I. Pelenų dangus



1672 metų vėlyvas ruduo. Virš Vilniaus pakibęs, pelenų skraistėmis apdengtas dangus lėtai grimzdo į pilką sutemą. Miesto gatvėse nuo lietaus tūnojo juodos balos, žibintai mirgėjo lyg sustirę šventieji, o už miesto, kur keliai vinguriavo pro plinkančius beržynus ir klampius laukus, stovėjo Narvydų dvaras – senas, kaip ir jo šeimininko veidas.

Didikas Mykolas Narvydas buvo tarsi geležinis durų vyris – girgždantis, bet nepalaužiamas. Jo kontušas, persiūtas auksu, spindėjo, tačiau akys – drumzlinos, žvelgiančios į žmones taip, kaip kiti žiūri į žemę – kaip į nuosavybę. Dvaras – ne tik akmenimis išmūryta valda, bet ir baimės tvirtovė, kur kiekvienas žingsnis aidi – ir liudija, kad viskas čia priklauso jam. Net laikas.

Jo žmona Eleonora gulėjo savo kambaryje, tarp šventųjų paveikslų, sustingusi, lyg pati tapusi ikona. Jos rankos – plonos, beveik perregimos – buvo 
suspaustos apie rožančių, o lūpos – vos matomai judančios. Jos maldos, šnabždamos vakarais, nebeatsilaukdavo atsako. Kūnas buvo tapęs tuščia skrynia – neišsaugojęs nė vieno gyvybės daigo, tik dvasios kančią. Po trečio persileidimo gydytojai tyliai pasitraukė, vienuolis tarė: „Prieš Dievo valią nieko neišmelsi“, o Mykolas – nuo tada beveik nebekalbėjo.



                                                   II. Atvykimas



Tą rytą į kiemą įriedėjo vežimas. Iš jo nulipo jaunas kunigas Andrius, nešinas raudonu dėklu, kuriame buvo knygos. Jo batai susigėrė purvan, bet veide dar švytėjo Krokuvos seminarijos ramybė. Akys – šviesios, tikinčios, kad gėris visada nugali, jei tik pakankamai meldiesi – nors jo maldų dar niekas nebuvo išbandęs.

Jo atmintyje gyveno Šventasis Augustinas, o širdyje – troškimas suprasti, ne smerkti. Jam atrodė, kad žmogus – ne molis, bet ugnis, kuriai tereikia kibirkšties. Pirmą kartą išvydęs dvarą – tamsias kolonas, griežtą architektūrą ir langus, kurie nežiūrėjo atgal – jis pajuto šaltį ne nuo oro.

Pirmoji, kuri jį pasitiko, buvo Eleonoros tarnaitė Barbora – sena, kuprota, bet budri kaip dvaro šuo. Ji nulydėjo jį į mažą celę šalia koplyčios. Viduje – stalas, ant jo – žvakidė, o iš lentynų žvelgė pavargusios knygų nugarėlės.

– Kunige, dvaras jūsų laukė. Bet ne tik Evangelijai, – tarė Barbora. Jos balsas buvo tylus, bet ne švelnus – kaip senas raktas.

Tą pačią popietę Narvydas priėmė Andrių salėje, kur židinys rijo ugnį. Ugnies atspindžiai šokinėjo ant sienų, tarsi išbadėję šunys. Didikas neskubėjo kalbėti – tik žiūrėjo, vertino. Galiausiai tarė:

– Man reikia ne pamokslininko. Man reikia vyro, kuris žino, kada kalbėti, o kada – tylėti. Dvasia – silpna, kūnas – dar silpnesnis. Tu būsi arčiau, nei nori.

Andrius palenkė galvą, bet jo krūtinėje ėmė dilgčioti – šie žodžiai nebuvo Dievo kalba.

Narvydas pažvelgė į žarijas. Tylėjo. Tarsi dar svarstytų, kiek leisti sau ištarti. Galiausiai tarstelėjo – lyg kalbėdamas ne jam, o tam, ką kadaise užkasė savyje:

– Žinai, kunige, blogis žmogų retai sugadina. Jis bent jau turi veidą – kumštį, balsą, jėgą. Bet švelnumas... švelnumas – tai kas kita. Jis prieina tyliai, kaip vaikas sapne, paliečia – ir staiga nebesi sau šeimininkas.
Tą kartą, kai motina dėjo ranką man ant kaktos, kai degiau karščiu – aš jos nekentėjau.
Ne todėl, kad skaudėjo, o todėl, kad kažkas manyje norėjo verkti.
O verkiantis žmogus – pusiau miręs.
Aš nuo tada mokausi nebūti silpnas.
Ir jei kažkas manyje dar krusteli iš tų laikų – aš tai uždusinu.
Nors ir malda, nors ir krauju.

