Gerai, kad kitas rytas išaušo sekmadienį – žadintuvai neskambėjo, kavagėris buvo lėtas ir tingus. Dar iki pietų Irutė planavo palikti sodybą – norėjo užsukti į Kauną, turėjo reikalų. Pusę ryto Rutą įkalbinėjo draugę užkilt ir į palėpę, bet, pamačiusi vos gyvas kopėčias, Irena kategoriškai atsisakė:

– Nepyk, drauge, bet aš dar noriu pagyventi ir išspręsti visus vakar užduotus keblius klausimus, – juokėsi Irutė, – ir nepridaryti tau papildomų problemų. Gal tiek to, vėliau, kai įsigysi padorias kopėčias.

O Ruta į palėpę visgi užlipo – kol dienos dar visai nesubjuro, kol saulė danguje užsibūdavo dar šiek tiek ilgėliau, moteris nekūrenamoje ir be elektros palėpėje tikėjosi dar atrasti ką nors sau įdomaus. Ir kažką svarbaus – intuicija negalėjo jai meluoti.

Ir vėl tas mielas perdžiūvusių grindų girgždesys. Ruta dairėsi. Perdėliojo kibirus – dauguma buvo kiauri. Reiktų išmesti. O gal vietoj vazonų vasarą? Didžiuliai emaliuoti puodai buvo sveiki, bet kam dabar jie reikalingi? Ruta tik miglotai prisiminė, kad kažkada seniai tokiuose mama virindavo skalbinius. Tegu būna.

Pro nediduką palėpės langelį pašvietė saulė. Skersas saulės spindulių stulpas ant dulkinų grindų įrėmino griežtą šviesos kvadratą, lyg sakydamas: „Čia tavo teritorija, Ruta.“ Spinduliuose, lyg žaisdamos, virpėjo nuo žemės pakilusios dulkės, primygtinai bandydamos jai kažką priminti. Tik ką? Moteris pastovėjo tame šviesos lopinėlyje – ne, nebešildė jau saulė. Dešinėje, prie pat seno skiedrinio stogo, prieblandoje bolavo paklodėmis ir klijuotėmis uždangstyta kažkokių rakandų krūva. Matyt, dar Rudytė buvo nutarusi tuos rakandus išsaugoti. Ruta atsargiai pradėjo traukti žemyn baltas paklodes... Ir nustėro nuo pamatyto vaizdo. Po apdangalais rikiavosi paveikslai. Nemažai paveikslų. Sudėti vienas už kito po tris ar keturis ir surikiuoti eilėmis. Ruta iš jaudulio net sulaikiusi kvėpavimą pradėjo traukti drobes ir po vieną nešti į tą griežtu kvadratu apibrėžtą šviesos lopinėlį. Keisti buvo tie paveikslai. Vienu sakiniu, juolab vienu žodžiu, niekaip nenusakytum, kas buvo juose vaizduojama. Spalvotų dėmių, šešėlių, figūrų, tik iš tolo primenančių žmones ar augalus, žaidimas. Kiekvienas su savo nuotaika. Ant kiekvieno kamputyje – trys stilizuotos raidės STP. O gal STF? Labai panašios, kaip ir ant paveikslo miegamajame virš lovos. Akivaizdu, kad juos tapė tas pats autorius. Ant kai kurių paveikslų kitoje pusėje buvo pritvirtintos nedidelės kartoninės lentelės su žodžiais. Ruta vieną drobę pasinešė arčiau lango, kad perskaitytų tekstą.

Baltuos arimuos
Ilgesio daiginimas
Po lietaus

Ruta dar kartą pažiūrėjo į paveikslą – dabar visai kitomis akimis. Tuose neaiškiuose plėmuose, linijose, spalvose dabar ji tikrai pamatė ūkanotus arimus. Tuos, kuriuose vakar lydėjo saulę. Ir nerimą. Savo nerimą. Visas paveikslas buvo persmelktas ilgesiu ir nerimu.

– Kaip gražu... – lyg atodūsis išsprūdo.

