Taigi, dar po kelių dienų Rutai paskambino vietinės gimnazijos direktorius ir paprašė skirti laiko judviejų susitikimui. Ruta jau įtarė, ko iš jos tas direktorius norės, ir visai nedegė noru susitikti, bet visgi mandagiai jį pakvietė atvykti į sodybą. Tik paprašė, kad susitikimas būtų iki pietų – vakare moteris kaskart grįždavo į Kauną – nors šiek tiek, nors pabandyti pasišnekėti su dukra, paruošti jai vakarienę ar pietus kitai dienai.

– Laba diena, šeimininke! – jau iš tolo šaukė stambus vyriškis, plačiai žirgliodamas keliuku, vedančiu į Rutos sodybą. Jis labiau panešėjo į grįžtantį iš fermų sėkmingą ūkininką nei į mokytoją, tuo labiau – gimnazijos direktorių. – Štai ir aš, nepriverčiau laukti, ar ne taip?

Ruta labiau norėjo atsakyti, kad jo visai ir nelaukė, bet tik pakilo nuo savo seno supamo fotelio, kuris dabar buvo išneštas į sodą, ir mandagiai ištiesė ranką vyriškiui:

– Ruta, susipažinkim.

– Vidas, bet ne Vidmantas, – plačiai, kiek pataikaujančiai besišypsodamas prisistatė direktorius ir padavė moteriai ranką – stambų, šiurkštų žemdirbio delną.

Jie susėdo prie į lauką išnešto plastikinio stalelio – moteris sode buvo įsirengusi tokį lyg improvizuotą darbo „kabinetą“. Namo viduje visu tempu dar vyko griovimo ir perstatymo darbai, ir vesti pamokas vaikams buvo daug maloniau lauke.

Dėl pokalbio temos Ruta buvo visiškai teisi – nuojauta jos neapgavo. Vidas pradėjo iš tolo: paklausinėjo, ar patinka moteriai kaime, ar iki tol dažnai teko išvažiuoti pagyventi kur nors už miesto. Paskui po truputį, po truputį priėjo prie jį dominančio klausimo.

– O žinot, Ruta, kokia mūsų gimnazija šauni! Turbūt stipriausia regione. Iš kaimiškų, žinoma. Vilkiją tai visa galva lenkiam, – nusijuokė direktorius. Ne be pasididžiavimo. – Turbūt nepavartot „Reitingų“ žurnalo? O jūs pasidomėkit, pasidomėkit! Ir įsivaizduojat – kitąmet tokios gimnazijos gali nebelikt! Padarys pagrindinę ir kvit. Viskas – nebeatkursim. Vėliau jau mokinių atgal neprisikviesi, kad ir kaip norėtume. Ir kas tada? Praeis metai, kiti, na, dar keli – nebeliks ir miestelio. Išvažiuos šeimos, išvažiuos! Kas liks, jei vaikams mokyklos nebus? Niekas gi mėtytis po mokyklas autobusiukais po dešimtos klasės nenori. Jau po aštuntos klasės kitur bėgt pradės – na, kad jau pradėt gimnazijoj kaip žmonėm, nuo pradžių, nuo devintos klasės.

– Taip, taip, suprantu, – linksėjo galva Ruta, vis laukdama to esminio klausimo, kurį jau tuoj tuoj turėjo jai užduoti direktorius.

– Įsivaizduojat, kas nutiko? Išvyko į Ariogalą mūsų vienintelė biologijos mokytoja. Vienintelė. Na taip, viskas teisingai, suprantu aš ją, nesmerkiu. Jos teisė gi – neturėjo ji pilno krūvio, nesirinko mūsų vyresnėliai biologijos pamokų, ne tas profilis, vienas kitas tik – klasės niekaip nesuformavom. Pas mus vis kažkaip tiksliukai auga. Jaunimas gabus mūsų. Jai tik mažiukų klasėms dėstyt tekdavo. Kiek ten tų pamokų... O mokytojai gi gyvent reik. Na ir viskas – „Išvykstu“, sako, „ieškokit žmogaus.“ O kur, pasakykit man, kur to žmogaus ieškot? Ir staiga – jūs, Ruta! Jūs gi galit dėstyt! Įsivaizduojat – tiesiog pačiu laiku, kaip Dievo dovana mums! Ne dabar kviečiu, ne, neišsigąskit – nuo rugsėjo tik, palengva, pasipratintumėt... Pamokom neapkrautume, o jūs taip gražiai, gražiai įsilietumėt į mūsų bendruomenę – ir mokyklos, ir miestelio. Šviežias jaunas kraujas, lyg Lazduona su naujais vandenimis į mūsų Dubysą – oho! Na, negi tam savo vienkiemy viena liūdėsit?

