Jo šviesūs plaukai garbanomis krito ant sprando – kaip kadaise Eleonorai jaunystėje. Bet akys – gilios, ledinės – žvelgė taip, kaip Mykolas žiūrėdavo į baudžiauninkus: iš viršaus, iš išskaičiavimo, tarsi pro langą, kurio stiklas buvo sušalęs iš vidaus.
Tik nosies linkis, tas vos vos kreivas, buvo kažkur matytas – ne Narvydų giminėje, ne Eleonoros portretuose.

Marija matė jį nuo pirmųjų krustelėjimų – kai dar vos vaikščiojo, svirduliuodamas tarp šilkiniais kilimais klotų salių. Ji pasilenkdavo, kai niekas nematydavo, pakeldavo numestą medinį arkliuką, užrišdavo raištelį, švelniai paglostydavo galvą, bet niekada neprisileisdavo minties – neleido sau net svajoti, kad jis galėtų būti jos.

Kartais vaikas užbėgdavo į virtuvę ar į tarnų patalpas – vedinas smalsumo ar nuobodulio. Pamatęs ją – suglamžyta skara, apiplyšusia prijuoste, stovinčią prie krosnies ar tvarkančią paklodę – jo lūpose šmėkštelėdavo iškreipta šypsena.
— Tu nebyli? – paklausdavo, tada dar mažas, liesas. – Ar tu durna?
Ji tik žiūrėdavo. Kartais nuleisdavo galvą. Kartais – vos vos palinguodavo, tarsi vėjas prieš stiprų lietų.

Metams bėgant, jo panieka gilėjo kaip upelis, įsigraužęs į molėtą krantą. Kartą jis metė obuolį jai į nugarą, kai ši nešė vandens kibirus. Kartą pamėgdžiojo jos tylą – vaikščiojo po tarnų kiemą iškišęs liežuvį ir šnopuodamas, kol visi kikeno. Visi, išskyrus Barborą, kuri tyliai sugniaužė kumščius ir atsigėrė nuoviro nuo nervų.

Marija vis tiek jį mylėjo. Ne taip, kaip motina – nes jai neleista buvo būti motina. Ne kaip tarnaitė – nes širdyje buvo kažkas švelnesnio už baimę, gilesnio už klusnumą. Ji mylėjo kaip žemė myli lietų – net kai jis užlieja laukus.

Ji matė – kai jis supykdavo, jo smakras įsitempdavo kaip Mykolo. Pamatęs sergantį šunį, jo žvilgsnis akimirkai suminkštėdavo – lyg jos. Kai žiūrėdavo pro langą į sodą, akys tapdavo tuščios – kaip Eleonoros, kai ši gulėjo lovoje paskutiniais mėnesiais.

Kartais, dar būdamas mažas, Jokūbas atbėgdavo į jos kambarį naktį – apimtas košmaro ar nerimo. Eleonora tada dar kalbėdavo aiškiai. Ji atidengdavo užklotą, paguldydavo jį šalia savęs, priglausdavo delną prie jo nugaros.
— Miegok, mano paukšteli — kuždėdavo. — Čia nieko blogo nebus.
Jis užmigdavo įsiklausydamas į jos širdį lyg lėtą, seną lopšinę.

Bet kai pradėjo sirgti, ji vis dažniau neatpažindavo jo net šviesoje. Vieną vakarą jis sustojo prie jos durų, norėjo kažko paklausti – gal paprašyti arbatos, gal tiesiog pabūti kartu.
Ji pažvelgė į jį ir sušnabždėjo:
— Ką jūs čia veikiate, jaunuoli?
Jis sustingo, nieko neatsakė, apsisuko ir nuėjo.
Nuo to laiko jis nebegrįžo – ne kaip sūnus. Jo žingsnis dar atsklisdavo pro duris, sustodavo prie slenksčio, kartais – tyliai atsisėsdavo kampe. Bet jo rankos likdavo kišenėse, o žvilgsnis – sustingęs, toks, koks būdavo tėvo, kai šis skaičiuodavo baudžiauninkų galvas.
Jame dar degė menkas švelnumo likutis – besiblaškantis, bevardis – bet jis jau priklausė kitai stichijai. Ne meilės, o paveldėtos galios.