Ant kito paveikslo ji taip pat rado užrašą:

Nuščiuvęs debesų rožis
Vasarvidy
Trupa strazdo giesmėj

Taip, tikrai! Tai juk jos keliukas laukuose ankstyvą rytą. Saulėtekio rožis. Ir virpanti giesmė. Kaip šitai nutapyti?

Kas tas paslaptingasis STF? Ar STP? Jis čia gyveno? Ar tai mama tuos paveikslus pirko? O gal tapė? Tos drobės palėpėje buvo pats keisčiausias Rutos radinys sodyboje. Prilygstantis atradimui.

Ruta paklodėmis uždangstė drobes ir paskubomis nulipo žemyn. Jai staiga kilo mintis – gal ras kokį nors tekstą ir ant to paveikslo virš jos lovos? Kodėl jis buvo Ruditei toks svarbus? Ar ypatingas dar kokiam nors paslaptingam žmogui?

Moteris atsargiai nukėlė paveikslą. Taip ir buvo – kitoje pusėje ji rado tokią pačią kartoninę lentelę.

Mūšoje akmenys
Įauga
Šaknimis

Tiesą sakant, niekas aiškiau netapo, tik dar labiau viskas susipynė. Ruta pakabino paveikslą į vietą. „Ne namai, o kažkoks da Vinčio kodas…“

Iš darbo ji grįžo pavargusi. Pamokos tai dar kaip pamokos – visokie juk tie vaikai būna: kas klausė ir girdėjo, ką Ruta pasakoja, kas nė nebandė išgirsti. Turbūt prasta ji mokytoja – neretai pagalvodavo. Viena – tai jos mokiniai, kuriuos ji jau ne vienerius metus ruošė egzaminams, o visai kas kita – sudominti būrį paauglių, visai nematančių prasmės Mendelio dėsnių žinojime ar mokėjime atskirti iešmutį nuo amebos. Bet su vaikais ji susikalbėdavo lengvai, susitardavo, darbas šiaip ar taip vyko. Daug energijos atimdavo ataskaitos, planavimai. Taip, rodos, Rutai tai neturėtų būti nauja – ji juk tiek metų vadovavo laboratorijai, rašė projektus, priiminėjo ataskaitas ir pati atsiskaitinėjo. Bet mokykloje jai tie darbai nepatiko – rodėsi pertekliniai. Pavargo Ruta.

Tiesa, Irenos paprotinta, per vieną iš pertraukų ji pasiteiravo Tado telefono numerio. Kaip ji taip anksčiau nepagalvojo apie tą būtinybę bendrauti su kaimynais? Na, tiek to – nebūtinai bendrauti, bet bent turėti kontaktus. Juk iš tiesų Ruta gyveno viena laukuose, ir artimiausias, bent kiek matomas kaimynas, ir buvo Tadas. O šis nustebo – tikrai nesitikėjo, kad į jo sausą „labas rytas“ Ruta atsakys ne tik galvos linktelėjimu, bet ir malonia šypsena:

– Sveiki, Tadai. O aš nužiūrėjau, kad mes ir kaimynai, ne tik kolegos, – Ruta jautė, kad šneka šiek tiek nei šį, nei tą, bet kažkaip juk reikėjo pradėti pokalbį, ir ji nutarė, kad geriausia bus tiesiai, be užuolankų, – gal galėtumėte man duoti savo telefono numerį?

Kolegos akys net išsiplėtė iš nuostabos. Ir netikėtumo:

– Tikrai? Gerai, žinoma. Bet kam jums?

– Oi, viskas paprasčiau, nei gali pasirodyti, – nusijuokė kiek sutrikusi moteris, – aš truputį baiminuosi gyventi laukuose viena. Na, ateina žiema, temsta anksti... suprantat.

– Tai ką – man pas jus atsikraustyt? – pašaipiai šyptelėjo vyras. Bet tikrai be pykčio.

– Ne, ne! Labai tikiuosi, kad to niekada neįvyks! – Ruta nuoširdžiai išsigando net prielaidos, kad tai galėtų tapti tiesa. Tadas negalėjo šito nepajusti. – Čia tik tam, jei kas neprašytas atklystų, na, kad bent žinočiau, jog turiu kam paskambinti. Tik tiek. Juk jūs – artimiausias kaimynas, gyvenat miestelio gale jau.

