Pasigavo musė sraigę
Ir apglėbus kuprą laiko.
Sraigė takeliu „ropoja“
Su viena vingiuota koja.                 

Musė sėdi pasipūtus,
Jai nei skristi, nei ropot.             
Besėdėdama užsnūdo
Ir nupuolė nuo kupros.

Ach, ta sraigė lėto būdo,
Gali būt per ją bėdų!
Net atodūsis išsprūdo:
Skrisiu, man čia nuobodu.