Eleonora nyko kaip saulėlydis – šviesiai, tyliai. Iš pradžių pamiršdavo žodžius, vėliau – kambarių pavadinimus, galiausiai – kas ji pati.
Kartais pažvelgdavo į sūnų ir sakydavo:
— O, ponas Mykolai... – ir šyptelėdavo neaiškia šypsena.

Ir tada jo veidas akimirkai suminkštėdavo. Lyg būtų norėjęs jai pasakyti: „Ne, mama, tai aš.“
Bet tėvo balsas jo galvoje šnibždėjo: „Nesusilpnėk.“
Tad jis tylėjo. Ir išeidavo.

Marija tada stovėdavo prie jos galvūgalio, tylėdavo kaip visada, bet širdyje kartais užgimsdavo balsas. Jis rėkdavo, šnabždėdavo, verkdavo – bet tik viduje. Ne ant lūpų. Ne pasauliui.

Kai Eleonora mirė, visos žvakės dvare degė tol, kol ištirpo iki dugno. Tarnai vaikščiojo minkštais žingsniais, vaikas – dabar jau jaunuolis – stovėjo šalia tėvo, rimtas ir sustingęs, bet rankos buvo kišenėse. Marija tuo metu tvarkė paklodes ir žiūrėjo į langą, kuriame atsispindėjo dvi figūros – didesnė ir mažesnė, abi tamsios, svetimos, šaltesnės už ledo stiklą.

Ji žinojo – tas vaikas jau niekada nebebus vaikas. Jame nebeliko nė lašo šviesos.

Bet širdyje vis tiek juto – neįvardytą, nebylią meilę. Meilę, kuri buvo uždrausta, apraizgyta tylos virvėmis, bet gyva. Kaip sniegas pavasarį – kurį vis dar dengia šešėlis, bet kažkur gilumoje jau teka vanduo.

Kai jis pradėjo vyriškėti, žingsnis tapo sunkesnis, balsas – gilesnis, o tonas – vis labiau primenantis tėvo. Jis šnekėjo trumpai, paliepdamas, o ne klausdavo. Tarnai greitai priprato, kad jų vardai trumpinami iki šūktelėjimų: „Tu!“, „Ei!“, „Klausyk!“. Tik Barbora kartą pasakė:
— Jūs nesate dar ponas.
Jis pažvelgė į ją ir nusišypsojo, kaip į tarnaitę, kuri drįsta peržengti ribą.
— Ne, bet greitai būsiu. Ir tu tai žinai.

Barbora vėliau verkė virtuvėje, bet tyliai. Tik Marija matė jos drebančias rankas.

 

Nuo arklio. Nulėkė nuo stataus šlaito, besivydamas šerną.
Kalbėta, kad arklys buvęs naujas – dar neprijaukintas.
Kalbėta, kad šernas – tarsi nelabasis, žvilgsniu sustingdęs žirgą.
Kalbėta, kad Narvydas prieš kelias naktis sapnavo moterį be liežuvio, stovinčią prie lango.
Kambaryje nebuvo langų.

Per laidotuves sūnus stovėjo aukščiau visų – ant šlaito, prie koplyčios – juodais drabužiais, pelenų spalvos akimis.
Jam dar nebuvo dvidešimties, bet veidas – jau senas. Ne visai – tarsi vaikas būtų bandęs dėvėti suaugusiojo veidą.
Kai klebonas tarė paskutinius žodžius, jis stovėjo taip, kaip stovėdavo jo tėvas: rankos ant kardo, smakras pakeltas. Net kūno šešėlis krypo taip pat.
Po laidotuvių jis nebedėvėjo gedulo juostos – tik juodą apdarą, kuris jam tiko pernelyg puikiai.
Tą tėvo vietą jis buvo užėmęs ne valia, ne krauju, o žvilgsniu.

Tik vieną kartą tėvas buvo jį palietęs be reikalo.
Tąsyk Jokūbui buvo gal aštuoneri: jis pargriuvo ir praskėlė kelį.
Mykolas nepasišaukė tarnų. Priėjo, pritūpė, paėmė už smakro ir pažvelgė į akis – ilgai, sunkiai, lyg tikrintų, ar sūnus moka kentėti tyliai.
Tarsi norėtų įsitikinti, kad niekas jame neverkia.
Paskui atsistojo ir nuėjo. Jokūbas iki šiol nežinojo, ar tai buvo rūpestis. Ar patikrinimas. Ar prakeikimas, perduotas be žodžių.