Vyras akivaizdžiai į Rutą žiūrėjo su vos juntama ironija. Bet telefonų numeriais jie pasikeitė.

– Gerai jau. Nesikraustysiu. Bet gal tuomet nors tujinkimės? Ir… aš atsiprašau už tą rytą aikštelėje. Kaltas, – lyg iš niekur staiga leptelėjo mokytojas, bandydamas nutaisyti rimtą veidą.

– Gerai, tujinamės, Tadai. Na ir… aš atsiprašau už tą rytą aikštelėje. Kalta, – su palengvėjimu, gal kiek per daug valiūkiškai, šyptelėjo Ruta.

Iš tiesų, tai nebloga diena buvo, jeigu geriau pagalvojus, bet Ruta vis vien namo grįžo pavargusi. Nereikėjo ir pusvalandžio, kad, įmetus pakuron porą storesnių malkų, sušiltų ne tik pečiaus sienelė, bet ir zelikis. O šis buvo pakankamai platus, kad Ruta ant jo pilnai išsitiestų. Po tokių varginančių darbo dienų ji tiesiog fantastiškai atsipalaiduodavo ant to nedidelio, šilto gulto – kada su knyga, kada su telefonu rankoje. Šįkart neturėjo jokio pradėto, net lengvučio skaitalo, tad telefono ekrane akimis greitomis permetinėjo „Delfio“ antraštes. „Neįdomu, neįdomu, ne tas, tą po to, neįdomu…“ O… kažkas privertė atversti atgal jau praleistą antraštę. „Nemune ties Birštonu rastas vyro lavonas. Manoma, kad tai prieš keletą dienų dingusio publicisto Rolando–Rolio Rakausko kūnas.“ Ruta perskaitė dar kartą. Ir dar. Pralėkė kažkokia iki kvailumo ne vietoj mintis – „O tai kur katinas?“

Trumpas informacinis straipsnelis, po juo – psichologinės pagalbos telefonai.

„Kodėl? Kaip taip?“ Kad tai Rolio kūnas, Ruta nesuabejojo. Taip skaudžiai suspaudė širdį. Ir gailestis, ir pyktis, ir… beužgimstantis kaltės jausmas. „Kodėl, žmogau, kodėl? Negi taip blogai buvo? Negi? Ar galėjau tau padėti? Ar? O gal ne pats? Netyčia gal? – lyg išsigelbėjimas mintis, – žolių ieškojo, juk žoliaudavo? Vandeninė mėta panemunėse…“

Ruta šoko nuo gulto ir nė neapsirengusi išlėkė į kiemą. Ar žaliuoja dar mėtos prie upelio? Nagi, nagi… upelio pakraščiuose pilkavo keli vargani mėtų krūmeliai. Kažin, ar tai tokia vaistažolė, kuri galėtų sudominti Rolį. O ir ką tai pakeistų, jei netyčia, jei nenorom? Tik tiek, jog skaudėtų jau kitaip – kad žmogus gyventi norėjo, planavo, tikėjo… Jetau, žmogau!

Tuomet pats? Juk ne mažiau tragiška — koks nelaimingas buvo tas vyras! O Ruta? Ką ji galėjo pakeisti Rolio gyvenime?

Roli, juk gyventi gera!

Ir ta Rolando dovanota taurė... Ar nebuvo užuomina, kad jau viskas nuspręsta? Jau tada jis augino tą baisią ir neteisingą išeitį? Kodėl reikėjo perduoti svetimam žmogui vieną brangiausių savo daiktų? Kad neliktų dar svetimesniam — bet kam? Ar tai buvo bandymas kabintis į viltį, kad Ruta grįš? Kada nors?

Kodėl ji tą naktį spruko? Ko išsigando? Juk tik savęs, savęs ir nieko kito.

Kokia sumaištis. Tragiška sumaištis. Negrįžtama ir nepataisoma.