Andrius tylėjo. Tik akimirką jo akyse kažkas suvirpėjo – ne gailestis, ne baimė, bet atpažinimas. Kaip kunigas jis žinojo, ką reiškia ilgai užgniaužta žaizda – kai žmogus nebeskiria, kur baigiasi skausmas ir prasideda pyktis. Jis norėjo pasakyti, kad verkiantis žmogus – dar gyvas. Kad švelnumas – ne priešas, o likęs tiltas.
Bet nepasakė. Nes Narvydas jau vėl buvo šarvuotas. Jo akys žiūrėjo į liepsną – tuščiai ir šaltai.

Tuo metu, antrame aukšte, už sunkios durų angos, Eleonora žiūrėjo į melsvas lubas. Jos akys – lyg šulinys po šalnos, sustingusios – sekė mažytį voratinklį kampe. Ji žinojo – pasaulis ne išorėje. Pasaulis slypi tame, ko niekas garsiai nesako. Ir ji laukė. Kažko. Kažkieno.



                                                   III. Atvestoji tyla



Tą pat vakarą, kai kunigas dar dėliojo knygas lentynoje, į dvarą buvo įvesta nauja mergina – Marija, iš gretimo kaimo, lydima senyvo valstiečio, kuris šnibždėjo: „Gera mergaitė, tik nebylė.“ 

Ji dėvėjo lininius marškinius, plaukai – tamsūs lyg šlapia naktis. Akys – didelės, skaidrios kaip vanduo, kuriame atsispindėjo ne ji pati, bet visa, kas ją slėgė: nerimas, nebyli viltis, stingdantis nuolankumas. Nors burna tylėjo, kūnas kalbėjo – kiekvienas judesys buvo apskaičiuotas, švelnus, kupinas žmogiško orumo. 

Ji nieko neklausė, tik linktelėjo, kai Barboros balsas nurodė: „Virtuvė – čia. Ponios kambarys – čia. Tarnų miegas – rūsyje.“

Kai kitą rytą Eleonora pažvelgė į ją – iš tamsos 
užuolaidų, tyliai – ji suprato: ši mergina atneš ne gyvybę. Ji atneš audrą.



                                                   IV. Žvilgsnių malda



Vakare Eleonora paprašė Barboros atvesti merginą.

Marija įžengė į kambarį, kuriame tamsu buvo net dieną. Užuolaidos užtrauktos, žvakės vos ruseno, ir tik melsvas atspalvis ant lubų liudijo, kad už lango dar egzistuoja dangus.

– Kaip tave vadina? – paklausė Eleonora. Balsas – silpnas, bet aiškus. Jis kirtosi su vaizdu: siela dar gyva, tik kūnas – smėlis po vėju.

Marija nežymiai linktelėjo, tada, lyg norėdama atsakyti, kilstelėjo ranką prie krūtinės ir švelniai prisilietė pirštais – tarsi rašytų vardą ore.

– Marija, – ištarė Eleonora pusbalsiu, lyg atspėjusi.

Marija linktelėjo.

– Tikėjai, kad būsi pašaukta šiuo vardu?

Marija gūžtelėjo pečiais. Gestas buvo kuklus, bet pilnas tylos, kuri sako daugiau nei žodžiai.

– Motina tikėjo?

Marija ištiesė rankas – delnais į viršų, lyg siūlytų prisiminimą. Tarsi sakytų: „Ji laikė mane taip.“

– Motinos tikėjimas kartais stipresnis už Dievo valią, – ištarė Eleonora ir akimirkai užsimerkė, tarsi atsivertusi seną, sušlapusį maldaknygės puslapį.

Tyla tarp jų buvo ne nejauki, o beveik sakrali.

– Tu čia ne šiaip sau, – pasakė Eleonora. Ne kaltinančiai, o kaip moteris, kuri ilgai gyveno tarp šešėlių, kad dar stebėtųsi pranašystėmis.

