Pagaliau atsidūrusi Tamsos dimensijoje, Arela stipriau susisupo į apsiaustą ir baugiai apsidairė. Nors aplinkui tvyrojo tamsa, aiškiai įžiūrėjo kelią priešakyje. Tiesiai po kojomis driekėsi sausa suskeldėjusi žemė, o danguje, tarytum šviesą skleidžiančios mažos liepsnelės, viena po kitos žybčiojo daugybė raudonų žvaigždžių. Dar niekad neregėtas vaizdas pakerėjo iškart, tačiau ji privalėjo sutelkti dėmesį kitur ir įvykdyti savo užduotį, juk kelio atgal nebebuvo. Portalas užsidarė, palikdamas Tasdarą kitoje pusėje, ir dabar juos vieną nuo kito skyrė daugybė kilometrų.



Arela nejučia palietė ant kaklo kabantį amuletą. Kristalas žibėjo ryškiai raudonai, tuo pačiu apšviesdamas aplinką. Tik dabar moteris suprato, ką Tasdaras turėjo omenyje sakydamas, kad ji lengvai ras kelią iki Užmaršties pasaulio vartų. Visa Tamsos dimensija buvo tarytum milžiniška juoda erdvė, o ji stovėjo ant vienintelio joje esančio žemės paviršiaus. Tolyn vedantis kelias jungėsi iš daugybės ore skrajojančių salų ir nuklysti nebuvo kur, nebent nukristum į apačią. Kas laukė ten, ji nė žinoti nenorėjo, tad vis dar gniauždama amuletą patraukė tolyn. Juk neaišku, kiek užtruks, kol pasieks Užmaršties pasaulį, o privalėjo spėti iki vidurnakčio.



Kad nereikėtų visą kelią eiti, Arela nusprendė naudoti teleportaciją ir taip įveikti didesnius atstumus greičiau, bet po kurio laiko ėmė sekti magiška energija ir jai teko sustoti, nes norėjo pasitaupyti galias vėlesniam laikui. Salelės, kuriomis ji keliavo, beveik visos atrodė vienodai. Visiškai juodi be lapų medžiai stiebėsi į dangų, o tarp šakų kur ne kur raudonai degė akys. Tik stabtelėjusi pailsėti ir geriau į jas įsižiūrėjusi, Arela suprato, jog tai varnos. Tokios pat su raudonomis akimis sukiojosi ir Tamsos karalystėje, o tai liudijo, kad prie šios neįprastos vietos nagus prikišo Tasdaras. Jau nuo to laiko, kai Zurato veidrodyje buvo įkalintos Ravenos galios, ši vieta priklausė jam. Jis ją pasisavino, norėdamas prieiti prie jos galių ir sustiprėti.



Kurį laiką moteris stovėjo vienoje vietoje ilsėdamasi, žvarbus vėjas talžė jos sunerimusį veidą. Ji nežinojo, kur tiksliai Užmaršties pasaulio vartai, bet meldėsi, kad nenuklydo, juk galbūt jie bus kur nors šioje erdvėje. Tikėdamasi, jog eina teisingu keliu, Arela pajudėjo iš vietos. Netrukus priešais ją atsivėrė praraja, bet tokia siaura, kad galėjo peržengti ant kitos skrajojančios salos vos vienu žingsniu. Moteris pažvelgė į apačią, bet iš ten sklido vien tamsa. Tuo metu šaižus varnų karksėjimas privertė krūptelėti ir ji staigiai apsigręžė. Nuo medžių pakilęs juodas varnų debesis žaibo greičiu šovė jos pusėn.



Arela nespėjo atsitraukti ir slystelėjusi krito į prarają. Akimirką manė, kad jau viskas, nebepadės Ravenai ir tik beprasmiškai žus bandydama, bet vienoje stataus skardžio pusėje, iš po sausos suskeldėjusios žemės rangėsi storos medžių šaknys. Tvirtai į jas įsitvėrusi, moteris nustojo kritusi. Mėgino užsigriebti ir antrąja ranka, nes su viena vos išsilaikė, bet norėdama tai padaryti pirmiau turėjo perkelti kūno svorį. Kojomis įsirėmusi į uolos kraštą, ji sugebėjo pasistūmėti viršun, ir dabar jau abiem rankomis įsikibo į šaknis. Uolos gabalas, ant kurio prieš tai ji laikėsi, nuskilęs nukrito žemyn.



