Tai grįžai, mano angele sparnuotas,
Kad sapnuočiau žvaigždėtus sapnus,
Kad vėl žodį po žodžio man duotum,
Net jei bartųs rūstėjąs dangus.

Tai neši vėl per naktį į rytą
Man jautriausius savuosius žodžius,
Kad man būtį kitą, ne šitą
Pažadėtumei tartum žmogus.

Ne žmogus, tartum Dievas bylotum,
Bertum žemėn giesmes ir maldas,
Man tik klauptis ir melstis rarotuos
Ir regėt širdimi Jo valdas.

Šitie žodžiai ir mintys, ir protas
Tavo, Tavo ši žemė ir aš.