Marija pažvelgė į ją. Jos žvilgsnis nebuvo nei paklusnus, nei maištingas – veikiau skaidrus. Toks, kuris neteisia, bet ir nebijo būti teisiamas.

Eleonora sėdėjo tylėdama. Tąsyk pirmą kartą po ilgų savaičių ji paprašė vandens. Ne rožančiaus, ne kryžiaus – tik vandens.



                                                   V.  Šulinio tyla



Marija kasryt išeidavo į kiemą prieš aušrą. Sustodavo prie šulinio, palinkdavo žemyn, tarsi klausytųsi – ar pasaulis vis dar šneka. Kartais numesdavo mažą akmenėlį – žiūrėdavo, ar vanduo atsiliepia. Šulinyje atsispindėdavo dangus, toks blyškus, kad atrodydavo, jog virš dvaro tvyro ne skliautas, o tuščia gelmė.

Narvydas ją pamatė trečią dieną virtuvėje – prie senų vario puodų, liekną ir tylią, kai ieškojo kaltės dėl perdruskinto grybų padažo.
Ji stovėjo taip, lyg jau būtų nuteista – be kaltės, bet be vilties. Jis žiūrėjo į ją, trumpam sustingęs.
Plaukų šešėlis ant peties – beveik niekas – kažkodėl priminė vaikystę: motinos skarą, dar kvepiančią pelenais ir mėtomis – tą, kurią tėvas kadaise sumetė į krosnį; pirštus, kurie glostydavo, kai jis sirgdavo be balso, tik karščiu ir tylom. Tas prisilietimas buvo ne kaip atmintis, bet kaip žaizda po oda – seniai užgijusi, bet vis dar nemėgstama.

Jis iš karto atplėšė žvilgsnį. Tokios mintys silpnino kraują – bet baisiau nei silpnumas buvo tai, ką jos priminė. O jis sau to nebeleido.
Nuo tos akimirkos Marija jam tapo ne žmogumi, o tyliu baldu – stumdomu, kai tik panorėdavo. Iš pradžių ją siuntė valyti Eleonoros kambarius, vėliau – patarnauti vakarienės metu. Galiausiai įsakė ją perkelti į šaltą kambarėlį prie skalbyklos – visai šalia jo medžioklės kambario.

Vieną naktį Narvydas įžengė į jos kambarėlį – kuklų, su švariai paklota šiaudine lova. Jis atėjo ne kaip vyras, o kaip teisėjas, kuriam įstatymas priklauso. Kai viskas baigėsi, Marija tik susitraukė kamputyje, rankose spausdama vilnonę skarą. Tos naktys kartojosi – durų varstymas, jos tylėjimas, virtęs balsu tik akyse. Nuo tada ji vis rečiau pakeldavo žvilgsnį į dangų.



                                                   VI.  Pro rakto skylutę



Kunigas Andrius nemiegojo. Jis vis dažniau keldavosi prieš aušrą – ne maldai, o stebėjimui. Nuo dvaro balkono regėdavosi slėnis, kurį rūkai glaudė lyg apdegusią drobulę. Paukščiai čia nečiulbėjo. Kartais, lyg netyčia, pro kiemą perbėgdavo baltas katinas – be garso, be žvilgsnio, be šešėlio. Jis niekam nepriklausė, bet niekas jo ir nevarė. Kaip prisiminimas, kuris pats renkasi, kur būti.

Andrius tą rytą skaitė psalmę apie Šešėlių slėnį, bet jam kliuvo žodžiai – lyg burnoje būtų atsiradęs pelenų skonis. Jis padėjo raštus, užsivilko sutaną ir leidosi laiptais žemyn – ne prie altoriaus, o į arklidę, kur pastaruoju metu rinkdavosi tyliausi tarnai. Ten, kur mažiau žodžių – daugiau tikrumo.

Pirmą kartą kunigas Andrius ją pamatė, pasilenkdamas paduoti nukritusio lino maišo. Marija pažvelgė trumpam, bet žvilgsnyje buvo tiek neišsakytų žodžių, kad Andrius pasijuto lyg atsivertęs nežinomą Evangelijos puslapį. Po to jis kalbėdavosi su ja akimis, gestais, širdimi.

Vieną popietę, po mišparų, jis ilgai vaikščiojo po dvaro laukus. Vėjas lupo lapus nuo paskutinių beržų, o iš tolo girdėjosi Barboros žingsniai – nelygūs, sunkūs, tarsi ji vis neštų ką nors sunkesnio už savo kūną. Ji prisivijo jį prie koplytstulpio – seno, jau aptrupėjusio.