Arela išsigandusi pažvelgė į apačią, bet stengdamasi nepanikuoti nukreipė žvilgsnį viršun. Varnos po truputį išsiskirstė ir pakilusios į juodą dangų nuskriejo tolyn, o jų skardūs balsai nutolo. Tolygiai kvėpuodama ji bandė bent šiek tiek aprimti, kad galėtų susitelkti į teleportaciją, juk puikiai matė, kaip atrodė sala, per kurią turėjo eiti. Nors sekėsi sunkiai ir atrodė širdis tuoj iššoks per gerklę, teleportuotis pavyko sėkmingai ir jos kojos pagaliau atsidūrė ant kietos žemės.



Po to Arela kurį laiką ėjo neskubėdama, spausdama sau prie krūtinės amuletą, tarsi bijodama jį prarasti. Vis dėlto, tik jo dėka čia pateko, kaip nors jį praradusi nebegalėtų grįžti atgal, o dar blogiau – nebegrįžtų ir Ravena. Arela turėjo kovoti, nesvarbu, kas jos laukė priešakyje, bet niekaip neapleido mintis, jog tai ne viskas. Tasdaro žvilgsnis parodė daugiau nei veiksmai, ir nors ji tiksliai nežinojo, kas nutiks, nujautė, kad kažkas siaubingo. Tačiau iš minčių prižadino kraują stingdantis klyksmas, ir išsigandusi Arela pakreipė galvą jo pusėn. Iš tolumos jos link grėsmingai plūdo neaiški juoduma. Ji turėjo kuo greičiau iš čia dingti, bet kai pažvelgė į kelią, juoduma jau plėtėsi ir ten. Jokios išeities nebuvo, nebent šokti per skardį ir užsimušti, tad tik teko ruoštis tam, kas laukė. Žūti ji čia nesiruošė.



Juoduma buvo jau visai čia pat, ir tik tada moteris suprato, jog tai šmėklos. Siautulingai klykdamos jos įsikibo Arelai į kojas ir rankas, o kiekvienas prisilietimas kėlė siaubingą skausmą, tarsi elektra būtų perėjusi visu kūnu. Sukaupusi rankose magišką energiją, ji smūgiavo į šmėklas, tačiau jos atkakliai puolė vėl, tvirtai įsitverdamos į plaukus ir drabužius. Moteris žinojo, kad jei taip ir toliau, ilgai netvers. Privalėjo kažką daryti, bet pirmiau reikėjo susikaupti ir nepanikuoti, kitaip jos galios pasislėps, kas šiuo metu būtų visai nepalanku. Net jei Averinos galių ji atskleisti nesugebėjo iki galo, visai be jų neįvykdytų savo užduoties.



Smūgiavimas į šmėklas gana greitai nualino Arelos kūną, bet atrodė, kad jos niekada nesibaigs, vienoms kritus jų vietą užimdavo vis naujos ir apsupdavo ją iš visų pusių. Tačiau ignoruodama vis naujas skausmo bangas, užliejančias visą kūną, moteris stengėsi apčiuopti savyje dar likusią dalį galių. Pasinaudojusi akimirka, viena iš šmėklų savo naguota letena užkabino grandinėlę, taip nuplėšdama amuletą, ir jis nukrito per kelis metrus nuo jų. Arela net negalvodama instinktyviai puolė ton pusėn ir jau beveik turėjo jį rankose, bet stiprus smūgis nutrenkė ją ant žemės. Skausmas pervėrė kairįjį petį, tačiau sukandusi dantis Arela ištiesė ranką amuleto link.



