Kiek sūraus prakaito per veidą nutekėjo,
kiek ašarų išlieta, tų karčių...
Gal Dievas taip norėjo, taip reikėjo —
apsivaliau nuo šmėklų netikrų.

Ėjau erškėčiais ir usnynais,
nubrozdijau rankas ir kojas — buvo tai.
Nors praeitis ant kulnų vis dar mina,
gyvenimui naujam padėti pamatai.