Direktorius kalbėjo taip, lyg viskas būtų nutarta ir jau sutarta, lyg tetrūktų smulkmenos – pamokų tvarkaraščio ir įsėdėt mokinių vardus. Ruta viduj šypsojosi – ji iškart, tik po direktoriaus skambučio, jau numanė, ko anam prireiks, ir jau turėjo pasiruošus atsakymą – ne, mokykloje ji nedirbs. Uždirba ji pakankamai ir korepetitoriaudama, nereikli juk, o štai kas rytą eiti į darbą... neee, to ji kol kas dar nenorėjo.

Bet pono Vido viskas buvo taip gudriai pateikta, taip nupasakota, kad Ruta tapo išties vienintele ne tik gimnazijos, bet ir viso miestelio gelbėtoja! Betmenas tiesiog! Vienok, tai jos tikrai nepapirko – tai buvo tik ne pats brangiausias triukas. Rutą gal kiek labiau užkabino ta perspektyva lengviau įsilieti į miestelio bendruomenę. Palaipsniui, neforsuojant – tie keli kartai per savaitę mokykloje ir miestelyje būtų optimaliausias būdas pažinti vietinį gyvenimą. Rutai atrodė, kad tai svarbu. Kad tai net būtina. Kažkas kuždėjo, nenusakoma nuojauta sakė, kad čia, tame kaime, ir slypi, laukia vieni svarbiausių gyvenimo posūkių. Lemiamų.

Direktoriui ji pažadėjo pagalvoti.

O kaip Rutai nesinorėdavo grįžti namo. Ir kokie ten namai – ji tik iš papratimo taip skirstė: namai ir kaimas. Na, kažkaip vadinti reikėjo, kad ir pačiai sau. Kaune, Žaliakalnyje, sielai tapo nepakeliamai šalta, atstumai didėjo, sienos storėjo… Tarp žmonių… Skaudžiausia buvo tai, kad šalo Rutos ir Radvilės santykiai – mama ir dukra tolo, ir turbūt tik vaikystės įprotis atsakyti mamai į klausimus, o gal pareigos likutis, prakalbindavo dukrą. Ar gailestis? Žvilgsnyje tebuvo šaltas pyktis, verčiantis Rutą gūžtis, šiurpti.

Moteris taip ir nepakalbėjo su dukra – atvirai, galbūt moteriškai. Praleido ji tą svarbiausią auksinį momentą, dabar jau tarp jų buvo pastatyta tvirta siena – Radvilės pastatyta. Bandydama aiškintis, Ruta dukters akyse būtų tik dar labiau kalta. O prieš dukrą ji ir jautėsi kalta. Tik prieš dukrą.

Tai kokie gi ten buvo namai? Rutos ir Laimio keliai juose išvis nebesikirto. Po paskutinio pokalbio virtuvėje jie nesitarę išmoko savaitėmis vienas kito nematyti – namas buvo didelis, įėjimai du.

Jau po kelių dienų Ruta paskambino Vidui – tam gražiakalbiui miestelio gimnazijos direktoriui. Paskambino, kad praneštų, jog sutinka nuo naujų mokslo metų pradėti darbą. Matyt, ją taip paveikė vis sunkiau pakenčiama aplinka tuose, kaskart labiau laikinumu dvelkiančiuose, namuose. Ir konkretaus, sėslaus darbo garantija, jos manymu, turėjo padėti greičiau, tvirčiau išleisti Rutai šaknis kaime.

Ir lėkė Ruta į savo naujus namus kiekvieną laisvą minutę – kad Kaune paliktų tą šaltį ir susvetimėjimą. Lyg tai galėtų ten likti amžiams.