Tuo metu, kai jos pirštai apčiuopė papuošalą, kūnas apsunko lyg sukaustytas storomis magiškomis grandinėmis. Kojos nejudėjo iš vietos. Jas tvirtai apsiviję laikė juodi kaip naktis šmėklos čiuptuvai. Išsigandusi moteris ėmė muistytis, bet tamsusis padaras jos nepaleido, atkakliai traukdamas ją prie savęs. Nebuvo, už ko užsikabinti, o ji tiesė ranką į priekį, tarsi tikėdamasi ką nors apčiuopti, įsitverti nagais į sausą ir kietą kaip akmuo žemę. Dar daugiau čiuptuvų tarsi gyvatės šliaužiojo aplink kojas, grėsmingai siekdami apsivyti visą kūną. Ji nejuto savo kojų ir nebeįstengė priešintis, tad tik stipriai suspaudė amuletą, iš visos širdies trokšdama, kad tai pagaliau baigtųsi.



Ir tada kažkas pasikeitė. Arela neiškart suprato, tik kai amuletas žybtelėjo ryškia raudona šviesa. Prasiskverbdama pro pirštus, ji virpančiomis bangomis pasklido į visas puses ir plėtėsi tol, kol pradėjo akinti, ir moteris buvo priversta užsimerkti. Ji nieko nematė, bet aiškiai juto į kojas grįžtančią gyvastį, kai jas atlaisvindamos šmėklos pamažu atsitraukė. Tik po to Arela pramerkė akis, tačiau aplinkui daugiau nieko nebuvo, tik jos vienos šviesi figūrėlė išryškėjo šioje begalinėje erdvėje. Amuletas. Jeigu ne jis, dabar tikriausiai jau gulėtų negyva, juk su juo atvėrė portalą į Tamsos dimensiją ir tuo pačiu įveikė visas tas šmėklas. Tasdaras turbūt apie tai žinojo, bet specialiai nieko nesakė, nes buvo tikras, kad vienaip ar kitaip ji pasieks Užmaršties pasaulio vartus.



Vis dar drebėdama iš baimės, Arela užsidėjo amuletą ant kaklo, tikėdamasi, kad šmėklos jos daugiau nebepuls. Skrajojanti sala po šios jau buvo paskutinė ir priešais ją tarsi kaspinas vingiavo kelias, vedantis Užmaršties pasaulio vartų link. Moteris neabejojo, kad tai jie, ir nelaukdama priėjo artyn. Jie atrodė lygiai taip pat, kaip Tamsos karalystės – dangų skrodžiantis juodesnis už juodžiausią naktį Tamsos stulpas. Pagaliau ji greitai pasieks savo tikslą, išgelbės dukterį, duodama jai amuletą, ir išeis pro vartus dar neatėjus vidurnakčiui. Ji taip galvojo, bet net jei Melburnas susitarė su Aladoru, kad leistų pasiimti Raveną, ar iš tikrųjų tai bus taip paprasta?



Bet stengdamasi atsikratyti neigiamų minčių, Arela ištiesė delną į stulpą ir vos žengusi žingsnį prasiskverbė. Tuo metu kažkokia nepaaiškinama jėga nutempė ją į juodumą. Atrodė, lyg kažkas laikytų už rankos ir ji privalėjo pasiduoti. Bet netrukus tamsa išsisklaidė ir moteris galiausiai atsidūrė Užmaršties pasaulyje. Žinojo, kad tai ta pati vieta, regėjo ją dar tada, kai ją paveikė ryšys su Ravena. Tamsoje daugybė medžių stiebėsi į rašalo juodumo dangų. Šnabždesių giria, visai kaip ir pasakojo Tasdaras. Toliau vingiavo kelias iki Juodosios pilies, kurioje gyveno pats Aladoras. Tačiau Arelos žvilgsnis kaipmat nukrypo į žmogų, laikantį jai už rankos.



– Pagaliau pasirodei, – išsišiepė jis, akys žybtelėjo raudonai. – Laukiau tavęs.



– Paleisk mane, – sušnypštė ji, mėgindama išsilaisvinti iš jo gniaužtų. – Kur Ravena?



– Būk paklusni ir paleisiu ją, – atkirto vyras, tik dar arčiau pritraukdamas prie savęs moterį.



Neturėdama kito pasirinkimo Arela pasidavė, ir jie sparčiai nužingsniavo Juodosios pilies link. Sunerimusiu žvilgsniu ji vis varstė Aladorą, negalėdama atsistebėti, kokie vis dėlto jie panašūs, tokios pat raudonos akys, tokie pat, bet ilgesni juodi plaukai, tik Tasdaras už savo tėvą buvo gerokai žemesnis.