O jei rimtai — kur katinas? Tas lyg šešėlis, tykus režisierius. Gal Ruoniui kas nutiko, ir tai galėjo būti paskutinis nevilties lašelis? Gal taip būna? Vyrai juk tokie nenuspėjamai jautrūs. Rutą staiga persmelkė siaubas — o jei taip Radvilė?

Širdis pasileido šuoliais, net oro pritrūko. Ruta griebė telefoną, karštligiškai parašė dukrai žinutę — „Dukrele, tu kaip?“ Mesendžeris rodė, kad prieš penkiolika minučių dukra buvo prisijungusi. Staiga atlėgo. „Paranojikė jau, ne kitaip,“ — mintyse karčiai šyptelėjo moteris.

Nuo lentynos ji paėmė taurę — tą, iš Birštono. Rolio brangenybę. Jo buvusio gyvenimo atsiminimą. Dabar jau tikrai buvusio. Užkaitė arbatinį, atsinešė iš prieangio butelį vyno — Ruta daugiau nebelaikė vyno šaldytuve, kad šaltis neužmuštų. Susirado stiklainį su raudonėliu. Po to — su vandenine mėta. Žolių ji vasarą prisirinko savo sodyboje. Pakvipo vasara. Taip, raudonėlis ir vandeninė mėta — puikus derinys. Ir švelnus, ir sykiu kaitinantis. Neryškioje stalinės lempos šviesoje visais bordo atspalviais mainėsi skaidrus mėlynas krištolas — nudažytas vyno raudoniu.

Tik Ruta šįkart buvo viena. Nebuvo ir su kuo susidaužti taurėmis — kad išgirstų vaiskaus mėlynumo skambesį. Tyla.

Ir tokia netikėta netektis. Keista, bet moteris jautė, kad tai — praradimas. Skausmingas, nesugrąžinamas. Ir kad tas vienintelį kartą jos sutiktas žmogus moters gyvenime paliko kažką labai svarbaus ir lemiamo. Ko gero, nereikšmingų akimirkų gyvenime nebūna. Visi dideli dalykai — iš jų, iš smulkmenų. Vienam ta smulkmena gėdą atnešti gali, kitą galbūt išaukštins iki dangaus. O dar kitam — taps lemtinga.

Ruduo visai subjuro. Kažkokia dargana krito nuo ryto ligi ryto. Lyg ir nelijo (tikro gero lietaus, vaje, kaip trūko), o viskas aplink drengė, lašėjo, dulkėjo. Permirkę medžiai seniai numetė lapus, tik žieminės obelys dar prilaikė kelis pajuodusius lapų kemsus. O štai vos rustelėjęs, nesusipratęs paauglys ąžuoliukas, užsižiopsojęs kiemo gale, kažko laukė. Kaip ir visi jo gentainiai — dar pasiryžęs iki pusiaužiemio šiurenti sausais lapais.

Rutai nepatiko toks oras. Niekad nepatiko. Ji nebuvo iš tų retų individų, kurie mėgaujasi ta ramia rudens melancholija. Moteriai tai tebuvo niūrus, tamsus ir drėgnas metų laikas, kurį neišvengiamai reikėjo išgyventi. Labai nesinorėjo eiti į darbą. Na, nė kiek. Jai visiškai užteko nuotolinių pamokų, kelių ratukų aplink sodą, įsispyrus į guminius batus, trumpučių pasivaikščiojimų su Monsinjore, kuri, beje, nė nosies kišt laukan nenorėjo. Kaip būtų gera iki prašvintant drybsoti lovoje su kavos puodeliu ir knyga. Gėda prisipažinti — ir su telefonu. Net televizorius su rytiniais detektyviniais serialais Rutai jau tiko! O bet tačiau — kiekvieną rytą Ruta keldavosi su pirmu žadintuvo signalu, su tamsa sėsdavo į automobiliuką ir važiuodavo į darbą. Mokykla ją pasitikdavo su šviesa, šiluma ir maloniu šurmuliu. Ta jaukuma Rutą nuramindavo, viskas lyg ir stodavo į savo vietas. Bet rytas… rytas vėl versdavo gūžtis.