Žinoma, giliai pasąmonėje ji juto, kad kai jau visam laikui pervažiuos gyventi į kaimą, ir tą savo sunkų krovinį ji parsigabens į naujus namus. Visą. Na kur jis dėsis? Bet tą nemalonią nuojautą moteris stūmė nuo savęs tolyn, atkakliai nenorėjo priimti – kišo vienatvės baimės, nerimo ir kaltės prikrautą lagaminą į patį tolimiausią pasąmonės palovį ir, lyg vaikas, naiviai tikėjosi jį ten liksiant. Kol kas ji skirstė taip: Kaune – sunku, kaime – lengva. Ir bėgo į savo pievą, sodą, į malonius remonto rūpesčius. O dabar – dar ir į naujo darbo perspektyvą. Į ramybės iliuzijos oazę.

Tokiame režime „ant ratų“ laikas Rutai prabėgo greičiau, nei galėtų atrodyti. Gal taip ir geriau – galvojo moteris. Radvilė vis vien išvažiuos, o ji pagaliau galės viską nutraukti, nukirsti. Viską, kas ją siejo su Laimiu. Greičiau, greičiau. Ruta manė, kad santykiai su dukra sušils ir pagerės, kai jos abi išsivažinės kuri kur, kai viena ir kita pradės naujus savo gyvenimo etapus, pasikeis aplinka, draugai, atsiras nauji pažįstami. Pirmiausia – aplinka. Na, kažkaip taip Rutai norėjosi tikėti. Su viltimi moteris laukė Radvilės valstybinių egzaminų pabaigos ir stojimo į Vilniaus universitetą rezultato. Kad dukra įstos į norimą programą, Ruta neabejojo. Radvilė stebėtinai puikiai sugebėjo mobilizuotis – gal pykčio vedina, gal iš užsispyrimo – bet į egzaminus ji ėjo užtikrintai ir be baimės.

Į Vilnių Radvilę kraustė du kartus. Taip jau išėjo, gyvenant naujoj realybėje. Pirmą kartą apžiūrėti nuomojamo buto ir pasirašyti sutartį su dukra važiavo Ruta, o antrą sykį – pervežti daiktus – važiavo jau su tėvu. Ir kokie ten daiktai – smulkmenos, tilpusios į vieną krepšį ir kelias dėžes, – butas buvo puikiai įrengtas.

Atsisveikindama su mama, Radvilė šaltai tik mestelėjo trumpą „Ačiū“ ir nuėjo į savo kambarį.

Gyvenime Ruta buvo girdėjusi kitus sakant: „persmelkė širdį“... „sužeidė širdį“... Tai buvo frazės, metaforos. Vaizdingi posakiai knygų puslapiuose. O dabar... Dabar visu kūnu ir siela ji pajuto, ką tai reiškia, kaip taip skauda. Kaip tas ledinis jos vaiko „Ačiū“ pakimba sunkiu svoriu, užspaudžia krūtinę. Ir liks tas sunkumas – su tuo akmeniu ji guls, su juo ir kels. Sužeista širdis…

O Monsinjorei kaime patiko! Nereikėjo ilgai pratintis – nuovoki ir patyrusi šunė greit perprato naujus patogumus: šiltomis dienomis beveik visada atviros prieangio durys ir tinklelis nuo uodų – ne kliūtis, panorėjus bet kada išeiti į kiemą. O kiemo ribas ji kažkaip intuityviai pajuto jau pirmą buvimo kaime dieną ir Rutai problemų nekėlė.

Taip – Moncė išvyko gyventi į kaimą. Dar būnant Kaune, po skyrybų, kažkaip taip natūraliai išėjo, kad visas rūpestis šunele atiteko Rutai. O moteris su malonumu jį priėmė – Monsinjorė buvo vienintelis nuoširdžiai ja besidžiaugiantis sutvėrimas namuose.

Ruta ėmė matuotis naują gyvenimą. Ir tą jos pradinę euforiją palaipsniui ėmė keisti realybė – vienatvė, nerimas ir nuolatinis klausimas: kodėl? Pirmiausia – kodėl Radvilė jos nekenčia?