– Ne be reikalo Tasdaras pasirinko tave, – prakalbo jis, priversdamas ją krūptelėti.



– Patrauk nuo manęs rankas, – drebančiu balsu teištarė moteris, tačiau jis jos norų nepaisė.



– Nesijaudink, neplanuoju tavęs skriausti, man tik keista, kad jis taip paprastai atidavė tave mano priežiūrai. Po visko, kas nutiko, kai atrodė, kad jums lemta būti kartu...



– Kodėl manai, kad čia pasiliksiu?



– Nejaugi dar nesupratai? – Aladoro veide išryškėjo vis labiau platėjanti šypsena, kurios jis nė neketino slėpti. – Jis tave apgavo, tyčia čia įviliojo, norėdamas tavimi atsikratyti. Manai, kad paspruksi pro vartus, kai ateis vidurnaktis? Vartams užsidarius virsi šmėkla ir niekada negalėsi išeiti, o Ravena su amuletu grįš atgal į savo kūną. Deja, ji tau nepadės, nes Tasdaras pasirūpino visais, kurie žino, kad vartus galima atverti su Zurato veidrodžiu, o patį veidrodį pasiėmė sau, jei Ravenai kaip nors pavyktų išsiaiškinti tiesą.



– Ir tu taip paprastai sutikai su jo pasiūlymu?



– Žinoma, Melburnas man pasakė, kokia ypatinga tavo siela, o Ravenos prarasti Tasdaras nenori, tad teko daryti mainus, – jis tik dar stipriau suspaudė Arelos ranką. – Nepabėgsi, nesistenk. Pagalvok apie savo dukterį, nes ji mirs, jei pabėgsi.



– Tasdaras tau neleistų jos nužudyti, – persigandusi atkirto moteris.



– Jis gal ir ne, bet ar tu leistum? Ar aukotumeisi dėl savo vaiko?



– Paleisk, – pasipiktinusi sušnypštė ji. – Geriau nuvesk mane pas Raveną, turiu perduoti jai amuletą.



Arelai skaudėjo spaudžiamą ranką ir ji neįstengė susikaupti, kad pasinaudotų galiomis, bet Aladoro pirštai netrukus atsileido.



– Tavo galios čia bevertės, – lyg perskaitęs jos mintis prakalbo jis. – Pamiršai, kas aš toks?



Tačiau moteris tylėjo, nors puikiai žinojo atsakymą. Kurį laiką jie ėjo keliu tylėdami ir ji apgalvojo kiekvieną jo pasakytą žodį. Žinoma, juk iš pat pradžių įtarė, kad čia kažkas ne taip, atrodė per daug paprasta, jog turės tik atsiimti Raveną ir grįžti. O iš tikrųjų ji aukos savo gyvybę ir tai darys be jokių abejonių. Ravena jai buvo per daug brangi, kad paliktų ją likimo valiai, nors ir nelaukė tos dienos, kai ji gims. Tuo metu jos atmintyje šmėstelėjo Tasdaro veidas, tas žvilgsnis prieš jai žengiant pro atvertą portalą. Jis iš tiesų su ja atsisveikino, žinodamas, kad jie daugiau nebesusitiks.



– Palauk čia, – nutraukė jos mintis Aladoras, ir Arela tik dabar susivokė, jog jie jau pasiekė pilį. – Erinija! – pasisukęs vartų link šūktelėjo jis.



Juodakasė mergaitė išdygo priešais juos beveik iškart. Piktai dėbtelėjusi į atvykėlę, ji nelaukdama žengė prie Aladoro.



– Klausau, tėve.



– Atvesk čia tą mergaitę, kurią uždariau bokšte. Jeigu priešinsis, pasakyk, kad atvyko jos mama, to turėtų pakakti.



– Gerai. Palaukite.



