Gelažniko parduotuvėje nieko naujo – galėjo būti mano asmeninis moto. Dirbau pas Gelažniką jau pusę metų. Sakytum, geras darbas: alga nebloga, šefas normalus, aplink mane – nauji televizoriai ir nauji Betamax grotuvai.

Skirtumas tikrai matėsi. Užėjęs pas Remigijų žiūrėdavau jo VCR filmus su pasibaisėjimu – kokybė, lyg žiūrėtum televizorių, uždengtą šiltnamio plėvele...

Kaip ir viskas gerai. Bet... jeigu pasiliksiu čia dirbti visam, kiekvieną dieną aiškinsiu, kad Betamax kokybė geresnė nei VCR. Gal dar 10, o gal ir visus 20 metų. Aišku, buvo kalbos, kad japonai jau ruošia kažkokį naują prietaisą, kuris pakeis Betamax ir videką, bet čia galėjo būti tušti plepalai.

O jeigu tas stebuklingas aparatas atsiras – tada aiškinsiu, koks stebuklas iš Japonijos atkeliavo į mūsų provinciją.

Kas keičiasi? Niekas nesikeičia. Tas ir buvo baisiausia. Atrodė, niekam tai netrukdė. Jeigu kas pakeisdavo darbą ar išsikraustydavo į Šiaulius, tai būdavo įvykis, vertas aptarimo alubaryje visą vakarą.

Mano senelis džiaugėsi stabilumu, mūsų premjeras šnekėdavo apie stabilumą tiek, kad kiekvieną kartą jį pamatęs televizoriaus ekrane – perjungdavau kanalą.

Visi patenkinti. Bet aš – ne?

Mano tėvai norėjo, kad tapčiau elektriku, suvirintoju arba kločiau plyteles, kaip senelis. Taip, profkės buvo pilnos žmonių, norinčių šito darbo. Aš baigiau mokyklą gerais pažymiais. Po to kurį laiką dirbau pagalbiniu statybose, barmenu alubaryje, galų gale atsidūriau pas Gelažniką.

Tėvai nebuvo patenkinti, bet pripažino: alga normali, darbas nedings.

Viena akim stebėjau naują „Tauras“ televizorių – plokščias ekranas, integruotas Betamax, gražus daiktas. Šūkis: plokščias ekranas – tiesi mintis. Faina. Bet „Tauras“, gaila, neatsisakė klasikinio medžio apvado – modernus prietaisas su beržo rėmu šiek tiek silpnino „čia mūsų ateitis“ efektą.

Iš kitos pusės, „Tauro“ televizorius stabilesnis už traktorių. Šitas aparatas negenda – gal net pergyvens savininką.

Gelažnikas keikėsi savo biure. Šito senio keiksmų serijos galėtų nustebinti net statybininką. Išlėkė iš biuro, prisidegė cigaretę be filtro ir atsiduso:

– Visai blogai. Už valandos reikia būti teisme. Rolandas ateis už pusvalandžio – paduok jam rudą voką su užrašu „Skola“. Nemeluosiu, aš jam skoloj daug. Voke – 2000 žvėriukų, ir čia tik dalis mano skolos.

– Mhm, aš čia dirbu pusę metų... Aš tavo vietoj nepalikčiau tokių pinigų pas naują darbuotoją...

– Aš nepalikčiau tokių pinigų nei Kęstui, nei Jolantai – ir jie čia dirba dešimtmetį. Bet jie visada buvo ir bus silpni puskvaišiai. Tu esi ramus ir dirbi gerai. Kęstas užgėrė ir ar rytoj ateis – neaišku. Jolanta pas močiutę kaime. Taigi man belieka tavim pasitikėti.

– Dėkoju už pasitikėjimą?

– Ok, aš varau. Nenorėčiau pavėluoti į nuosavas skyrybas.

Gelažnikas išlėkė. Atrodė nekaip – raudonas, prasmirdęs dūmais, pražilęs. Po 20 metų gal aš atrodysiu blogiau. Nors jis lieknas – mano viršsvoris jau dabar atrodo nekaip.

Atsidusęs įdėjau Betamax kasetę į „Taurą“ – penktą kartą žiūrėsiu „Terminatorių“. Geresnio filmo tiesiog nėra...