– Kunige, – tarė ji, – kartais Dievas į šį pasaulį žiūri pro rakto skylutę.

Andrius sustojo.

– O mes?

– Mes – pro plyšį grindyse. Ir kartais matom daugiau.

Ji nutilo, ir tik vėliau pridūrė:

– Marija laukiasi.

Tą akimirką Andrius jautė, kaip pasaulis įskyla – ne išorėje, bet jo viduje. Ne į pusę, ne į dvi tiesas, bet į begalę mažų, aštrių nuojautų. Jam širdį suspaudė ne tiek dėl jos, kiek dėl pasaulio, kuris tai leido.

Jo kojos atrodė per silpnos grįžti į celę, bet jis vis dėlto ėjo. Ten laukė Evangelijos – ne popieriuje, bet kūne. Kūne, kuris tyli. Kūne, kuris laukia teisingumo.

Tą naktį sapnavo, kad iš po Eleonoros lovos sruvena vanduo. Ne kraujas – tyra, šalta srovė. O per vandenį ėjo vaikas. Basas, be akių. Ir kuždėjo:

– Ne viskas, kas tyra, yra šventa.

Po sapno kunigas Andrius tris dienas beveik nieko nevalgė. Jis net nesimeldė – tik žiūrėjo į ikoną, kabojusią virš durų. Ji buvo sena, tamsi, akys priminė paukščio. Dievo Motina žvelgė ne į maldininką, o kažkur pro jį – lyg laukdama, kol jis pasitrauks.

Andrius vis dažniau užklupdavo save stovintį prieš ją – be garso.



                                                   VII.  Kad jis gyventų



Dvare buvo gili vasara. Ne ta, kuri žydi – ta, kuri slūgsta. Nuo ežero kilo sunkus, stovintis garas, ir medis, išdidžiai iškėlęs savo tamsiai žalią vainiką priešais tarnų langą, stovėjo tarsi sustingęs maldoje, nenorėdamas sujudėti. Šviesa rytais jau nebesiskverbė – tik balkšva, dulkių pilna aušra, pilna tvankos, tylos ir priekaištų.

Marija pagimdė naktį. Gimdymas buvo sunkus – kaip sielos atplėšimas. Gimė berniukas – tamsiomis akimis, suspaustomis lūpomis, mažas kumštis, lyg jau žinantis, ką šita žemė jam skiria. Gimė, bet ne pasauliui.

Tarnaitės, padėjusios gimdyti, žinojo nerašytą įsakymą: tylėti. Jų rankos apkamšė kūdikį lininėmis skaromis, jų burnos liko užspaustos. Tik viena, senoji Bėta, kurios dantys jau seniai supuvo, murkė po nosimi:

– Nešventas tas, kurs ima, kas ne jo... O kas matė – irgi nešventas.

Marijai buvo leista trumpam jį laikyti. Vienintelis laikas. Ji glaudė kūdikį prie krūtinės, šnabždėjo maldą ne Dievui, o jam. Jos plaukai buvo šlapi nuo prakaito, lūpos pabalusios. Bet akys – degė.

Po valandos įėjo Eleonora.

Ji atrodė kaip išėjusi iš paveikslo – ilgomis, beveik baltomis susuktų plaukų sruogomis, su gulsčiu naktinuku, išsiuvinėtu smulkiomis lelijos gėlėmis. Ji priėjo prie lovos, pasižiūrėjo į kūdikį, nieko nesakė. Tada, tyliai, lyg kalbėtų su paveikslu:

– Jis bus vardu Jokūbas.

Marija žiūrėjo be žodžių.

– Tu žinai, ką padarei. Tu žinai, kad tai yra baisiausia nuodėmė. Nori, kad Narvydas jį nužudytų? Ar tu galėtum jį slėpti pelkėje, po šaknimis?

– Šitas vaikas bus saugus. Jei jis bus mano. Jei jis bus teisėtas, – Eleonora pasilenkė, perbraukė jam per kaktą. – Aš duosiu jam paveldą. O tu – tylą.

Durys prasivėrė.

Įėjo kunigas Andrius. Jo veidas buvo pajuodęs nuo nemigos, akys švytėjo sumišusiu įniršiu ir gailesčiu. Jis atėjo ne savo noru – buvo iškviestas.