Taip – nekenčia, ji tai matė, jautė. Ji tikrai nenusikalto tiek, kad būtų verta to pykčio. Ir ar nusikalto išvis? Tai buvo skaudžiausias klausimas, su kuriuo ji užmigdavo, su kuriuo ir nubusdavo, kuris tiksėdavo smilkinyje visą dieną. Kažkodėl Rutai nebuvo taip svarbu, kodėl Laimis ją išdavė su Daiva. Dar nerūpėjo. Ir jau visai nerūpėjo, kaip ir kada Daiva suviliojo Laimį. Ruta buvo tikra, kad būtent Daiva ir suviliojo jos vyrą.

Ir kaip gerai, kad moteris sutiko dirbti mokykloje! Ji dabar su didžiausiu nekantrumu laukė naujų mokslo metų pradžios, pamokų, vaikų, naujo kolektyvo – koks jis bebūtų.

Ruta kiek nustebo, kai jau rugpjūčio gale paskambino mokyklos direktorius ir pranešė, kad kitą savaitę ji kviečiama į mokytojų susirinkimą. Atitolusi nuo mokyklos reikalų, o gal kaip pedagogė ir nebuvusi labai arti jų, moteris pamiršo, kad mokytojai darbą pradeda toli gražu ne rugsėjo pirmąją. Gal ir gerai – jei ją velnias nunešė į tą galerą, tai tegu greičiau ir irklus įduoda.

Mokykla buvo kiek už miestelio, ją supo didžiulis vaismedžių sodas, pro kurį einant tiesiog svaigino nokstančių obuolių kvapas – obelys šiemet lepino derliumi. Kiek tolėliau – prižiūrėtas, dekoratyvinėmis viksvomis apsodintas tvenkinukas, pagal pirminę paskirtį – ko gero, priešgaisrinis vandens telkinys. Išpuoselėtos vejos, skoningi, neperkrauti gėlynai, nauji suoliukai ir jaukios pavėsinės – viskas rodė, kad mokykla turi gerą šeimininką.

O štai mokytojų kolektyvas Rutai pasirodė net labai „neišpuoselėtas, perkrautas ir nejaukus“. Na, moteris tik vylėsi, kad pirmas įspūdis ją tikrai apgaus ir ji sėkmingai įsilies į mokyklos bendruomenę.

Tiesą sakant, tas nedarnus kolektyvas buvo sulipdytas iš pastoviai kintančio kiekio mažų „kolektyviukų“. Ruta, daug metų pradirbusi padalinio vadove, tokius dalykus iškart permatė kiaurai.

Mokytojų kambarys buvo gana jaukus – pasieniuose sustatyti minkštasuoliai erdvės neužgriozdino ir kartu su ovaliniu staliuku prie lango bei žemomis, vos siekiančiomis palanges, spintutėmis tam kabinetui teikė namų patogumo įvaizdį. Ruta atsisėdo kiek galėdama nuošaliau, bet būti ne dėmesio centre direktorius vilties nepaliko.

Pono Vido sveikinimo žodis Rutai kiek prailgo – ji jau buvo patyrusi jo gražbylysčių kerus, bet šįkart direktorius pranoko pats save: kalbą jis pradėjo nuo viduramžių tamsumų ir inkvizicijos siaubų, o baigė kosmoso užkariavimu ir ateinančia dirbtinio intelekto karalyste. Kolektyvo moteriškės, budinčiomis susidomėjusių veidų išraiškomis, akivaizdžiai kurpė mintyse sprendimus apie svarbesnius reikalus.

Taip – mokytojų bendruomenę sudarė praktiškai vienos moteriškės, jei neskaičiuoti direktoriaus, kuris, lyg perdėm išdidus povas, rūpestingai ganė savo kuoduotas vištukes.

– O dabar, gerbiamosios kolegės, noriu jums pristatyti ir mūsų naująją mokytoją! Tai talentinga biologė, mokslininkė, gydytoja ir dėstytoja, palikusi miestą likimo valiai ir atvykusi į mūsų nuostabią gimnaziją, kad dar labiau įtvirtintų jos pasiekimus! Priimkite, gerbkite, draugaukite – štai mūsų Ruta!

Iš kažkur po stalu laikyto stiklainio ponas Vidas ištraukė milžinišką rožių glėbį ir įteikė suglumusiai moteriai.