Dar kartą šaltu žvilgsniu pervėrusi Arelą, Erinija nuskubėjo atgal į pilį, o toji tik stovėjo išbalusi, laukdama ateinančios dukters, su kuria susitiks paskutinį kartą. Tasdaras ją sužlugdė, visus apgavo ir įvykdė savo niekingą planą – ji neturėjo kito pasirinkimo, tik užbaigti likusią jo dalį, kad ir kaip tai buvo skaudu.



Netrukus Erinija grįžo, už rankos tempdama nerimstančią Raveną. Pamačiusi mamą, mergaitė sustingo ir jų akys susitiko. Moteris norėjo pulti jai į glėbį, apkabinti ir pasakyti, kaip stipriai ją myli, bet suvaldė šį troškimą, o Erinija vedė ją vis arčiau, kol galiausiai jos stovėjo viena priešais kitą.



– Nagi, Arela, papasakok jai visą tiesą, juk tam čia ir atvykai, – šyptelėjo Aladoras, tačiau Arela tylėjo. Turėjo tiek daug pasakyti, bet neištarė nė žodžio.



– Ką padarei mano mamai? – piktai paklausė Ravena.



– Aš jai nieko nepadariau, ji pati pasirinko tave gelbėti, nors galėjo pasielgti kitaip, tada galbūt būtų likusi gyva.



– Ką visa tai reiškia? – lyg ieškodama atsakymo, Ravena atidžiai nužvelgė visų veidus, net Erinijos, tačiau iš jų nieko neišskaitė.



– Viskas turi savo kainą, Ravena, – toliau šypsojosi Aladoras. – Jeigu vis dar neaišku, Arela padės tau iš čia ištrūkti, bet pati turės likti Užmaršties pasaulyje.



– Kodėl manai, kad leisiu jai čia likti?



– Arela negali ištrūkti tokiu pat būdu, kaip tu, nes nėra čia kaip siela, o vidurnaktis jau visai čia pat ir Užmaršties pasaulio vartai užsidarys. Kai grįši į savo kūną, nežinosi, kaip ir vėl čia patekti, kad ją išgelbėtum, tad geriau nė nesistengti.



– Neklausyk jo, Ravena, – įsiterpė Arela. – Kelias į Užmaršties pasaulį yra, tau tereikia nukeliauti pas Tasdarą ir...



– Tylėk! – įtūžęs Aladoras pertraukė ją per pusę sakinio. – Nori, kad ji mirtų?



– Aš... – tarytum atsitokėjusi ji skubiai papurtė galvą. – Prašau, bent jau leisk man su ja atsisveikinti.



– Mama, paaiškink, kas čia vyksta, – Ravena priėjo arčiau, pakeldama į ją akis. – Kodėl privalai čia pasilikti? Kodėl negali kovoti ir kartu su manimi grįžti namo? Vartai vis dar atviri, tau tereikia pro juos išeiti, kol neatėjo vidurnaktis ir...



– Ravena, jau per vėlu, aš iš čia nebeišeisiu, o tu dar gali gelbėtis, – Arela nusiėmė nuo kaklo papuošalą ir įspaudė jį dukters delne. – Šis amuletas padės tau sugrįžti į savo kūną. Tasdaras davė jį man, jog tave išlaisvinčiau, bet tam, kad iš čia ištrūktum, turiu paaukoti savo gyvybę, turiu užimti tavo vietą.



– Ir žinodama tai vis tiek vėleisi į pavojus? Vis tiek atvykai manęs gelbėti?



– Nėra kitos išeities, Ravena. Arba tu, arba aš. Nejaugi nori likti užstrigusi Užmaršties pasaulyje?



– Betgi tu irgi nenori... – mergaitės balsas sudrebėjo, nors ji stengėsi to neparodyti. Ji norėjo pažvelgti mamai į akis, bet toji nudelbė žvilgsnį į žemę. – Palauk, Tasdaras tave apgavo, tu nežinojai, kad užimsi mano vietą, ar ne?



– Tai nesvarbu, padėties tai nė kiek nekeičia. Kad ir ką būtų tekę daryti, nebūčiau palikusi tavęs čia vienos. Rizikuoti savo gyvybe ir čia likti nusprendžiau savo noru.



