Varvanosis dangus
dangus šiandien – varvanosis,
nutįsęs iki pat miesto šaligatvių,
lašas po lašo čiaudi
ant skėčių,
lyg senas dievas su sloga
bando prakalbinti pasaulį.
debesys – sudrėkusios nosinaitės,
išgręžtos virš mūsų
su kažkokiu melancholijos
ir lengvos pašaipos mišiniu.
žmonės bėga,
sukumpę po žydinčiais skėčių žiedais,
o dangus vis teka –
neišmokęs nei laikytis, nei nulaikyti,
lyg užsispyręs čiaupas,
lašinantis savo dievišką nuobodulį.