– Tėve, – tarė Eleonora, – jūs kalbate apie stebuklus. Štai – Dievas davė mums vėlyvą vaisių. Tėvas Narvydas priims jį kaip savą. O jūs... jūs turėsite palaiminti šią valią.

Kunigas žiūrėjo į ją, tada į kūdikį, tada į Mariją. Ta akimirka truko visą amžinybę.

– Jūs norite... – jis žodžių nerado. – Norite, kad aš meluočiau? Viešai? Kad pasakyčiau, jog tai...

– Ar jūs geriau norėtumėte, kad šitas vaikas mirtų iš bado? – atkirto Eleonora. – Kad Narvydas išvytų ją su naujagimiu kaip nereikalingą šunį?

Kunigas tylėjo. Kambaryje buvo tvanku, grindys alsavo sena drėgme, o iš už lango girdėjosi naktinis šnarpštimas – vėjelio dar nebuvo, bet karštis jau slinko atgal į ežerą.

– Aš tylėsiu, – pasakė jis. – Bet nepalaiminsiu melo. Tylėsiu, kad jis gyventų.

Eleonora linktelėjo.

– Tiek užtenka.



                                                   VIII.  Sūnus iš tylos



Kitą rytą, kai tarnaitės dar šnarėjo prie slenksčio, Eleonora jau laikė kūdikį savo kambaryje.

Langai buvo praviri, bet oras nesijudino. Tarp užuolaidų tvyrojo priplėkęs jazminų kvapas – jie žydėjo kieme beprotiškai baltai, lyg nieko nežinodami apie gėdą. Kūdikis miegojo, susigūžęs, tarsi nenorėdamas būti čia. Jo veidas buvo dar be laiko – nei jos, nei Marijos, nei niekieno.

Eleonora sėdėjo ant aukštos kėdės prie lango. Ji laikė kūdikį ant kelių abiem rankomis, be nė menkiausio virptelėjimo. Viena ranka lėtai judėjo – pirštu ji perbraukė jam per skruostą, lyg mokytų jį atminties. Tada – per smilkinį. Tada – per užmerktą voką.

– Tu dabar esi mano, – pasakė. Balsas buvo be šešėlio jausmo, tarsi skaitytų maldą, kurios reikšmės nesuvokia. – Ir būsi mano, kol pasaulis laikysis.

Ji pakilo ir nuėjo prie veidrodžio, laikydama jį prispaustą prie savęs. Veidrodyje atsispindėjo moteris su kūdikiu, bet veidai nebuvo jų – kažkas svetimo žvelgė pro stiklą. Ji įsižiūrėjo, stengdamasi įžvelgti kokį nors ženklą – gal ant kaktos, gal lūpose, – bet jis tebebuvo tylus.

– Jokūbas, – pakartojo ji. – Ne dėl Biblijos. Dėl to, kad tai vienintelis vardas, kurio dar niekada netarė mano burna.

Kūdikis susiraukė, bet nepravirko.

Tą vakarą ji neleido Marijai jo pamatyti.

Ji įsakė, kad Marija būtų perkelta į tolimą kambariuką virš arklidžių – „kad atsigautų“. Tarnaitės tylėjo, bet jautė. Namai prisigėrė tylos – ne ramios, ne šventos, o tokios, kuri slepia ir saugo.

Naktį Eleonora nemiegojo. Ji sėdėjo prie lopšio, kurį liepė atnešti iš sandėlio ir išvalyti. Lopšys buvo senas, išdrožinėtas iš ąžuolo, su trupančiomis lelijos galvomis. Ji linguodavo jį pirštu, lyg būtų išmokusi tą judesį prieš daugelį metų, nors niekada jo nevartojo.

Kartais ji priglausdavo veidą prie šono, klausydama kvėpavimo. Jis buvo labai tylus, bet tikras. Ne svajonė. Ne iliuzija.

– Jei tu augsi, – sušnibždėjo, – tu būsi man atleidimas. Tu užpildysi tai, ką praradau. Tu būsi įrodymas, kad net po žiemos žemė tebėra gyva.

Ji nežinojo, ar kalba jam, ar sau. Bet žodžiai nusėdo jo kaktos linkyje kaip sėkla.

Narvydas grįžo iš Vilniaus trečią parą po gimdymo. Jo veidas buvo pavargęs, ūsuose spietėsi kelionės dulkės, o batai braukė per akmeninį slenkstį taip, lyg jis grįžtų ne į dvarą, o į kažką nežinoma.