Ruta tikrai neturėjo jokio noro, o ir nematė reikalo rėžti atsakomąją kalbą. Ji tik atsistojo ir, padėkojusi direktoriui, linktelėjo galva susirinkusioms.

– Malonu. Tikiuosi sėkmingai papildysiu jūsų gretas, – nusišypsojo.

Direktorius dar porą trejetą minučių pakalbėjo bendrais klausimais, paragino stambią susitaršiusią ponią – savo pavaduotoją – paskubėti su tvarkaraščiais, pasiūlė kam nors dar pasisakyti, bet, neatsiradus norinčių, paliko kabinetą.

Mokytojos tuoj pat atkuto, patalpa atgijo, suklegėjo. Rodėsi, visos – nežiūrint į tai, kad gyveno vos ne vienoje gatvėje – nesimatė nuo pat egzaminų pabaigos ir buvo neišpasakytai išsiilgusios viena kitos. Bet Ruta nepraleido pro akis, kad naujosios kolegės labai greitai pasiskirstė į dvi grupeles. Ji nejučiom sau jas pavadino „dukromis“ ir „motinomis“. Prie sienos susispietė šešios–septynios vyresnės moteriškės, o prie lango kikeno jaunesnių, anosioms į dukras tinkančių jauniklių būrelis. Akivaizdu – kompanijos buvo iš nedraugiškų stovyklų. Bet, kaip parodė laikas, nebuvo ten pykčio. Tik, galbūt stokodamos reginių ar renginių, tenkindamos moterišką žingeidumą ir saviraišką, mokytojos keisdavosi grupelėmis: perbėgėlės „dukros“ „motinoms“ (beje, ten buvo ir tikrų šeimos narių) uoliai skalbė savo bendraamžes, o vyresnės kolegės kartais bandydavo prisigretinti prie „dukrų“ ir skalambijo juodais varpais apie vakarykštes drauges. Ir niekas nepyko. Niekas.

Štai tokioje įdomioje draugijoje Rutos ir laukė darbas. Paskutinę savaitę prieš rugsėjį Ruta kasdien nueidavo į mokyklą. Ji jau žinojo, kokioms klasėms ves pamokas, kiek tų pamokų bus, ir nuėjusi į biologijos kabinetą viena, ramiai susikaupusi, sudarinėjo pamokų planus, tvarkė atsiskaitymų grafikus, tvarkaraščius ir dar visą aibę jai naujų dalykų, kurie, beje, sprausdami į rėmus, jos visai nedžiugino.

Tą naktį Ruta prastai miegojo – nemiga vis dažniau piršosi į drauges, ir moteris baiminosi, ar tik pastaroji netaps jos nuolatine palydove. Ryte moteris pramigo ir, nenorėdama vėluoti, nutarė mokyklą pasiekti automobiliu.

Gamtoje dar karaliavo vasara, kuri nė negalvojo apie jokį rugsėjį, mokslą, mokytojų rūpesčius. Ruta pasidavė tam minutiniam lengvabūdiškumui, važiavo užsisvajojusi, veik užsimiršusi – ir kiek gi ten to važiavimo, kelios minutės tuščiomis miestelio gatvelėmis.

Šypsodamasi sau ir toms paskutinėms vasaros dienoms, Ruta įsuko į stovėjimo aikštelę. „Tuščia kaip! Visos pėstute susirinko, matyt. Mat, kokios sveikuolės, tos miestelio mokytojos!“ – Ruta bravūriškai, dideliu greičiu apsuko ratą ir pasistatė automobilį vidury aikštelės. Užsimerkė, atsilošė sėdynėje – pamėgino minutei susikaupti naujai darbo dienai. Darbas mokykloje buvo dar labai nauja, neretai išvarginanti veikla.

Staiga, lyg koks perkūnas, nutraukė jos trumputę ramybės akimirką – kažkas pasiutusiai stipriai daužė per mašinos stogą, priekinį automobilio dangtį. Ruta išsigandusi atsimerkė – pro automobilio stiklą į ją žvelgė įniršusi fizionomija! Vyriškio. Ruta atidarė dureles.

– Gvėša! Visiška kvaiša! Nu, višta – totaliai višta! Jūs specialiai? Ralistė nelaiminga! Nu, boba ir yra boba.

