Pasiilguolė
Kai išgirstu tylą, matau nematomą – sapnuoju Tave.
Kartais – mažutėlį, besišypsantį, ar jau greitai bėgantį,
rankeles iškėlusį pasitikti manęs, pareinančios...
Būna, kad matau Tavo akis, kurios spindėjo laikant
dukrelę – mano pirmąją anūkėlę...
Ir...
Ir nubudusi pasakoju Tau: ji užaugo, jau pati mama.
Mes visi pasiilguoliais tapome, Tavęs gedėdami.
Laikrodžiai minutes – „tik tak, tik tak“ – nebeskaičiuoja,
jos tyliai keičiasi moderniuose ekranuose...
Klausausi tylos, matau nematomą – atbėk pasitikti manęs.