– Kodėl man meluoji? Tu nenusprendei čia likti pati, jie tave privertė tai pasirinkti. Bet mes nepasiduosime, ištrūksime iš čia abi, – Ravena tvirčiau suspaudė amuletą, tuo pačiu spausdama ir jos ranką. – Štai, kartu jį laikykime... kartu, kol ateis vidurnaktis...



Tačiau Arela tik skausmingai šypsojosi ir atsitraukti neskubėjo, nors žinojo, kad tai nepadės. Ji taip stipriai jautė dukters esybę ir šilumą, jog atrodė, kad čia būtų ir kūnas, nors iš tiesų paliko jį už daugybės mylių, ten, kur daugiau nebegrįš.



– Tai nepadės, Ravena, amuletas išgabens tik vieną iš mūsų, – galiausiai prakalbo moteris. – Aš taip stengiausi tau padėti, neiššvaistyk mano sugaišto laiko veltui. Kai ištrūksi iš čia, susirask Ariadną, nuo šiol ji gyvena Azryate ir galės tavimi pasirūpinti. Ji supažindins tave su mūsų broliu ir dar viena seserimi, jie visi tave parems, tu ne viena.



Mergaitei suspaudė širdį, tačiau neturėdama kitos išeities ji tik žvelgė į mamą, į tas levandų spalvos akis, kurios šiuo metu jai atrodė liūdniausios pasaulyje. Bet net ir tai netrukdė jai šypsotis.



– Neverk, Ravena... nereikia, – Arela pasilenkė arčiau, nubraukdama ašaras, riedančias jos skruostu. – Nenoriu, kad paskutinis prisiminimas apie mane būtų liūdnas. Prisimink, kiek gražių akimirkų turėjome, kiek kartu visko patyrėme, kad pasiektume tai, ką pasiekėme, juk nuo šiol tai liks tik tavo vienos prisiminimais. Džiaugiuosi, kad tavimi neatsikračiau, kad leidau sau tave pažinti.



– Mama... – virpančiu balsu išlemeno Ravena. – Aš rasiu būdą, kaip tave išgelbėti, prisiekiu. Be to, mačiau čia Rebeką, grįšiu tam, kad išvaduočiau ir ją.



– Rebeką? – Arela sutrikusi žvilgtelėjo į Aladorą, kuris leido joms atsisveikinti ir kantriai laukė, kol viskas baigsis. – Tu tikra?



– Taip, aš su ja kalbėjau, – Ravena pažvelgė sau į rankas, kuriomis tvirtai laikė jos pirštus. – Dar ne viskas prarasta.



– Ravena, mūsų laikas baigiasi... – sukuždėjo moteris, užkabindama amuletą jai ant kaklo. – Lik sveika, nepamiršiu tavęs... net jei buvimas šmėkla atims visus mano prisiminimus.



Mergaitė pajuto tarp pirštų pranykstančias Arelos rankas, bandė jas pasiekti, tačiau jos tik dar labiau nutolo. Atėjo vidurnaktis. Amuletas žybtelėjo raudonai, taip apgaubdamas nuo galvos iki kojų, o aplinkui sukilęs vėjas į visas puses ištaršė jos plaukus. Ravena daugiau nematė Arelos ir nebegalėjo jai padėti. Nugalėjusi kovą su mirtimi, ji išnyko iš Užmaršties pasaulio ir grįžo į savo kūną.



– Ne! – sušuko ji ir staigiai pramerkusi akis atsisėdo lovoje. – Ne, tik ne tai... ne...



Stengdamasi nusiraminti, mergaitė kelis kartus giliai įkvėpė oro ir stipriai suspaudė vis dar ant kaklo švytintį amuletą. Ašaros užspaudė gerklę, o krūtinę taip maudė, kad vos įstengė tai tverti.



– Aš nubudau, – kūkčiodama, bet ryžtingai ištarė ji. – Nubudau tam, kad nugalėčiau. Tai dar ne pabaiga, girdi, Aladorai?! Aš kovosiu ir išgelbėsiu savo mamą, net jei pati turėsiu mirti. Nenurimsiu tol, kol neatkeršysiu!



 



Šeštos dalies pabaiga



Pradėta: 2022-09-24

Baigta: 2023-04-25