Tą naktį po laidotuvių sapnavo šulinį. Jo vanduo buvo juodas, be atspindžio.
Bet kai priėjo arčiau, pamatė veidą – tėvo, iškilusį paviršiuje.
Jis žiūrėjo į Jokūbą kaip tada – kai laikė jį už smakro. Tik šįkart veidas neatsitraukė. Jokūbas bandė nusigręžti, bet negalėjo. Žvilgsnis laikė.
Ir tada iš šulinio pakilo ranka – lėta, be garso, be lašo – ir palietė jam kaktą.
Tai buvo tas pats prisilietimas. Tik šįkart – su švelnumu.
Tuo, kurio tėvas bijojo, kurį dusino, kurio nekentė.

Jokūbas pabudo ne nuo sapno, o nuo ašaros, nutekėjusios jam per skruostą.
Jis palietė veidą – ir sustingo.
Ašara. Viena. Tyliai išsprūdusi – tarytum išdavikė.

Tėvas vaikystėje sakydavo: „Verkia tik silpni.“

Jis perbraukė delnu veidą, tarsi šluostytų purvą.
Ir atsistojo taip, kaip stovėdavo jo tėvas –
su ištiestomis rankomis, kieta nugara,
su ta baisia jėga, kurią jis paveldėjo.

 

Durys nebeskambėjo girgždėdamos – jos būdavo pravertos anksčiau, nei jis spėdavo prisiliesti.
Tarnai pradėjo lenktis giliau. Ne todėl, kad bijotų – o todėl, kad jis to reikalavo be žodžių.

Jo žvilgsnis – kaip peilis: vos prisiliesdavo prie odos, bet palikdavo randą.
Jokūbas retai kalbėjo. O kai kalbėdavo – trumpai, aiškiai, be galimybės klausti:
„Langą – užvert.“
„Vanduo – šaltas.“
„Atsiklaupk.“

Barbora ėmė vaikščioti lyg ant stiklo šukių.
Jos balsas pradingo pirmiausia – paskui ir veidas.
Ji nebebuvo moteris – tik šešėlis, skubantis ne į darbą, o nuo skausmo.

Vieną vakarą, kai dvaro langai jau geso, o valgomajame kabojo tik viena žvakė, jis sustabdė ją prie durų.
– Palauk, – pasakė.

Ji sustojo. Nežymiai krūptelėjo – tarsi kūnas būtų iš anksto nujautęs, kad šįkart žodis – peilis.
Jis ilgai tylėjo. Atsistojo, išgėrė paskutinį gurkšnį vyno.
Pažvelgė į ją, kaip tada, kai dar buvo pusvaikis – bet jau su tėvo akimis.

– Nebeliksi ten, kur miegojai, – ištarė lėtai. – Nuo šiandien – sandėlyje.

Ji neatsakė.
Tik nuleido galvą, tarsi reikėtų pasilenkti prieš smūgį.

Jis priėjo arčiau. Pasilenkė prie jos. Kalbėjo tyliai – kaip žmogus, mokantis sužeisti be garso.
– Pameni, ką man sakei, kai dar buvau „ne ponas“?

Tyla.

– Dabar jau žinai, kas aš.

Ji stovėjo, tarsi sušalusi.

Bet jis nusišypsojo – taip, kaip kadaise, virtuvėje, kai ji dar drįso jį pataisyti.
Tik dabar šypsena buvo šaltesnė.

– Eik, – pridūrė. – Raktas paliktas duryse. Nesunku rasti.

Jis nusisuko ir nuėjo – žingsniu, kuris neturėjo būti girdimas, bet vis tiek aidėjo.

Tą naktį sandėlyje kvepėjo pelėsiu, senais obuoliais ir geležimi.
O ji gulėjo ant brezentinio maišo – lyg senas daiktas, kuris pagaliau padėtas ten, kur jo niekas netrukdys.

Tą naktį Barbora aiškiai suvokė:
šis momentas buvo tik laiko klausimas.

Ji tai jautė seniai.
Ir vis dėlto – skaudėjo taip, tarsi būtų nežinojusi.