Savo vaikus Ruta jau pažinojo gerai. Taip — mokinukus ji jau vadino savo vaikais. Ir mokiniai nustojo ją maustyti bei bandyti naujos mokytojos kantrybę — įsivyravo produktyvi pusiausvyra. Moteris žinojo — Deimantas iš Aukštkalnio tikrai jos nesiklausys, didžiausias pasiekimas — kad jis jau nebetrukdė kitiems, nebebandė užsirūkyti ir nemėtė kaktusų į klasės lentą. O štai direktoriaus jaunesnioji atžala Austėja — ir naktį prikelta gebėtų atsakyti į bet kokį klausimą. Viską susumavus, drausmę klasėje galima buvo vertinti stipriu aštuonetu. Na gerai — silpnu.

Tądien moteris tarp pamokų turėjo „langą“. Daugumai mokytojų tos priverstinės ilgos pertraukos nepatiko — jos beveik visos norėjo greitai greitai atidirbti ir lėkti į šeimas ar ūkį. O štai Rutai tokia dienotvarkė labai tiko — ji dar nedirbo lyg robotukas, kiekviena pamoka vis dar buvo įvykis, kuriam reikėjo pasiruošti. Tuos tarpus moteris tam ir išnaudodavo. O ir ūkis… Koks ten ūkis — tarp pagalvėlių snūduriuojanti ir kantriai laukianti šeimininkės Monsiukė. Šeima? Pati Ruta ir buvo savo šeima. Baisu? Ji apie tai stengėsi negalvoti.

Šįkart per priverstinę pertrauką ji nutarė nueiti į mokytojų kambarį ir ramiai išgerti kavos, išsidrėbus minkštasuolyje. Prie pat mokytojų kambario buvo dailės kabinetas. Tas, kuriame dirbo senyva mokytoja Liucija. Ta pati „neutralė“, kuri taip, kaip ir Ruta, netapatino savęs nei su „dukromis“, nei su „motinų“ grupele. Durys į kabinetą buvo plačiai atidarytos. Einant pro šalį, Rutą tiesiog nevalingai sustabdė — jos dėmesį prikaustė toks ramus, įtaigus Liucijos balsas, kuris neleido praeiti pro šalį. Ir jokio šurmulio klasėje. Jokio! Tik mokytojos balsas ir absoliuti tyla, o juk tai buvo klasė, kurioje mokėsi Deimantas!

Ruta klausėsi. Įdėmiai, tarsi užburta. Ji tokios pamokos dar negirdėjo – tokios tiesiog hipnotizuojančios, įtraukiančios. Liucija pasakojo apie paveikslą „Ašara už vandens lašą“. Ruta pasijuto net kiek susigėdusi – ji nieko nežinojo apie šį paveikslą, o dailės mokytoja apie jį šnekėjo taip, lyg jo reprodukciją galėtum rasti kas antruose namuose. Esmeralda – vienintelė, kuri susimylėjo ir išdrįso paduoti minios pasmerktam Kvazimodui gertuvę vandens. Ir pirmą kartą gyvenime jam ištrykšta ašara – tokia Rutai tikrai girdėta istorija. O kaip ją pateikė Liucija! Visa Kvazimodo kančia, jausmų sąmyšis, minios neapykanta, atgaila, užuojauta. Ir plačios vaikų akys... Kaip ji taip sugebėjo, ta mokytoja? Pavergti šių, telefonų, kelių minučių filmukų ir kompiuterinių žaidimų užnuodytų vaikų dėmesį – vien tik pasakojimu apie paveikslą. Kur Ruta klydo? O gal tai ji nepažino savo vaikų?

Ruta pamiršo ir kavą, ir minkštasuolį – ji lyg pakerėta klausėsi Liucijos pasakojimo. Kolegė, matyt, pastebėjo koridoriuje stovint netikėtą klausytoją ir pritariamai Rutai šyptelėjo. Vos vos – tik akimis.

Nuskambėjo nuotaikinga muzikėlė, atstojanti mokyklos skambutį, o vaikai klasėje, kol Liucija nebaigė paskutinio sakinio, net nekrustelėjo.