Filmas artėjo į pabaigą. Varpelis ant durų skimbtelėjo – į vidų įžengė Rolandas. Tvarkingai apsikirpęs, su odine striuke, megztinis su elniais, „Lewis“ džinsai, „Nike“ sportbačiai. Aš kažkaip įsivaizdavau banditą keliojantį svarmenis nuo ryto iki vakaro su „Puma“ treningais.

Linktelėjau ir padaviau voką su pinigais:

– Čia nuo Gelažniko. 2000 žvėriukų.

– O kur pats Geleželė?

– Teisme. Skyrybos...

– Aišku. Tegul atveža likusius pinigus pas mane į Šiaulius – aš sugaištu pusę dienos, kol parsitrenkiu atgal namo.

– O, pasakysiu.

– Klausyk, gal gali parekomenduoti kokį gerą magą?

– „Sony“ arba „JVC“ – iš brangesnių. „Banga“ – iš lietuviškų, šiek tiek pigesni.

– Nu tai duok tą „Bangą“. O ką šitam mieste žmonės veikia? Gatvės pustuštės, kavinės uždarytos...

– Nuo šešių atsidarys kavinės ir kinas. Dabar galima pavalgyti „Laukinio katino“ smuklėje.

– Kas sugalvojo tokius keistus pavadinimus? Čia pas jus daug laukinių katinų, ar kaip?

– Benamių katinų užtenka...

– Negražu taip elgtis su gyvūnu. Žmonės visai beširdžiai.

– Jo. Žmonės – siaubingi krienai.

– Telikas su Betamax atrodo super. Kiek kainuoja?

– 1200. Nupirkus teliką – gauni dovanų filmą.

– Bet kokį filmą, ar kažką konkrečiai?

– Kokį nori. Laisvas pasirinkimas...

– Ką rekomenduotum?

– „Terminatorius“. Mano mėgstamiausias filmas.

– Rimtai? A kodėl?

– Geros veiksmo scenos, filmas apie laisvę ir pasirinkimą. Kovoti prieš likimą.

– Ok, įdomiai čia susukai. Gerai – imu televizorių, „Bangos“ magą ir „Terminatórių“.

Nuėjom į sandėlį. Rolandas lengvai nusinešė televizorių į savo mašiną – aš turbūt nepakelčiau tokio svorio. Išbandėm magą. Tikėjausi kokio popso, bet Rolandas paleido techno muziką. Magas veikė gerai – su jo kolonėlėm efektas kaip bažnyčioj.

Rolandas atsisveikino, davė man 20 žvėriukų kupiūrą už gerą darbą ir išvažiavo. Velniava – jis visai kitoks nei maniau. Jeigu banditas – tai netipinis.

O iš kur jis turėjo kapitalą skolinti 5000 žvėriukų? Inžinierius uždirba 2000 – geriausiu atveju.

Apėmė kažkoks liūdesys. Nenorėjau profkės, neturėjau energijos universitetams. Visą amžių praleisti šioje parduotuvėje – ne blogiausia, bet nuobodu.

O kas toliau?

Šiandien vakare – užsukti į konditeriją, nusipirkti šokoladinį tortą ir eiti namo? Galėčiau pakviesti Ugnę į kiną? Bet ji pasakys „ne“. Turės kokią racionalią priežastį...

Įsijungiau „Sega“, žaidžiau Mortal Kombat. Laikas slinko lėtai. 19 valandą užrakinau parduotuvę.

Namuose niekas nelaukė. Butas atrodė tamsus ir apdulkėjęs, kaip ir vakar.

Atsidariau butelį „Wild Goose“. Televizorius burbėjo apie ekonomikos augimą, stabilumą ir geresnę Lietuvą. Žinios baigėsi, viena akim žiurėjau veiksmo filmą, nelagalio kovos dideli pinigai. Tokių filmų atsirasdavo kasmet… Telefonas suskambo netikėtai, krūptelėjau. Pakeliau ragelį

Suprantu padėsiu kiek galėsiu.

Abu grįžome į parduotuvę Agnė grįžo į parduotuvę aš prie kasos.  Neįsivaizdavau ką galvoja Remigijus, parduoti parduotuvę? Palikti viską yra? Abu variantai man atrodė blogi. Va tau rupke ir pasikeitimai...