Eleonora laukė jo darbo kambaryje – prie židinio, prie to paties stalo, ant kurio buvo pasirašyti testamentai, baudų lapai. Ji sėdėjo ištiesinta nugara, su balta skraiste ant pečių – lyg gedėdama kažko, kas dar nenutiko.

Narvydas įžengė. Jis metė žvilgsnį į ją, tada į židinį, tada vėl į ją. Kažką pajuto – orą, kuris buvo tarsi pasikeitęs: per storas, per tirštas, lyg prisodrintas naktinių žiedų aromato.

– Tu pavargęs, – pasakė ji. – Bet man reikia tavo ausies. Ir tavo tikėjimo.

– Kieno laidotuvės? – tyliai paklausė jis, prisėdęs. – Tu atrodai lyg ką palaidojus.

– Gal ir palaidojau, – ji atsiduso. – Savą tylą.

Jis sėdėjo nesuprasdamas. Tada pakreipė galvą – tarsi būtų išgirdęs kūdikio verksmą. Bet garsas neskambėjo. Tik nuojauta.

– Noriu tau pasakyti... – ji kalbėjo švelniai, kaip tik ji temokėjo. – Įvyko stebuklas. Dievas davė mums sūnų.

Narvydas išblyško.

– Kokį... sūnų?

– Vėlyvą vaisių, – tęsė ji. – Tarsi iš išmaldos. Be perspėjimo. Tu buvai išvykęs. Aš ilgai sirgau... Galbūt manėme, kad tai tik silpnumas.

– Tu... tu laukiesi… buvai?! Ir nieko nesakei?

– Aš pati nežinojau. O kai sužinojau – jau buvo per vėlu ką nors keisti. Aš meldžiausi, Mykolai. Meldžiausi, kad tu priimtum tai kaip ženklą, o ne kaip įtarimą.

– Eleonora... – jis atsistojo, sugniaužęs kumščius. – Tai nesuprantama. Tu nori pasakyti, kad dabar – dabar mes turim... kūdikį?

– Jo vardas Jokūbas. Jis guli mano kambary. Mažas. Bet gyvas. Tavo giminė gyvena toliau. Ar tu tai priimsi?

Narvydas žiūrėjo į ją kaip į svetimą. Tada trumpam užmerkė akis – tarsi perbrauktų mintį, kuri peršoko kaip žiežirba. Veidas suvirpėjo. Kažkas jame suskilo – ne dėl Eleonorai mestos kaltės, bet dėl žinojimo, kuris atėjo per greit ir per aiškiai. Jis matė: jos akyse nebuvo melo. Bet ne jos akys jį pervėrė.

– Ir ką sakys žmonės? Ką sakys kunigas?

– Kunigas tylės, – tarė ji. – Jis matė, bet nesakys. Jis renkasi gyvybę, o ne teisybę.

– O jei kas paklaus? Jei ims kalbėti? – jo balsas drebėjo.

– Tada tu sakysi, kad jis tavo. Kad Dievas pašalino tavo abejonę. Argi netiki stebuklais, Mykolai?

Jis susvyravo. Jam nebereikėjo klausimų. Atsakymas – ne jos žodžiuose, ne kambaryje, o kažkur kitoje laiko linijoje: tame rudens vakare, Marijos tyloje, tame žvilgsnyje, kai jis stovėjo per arti. Dabar tai sugrįžo – ne kaip nuodėmė, bet kaip pasekmė.

– Aš nemoku meluoti, Eleonora.

– Tai ir nemeluok. Tiesiog tylėk. Tylėjimas – tai irgi valia. Ir dovana.

Ji priėjo, paėmė jo ranką ir padėjo ją sau ant pilvo – ten, kur buvo tuštuma. Tada padėjo ant krūtinės – ten, kur plakė jos apsisprendimas.

– Priimk jį, Mykolai. Ir būk tėvas. Argi tavo garbė verta daugiau nei gyvas vaikas?

Narvydas neatstūmė rankos. Jis stovėjo sustingęs. O kai ji paėmė jo delną ir įdėjo į jį mažą, dar šiltą marškinėlį su siūlu užrištu krašteliu – jis užsimerkė.

– Gerai, – tarė. – Bet... neleisk niekam kalbėti. Ir man – nesiduok paklausiama.