Dar kelios akimirkos – ir į koridorių iš klasių pabiro mokiniai, klegesiu užpildydami visas ką tik tuščiomis buvusias erdves. Tarpduryje pasirodė ir dailės mokytoja – kaip ir jos pasakojimas: rami, solidi ir be galo savita, išsiskirianti iš bendro margai vienodo mokytojų būrio. Tokia nedidukė, senyva moterytė. Labai trumpai, beveik vyriškai kirpti plaukai, poilgis storas rankomis megztas tamsus sijonas, plačiai krintantis panašaus mezgimo ryškiai geltonas megztinis. Ir lyg karoliai ant kaklo – stilingi akiniai ant keramikinių karoliukų grandinėlės. Ant riešo – kelios tokios pat keramikinės apyrankės. Na, menininkė – ne kitaip. Tik trūko po pažastimi didelio segtuvo su piešiniais.

– Tau, Rutele, patinka meno istorija? – taip paprastai užklausė Liucija.

– Turbūt. Pasirodo, patinka, – dar neatsitokėjo moteris. – Aš niekad apie tai negalvojau, tikrai nesu stipri jokiame mene. Nei jo istorijoje.

– Bet tu taip klausei...

– Jūs taip pasakojot! Tai burtai. Man buvo įdomu begaliniai. Ir... ir aš turiu jums klausimų.

Ruta staiga prisiminė paveikslus savo palėpėje. Taip, taip – vienintelis žmogus, galintis jai ką nors paaiškinti, nurodyti nors kokias nors gaires, tai Liucija. Koks nuostabus sutapimas ar atsitiktinumas, kad Ruta sugalvojo nueiti kavos į mokytojų kambarį, kad kabineto durys buvo atviros, kad apskritai ta klasė buvo pakeliui į mokytojų kambarį.

– Sudominai, vaikeli, – klausau tavęs įdėmiai.

– Ponia Liucija, žinot, mes turim dabar tik kelias minutes, man tuoj pamoka, tai aš tik trumpai užsiminsiu. Bet labai labai norėsiu kada nors jus ilgiau pakalbinti. Suprantat, savo namo palėpėje aš radau paveikslus. Tokius... na, tokius keistokus, sakyčiau. Aš nežinau, kieno jie, aš net nelabai suprantu, kas juose pavaizduota. Tik jaučiu. Taip, kai kuriuos jaučiu. O kiekvieno kamputyje – lyg ir raidės. Tokios, tarsi ornamentas: STP. O gal STF? Kai kurios drobės su tekstais. Gal jūs, ponia Liucija, žinotumėt ką nors daugiau?

Ruta, bekalbėdama, pastebėjo, kaip tiesiog akyse, akimirksniu keitėsi kolegės veidas. Jame susidomėjimą keitė nuostaba, kuri sekundei virto išgąsčiu ir perėjo į pagarbą. Atrodė, kad per tas kelias akimirkas Liucija peržiūrėjo kažkokį gyvenimo filmą.

– Tu, vaikeli, dabar bėk, o mes pakalbėsim. Būtinai pakalbėsim. Kada nors, ir, manau, greitai. Bus ilga kalba. Ir... aš labai noriu pamatyti tuos paveikslus. Primygtinai noriu. Suprasi turbūt.

– Jie palėpėje. Kol kas, – Ruta sumojo, kad gerokai vyresnė kolegė tikrai neužlips tomis vos gyvomis kopėčiomis. – Aš galiu nufotografuoti! Tikrai, juk mano telefonas puikiai fotografuoja!

– Nefotografuok, Rutele, nereik. Aš juos turiu pamatyti tikrus. Gyvus. Girdi – gyvus! O dabar bėk, vaikeli, tuoj skambutis. Jau tuoj.

Ruta nuskubėjo savo kabineto link, ir tik akies krašteliu nubėgdama pastebėjo, kaip Liucija atsirėmė į sieną – ir taip ir liko stovėti. Žiūrėdama kažkur į tuštumą priešais save. Ar į save.