėjo frazę: „Toks, vaikeli, gyvenimas buvo...“ Ir nutilo, išsigandusi tų žodžių.
Mergaitės mama nusprendė savo praeitį tiesiog pamiršti ir niekada į ją nebegrįžti. Tam, kad turėtų ateitį Ruta. Ar tai buvo teisingas sprendimas? Kažkur širdyje abejojo ir pati Rudite. Ar ne tam ji paliko didžiausią savo turtą – namus – dukrai? Tam, kad atėjus laikui Ruta turėtų nors kažkokį šapelį, kurio kabindamasi išvyniotų visą painų praeities kamuolį.
– Ačiū, Liucija, ačiū, – Ruta staiga nutraukė mokytoją, – man šiandien užteks, nepykite. Aš daugiau informacijos nebepriimu, atleiskite. Viskas – blokas, nebesuvoksiu nė vieno žodžio daugiau. Mes būtinai, būtinai dar susitiksime, kuo greičiau, kaip tik pavyks, susitiksime, bet šįvakar – viskas. Nebepasakokit. Ir galva sprogs, ir širdis.
O Liucija nenustebo. Ji ir pati čia ateidama nemanė, kad bus taip sunku išpasakoti svetimą gyvenimą. Atskleisti svetimą paslaptį – tą, kurią kažkada patikėjo jai draugė. Ji tiesiog buvo prisaikdinta – šiukštu, jokiu būdu nieko nepasakoti Rutai, jeigu ją kada nors gyvenime sutiktų.
O štai mokytoja nutarė nesilaikyti duoto žodžio – nemanė, kad tai būtų teisinga. Ir sėdėjo jos viena priešais kitą – Liucija ir Ruta.
– Gerai, vaikeliuk, kitą kartą tu būsi mano viešnia. Daug kalbų dar liko. Ilgai netruksim, susitiksim, – tarsi su palengvėjimu atsiduso Liucija. – Pavargau, žinok, ir aš. Ir mano galvoj sumaištis... Įsivaizduoju, kaip tau viską sujaukiau. Palydėk mane, jei nesunku – šunelę pravedžiosi, galvą išvėdinsi, gal susidėlios kiek tos mintys. Ir dar pabūsiu nekukli ir truputį ne į temą – įdėk į kokią dėžutę gabaliuką pyrago, – nusijuokė Liucija, – dievinu pyragus ir nekenčiu šeimininkauti.
Jos ėjo tylėdamos. Dangus išsigiedrijo, ir, ko gero, pradėjo šalti – po kojomis braškėjo apledėjusi sausa žolė. Pirmas šaltis šiemet. Oras buvo toks grynas, švarus. Ruta kvėpavo laisvai, giliai – lyg kas nuo krūtinės akmenį būtų nuritinęs. Ar taip tik rodėsi dėl tų mažų, taikiai mirksinčių žvaigždučių giedroje, skambančioje naktyje?