– Niekas neklaus. Jie tik šnabždės. O šnabždesiai nepalieka randų.

Eleonora nusišypsojo – vos vos. Kaip moteris, kuri ką tik laimėjo mūšį, kuriame nebuvo jokio garso.



                                                   IX.  Šaukštas ir skrynelė



Paukščiai neklykė – tik retkarčiais sparnais perbrėždavo dangų, tarsi palikdami ženklus nematomame rašte. Kunigas stovėjo, rankose suspaudęs rožinį, bet lūpos tylėjo – žodžiai, kadaise šnabždėti iš atminties, dabar strigo gerklėje. Jam atrodė, kad Dievas užklojo dvarą tylos skraiste, ir po ja kunkuliavo tai, ką jis anksčiau vadino nuodėme, o dabar – skausmu be vardo.

Tą pačią savaitę, per sekmadienio mišias, parapijos žmonėms buvo pranešta apie stebuklą: kad didikė Eleonora – ilgų maldų ir pasninkų, šventųjų relikvijų ir tikėjimo dėka – pagimdė sūnų Jokūbą. Buvo surengtos šventės, paskerstas jautis, duonos padalyta elgetoms. Narvydas žvelgė iš aukštai – išdidžiai ir nebyliai.

Marija tą dieną nebuvo matoma. Ji buvo kambarėlyje
virš arklidžių – su viena kėde, viena skraiste, viena maldaknyge. Ant sienos kabėjo Nukryžiuotojo Kristaus paveikslas – nuo žvakių dūmų papilkėjęs, su įskilusia aureole. 

Kiekvieną dieną ji žiūrėdavo pro mažą, grotuotą langelį į kiemą, kur būsimasis „ponas Jokūbas“ mokėsi vaikščioti. Ji kartais pamatydavo, kaip jis griūva, kaip keliasi. Kai jis pravirksta, ji krūpteli. Bet jį pakelia kita – dama, kurios rankose niekada nebuvo pieno.

Tik kunigas kartais užeina pas ją. Kartą padeda ranką ant durų rėmo, lyg norėtų kažką pasakyti. Bet išeina.

Kunigas Andrius, kuris vis rečiau būdavo kviečiamas į dvarą, vieną rytą nebegrįžo. Tik po savaitės išgirsta: išsiųstas, ištremtas, pakeistas kitu – jaunu, nieko nežinančiu šventiku iš Žemaitijos. Kalbėta, kad ponas Narvydas paskleidęs gandą: Andrius sumaišęs pašaukimą su geismu, kad jo žvilgsnis pernelyg dažnai stabtelėdavo ten, kur neturėtų – galbūt į Mariją, galbūt į pačią nuodėmės prigimtį.

Tyliai, bet grėsmingai šis šešėlis perėjo per dvarą. Nieko neįrodė, niekas nesipriešino – tik Barbora tą dieną per vakarienę padėjo sidabrinį šaukštą taip garsiai, kad jis suskambo kaip varpas.

Barbora tą vakarą šaukštą padėjo tyčia garsiai. Ne todėl, kad supyko – pyktis jai buvo svetimas, atmuštas metų. O todėl, kad norėjo, jog pasigirstų. Kad bent vienas garsas šitoj išbalintoj menėj būtų iš jos, ne iš jų.

Ji stovėjo ilgai prie stalo, žiūrėdama, kaip ponia Eleonora dalija šypsenas. Kaip Narvydas sėdi it iš medžio išdrožtas. Kaip tarnai šnabždasi tik akimis.

Tą naktį Barbora ilgai tvarkė virtuvę. Užgesinus paskutinę žvakę, ji palinko prie stalo, lėtai nulupo nuo staltiesės trupinius ir sugniaužė juos delne. Tarytum laikytų tiesos likučius, kurių niekas nebenori.

Tik niekas nežinojo, kad prieš kelionę Andrius įėjo į koplyčią, atsiklaupęs ilgai meldėsi. Tada ištraukė ploną, odinę skrynelę ir paslėpė ją už senos altoriaus kolonos, po lentelėmis, kurias žinojo tik jis.

– Jei Dievas neatskleis tiesos, tegul ją atskleidžia laikas, – sušnabždėjo jis.

Ir išėjo.

Marija liko. Vaikas auga. Ir melas auga su juo – kaip šešėlis prie kojų.

---
(Tęsinys – kitame skyriuje)