– Atsiprašau, kas nutiko? Gal valdykitės, gerbiamasis? Užmušiau ką nors? Pervažiavau?

Ruta išlipo iš automobilio – ji skubėjo į darbą ir visai neturėjo noro aiškintis su kažkokiu isterišku bepročiu.

Priešais ją stovėjo išraudęs, tiesiog iš pykčio žaibus svaidančiomis akimis, vilkintis darbinį kombinezoną vyriškis. Iš po atbulai ant galvos užsmauktos sportinės kepuraitės su snapeliu netvarkingai kyščiojo poilgių, beveik žilų plaukų sruogos. Akys – akys buvo įniršusios, tačiau moteriškės kažkodėl nė kiek nebaugino. Primerktos, jos buvo dar tikrai ne seno žmogaus – visai nederėjo prie tos šerkšnotos galvos.

„Anksti pabalo“, – šmėstelėjo visai ne vietoje mintis. – „Nekvaila galva – tai ir žyla.“

Kad ir kokiu pykčiu kunkuliavo tas vyras, Rutos jis visai negąsdino – ji jautė, kad tas pyktis – tik momentinė jo emocija, kad priešais ją – minkštas, nepavojingas vyrukas. O gal tai tik Ruta buvo vis dar gerai nusiteikusi.

– Atsiprašau, bet aš nematau priežasties tokiam jūsų siučiui, – Ruta pasistengė nusišypsoti.

– Tai atsimerkit, ponia, atsimerkit! Aš visą rytą dirbu, o jūs per sekundę viską sugadinot. Viską, visiškai! Ir kaip tai pataisyti – gal patarsit?

Ir tik tada moteris pastebėjo, ką pridirbusi. Jetau! Na, tikrai višta! Ir dar žliba! Ką tik baltais dažais sužymėtos stovėjimo vietos po Rutos bravūriško pasivažinėjimo buvo tikrai sugadintos – baltos padangų vėžės labai gražiai nupiešė visą jos maršrutą aikštelėje. Kaip nemalonu! Ne tas žodis – nemalonu! Ir sarmata kokia! Štai kodėl aikštelė buvo tuščia!

– Atsiprašau! Atleiskit, dėl Dievo meilės! Kaip aš taip… Na, tikrai nemačiau, nepastebėjau. Bet gal reikėjo kokią lentelę pastatyti, įspėti...

– Jūs mokykloj būnat? Įtariu, būnat. O ten skelbimas raudonom raidėm jau trečia diena šviečia. Jūs tiesiog dukart akla… Nepykit, žinoma, – kiek atlyžo vyriškis. – Ką nors reiks sugalvot, taip juk nepaliksiu – ratais išmargintą aikštelę.

– O jūs tas vietas juodai uždažykit, – nei šį, nei tą staiga leptelėjo Ruta.

– Juokdarė, – prajuko vyras. – Nu, gryna juokdarė. O jūs – nauja mūsų mokytoja iš miesto? Įtariu, jūsų kolega būsiu. Tadas.

– Įtariu – pavaduotojas ūkio reikalams, – nusišypsojo Ruta.

– Na, toks visų bepabėgančių darbų užkištukas. Kai reikia – sargas ir sodininkas, kai labiau reikia – darbų mokytojas, kai dar labiau – kovų menų treneris, o oficialiai, taip – pavaduotojas ūkio reikalams. Štai kaip ir prisigyriau.

Tadas akivaizdžiai norėjo šypsotis, bet ką tik taip susikivirčijus – šypsena dar lyg ir nederėjo.

– Ruta, – prisistatė ir moteris. – Iš kuklumo nemirsite, bet tikrai – teks būti kolegomis. Aplinkos juk nepasirinksi, – pašmaikštavo ir ji. Kažkaip visai mielas jai pasirodė tas Tadas, ypač tos atviros, gilios akys – lyg žaidžiančios lengva ironija. Ar taip tik pasirodė? Ruta visad pirmiausia matė akis.

Eidama gimnazijos link, moteris pastebėjo, kad jos nemalonią sankirtą ir pokalbį su Tadu pro langus stebėjo smalsios akys. Ir toli gražu – ne vienos. „Ot bus peno kalboms!“ – kažkodėl su pasitenkinimu pagalvojo ji.