Kitos kelios dienos buvo ramios. Nors miestas dar jautė įtampą, bet ji slėgo. Jokia kita kariuomenė ar kitos pajėgos nepasirodė. Iš miesto ferburgiečiai niekur neišžygiavo. Juodi paukščiai nesuko ratų virš miesto bokštų. Vadinasi Karfaito veiksmai buvo sėkmingi, o atmušti esgariniečiai neturėjo jėgų toliau grasinti kraštui. Gedului dėl žuvusių karių praėjus, burmistro pilis taip pat gyveno kaip seniau, tik prasidėjo pasiruošimas kitam Karfaito sumanymui.
Kai jį pristatė Martai Olstoter, ši iš pradžių nesutiko, bet kaip ir Erdridžas kai išgirdo, kad gaus kompensacijas šiek tiek nurimo. Karfaitas jiems atskleidė savo planą, kad likusius gyvus po mūšių vyrus perima į savo kontrolę. Tai bus jo pajėgos:
-Kol nepradėjai steigti savo pajėgų, maniau kraujas nesilies- kalbėjo Erdridžas tada- bet dabar panašu viskas linksta blogyn.
-Geriau mano žmonės pereis lordui Karfaitui, negu tam storam kvailiui- prieštaravo Marta.
-Tas storas kvailys kaip tu sakai, lordas ir jis telkė aplink save samdinius lygiai tokiam pačiam tikslui kaip Karfaitas.
-Erdridžai, pats žinai, kad tik laiko klausimas kada jis sugalvos savo kėslams pasitelkti miesto sargybą- pastebėjo ji.
-Lordas Karfaitas buria pajėgas kitiems tikslams negu Henrikas- įsiterpė burmistras.
-Bet gi jie ne kariai, jie kalviai, baldžiai, žvejai, kurie buvo kažkada pašaukti tarnybon- atsakė Erdridžas- po kiek laiko jie vėl grįžta prie savo amatų.
-Dabar jie kariai, šviežiausi turintys mūšio patirties- dėstė Karfaitas- ir jie negrįš prie savo amatų, jie bus aprengi šarvais, jiems įteikti kalavijai ir jie nuolat tobulins savo įgūdžius, jiems bus mokamas atlyginimas ir bus suteikiama gyvenama vieta, jeigu jie turi žmonas ir vaikų, jie taip pat gaus stogą virš galvos, kad vyrai galėtų nesirūpindami vykdyti tarnybą.
-Nežinome kiek tarp jų gali atsirasti išdavikų- Marta kalbėjo toliau.
-Nesijaudinkite ledi, jie visi patikrinti- įsiterpė Harkinas- ne visi nutarė jungtis, bet tie kurie nutarė, aš juos žinau ir neįtariu išdavyste.
-Kapitonas Harkinas tuos vyrus gerai pažįsta, žino kuo pasitikėti ir kuo ne- atsakė Karfaitas- dėl to pasitikiu kapitonu.
-Nemeluosiu, nesidžiaugiu, kad negalėsiu jų naudoti miesto sargyboje- nuleido galvą Harkinas.
-Manau jie pereina į geresnes rankas- linktelėjo galva ledi. Jai pasirodė, kad šiuo reikalu Harkinas turi mažiau patirties už Karfaitą.
-Miestas nesusilpnės- patikino Karfaitas.
-Nukentės miestas praradęs amatininkus- Erdridžas kalbėjo toliau.
-Prisikviesim naujų- Karfaitas sėdėjo kėdėje prie stalo ir gurkšnojo vandenį.
-Lordo Karfaito dėka dabar aplinkui visi mano, kad kurį laiką bus taika- pridėjo Miglovaras. Jis buvo šalia Varno- žmonės vėl plūsta į miestą, neabejoju atvyks tinkamų naujakurių.
-Ir plėšikų-paantrino senasis riteris.
-Nesijaudinkime dėl keleto naujų plėšikų- numojo ranka Karfaitas- su sargybos kapitonu ketiname atnaujinti ir sustiprinti miesto pajėgas.
-O kaip gi mes?- kalbėjo Erdridžas- žmonės, kuriuos paimate į tarnybą mums nešdavo pelną.
-Jums bus kompensuota.
-Lorde?- pasitikslino Marta.
-Už kiekvieną žmogų, kuris prisijungs prie manęs, jums sumokėsiu po penkis šimtus auksinių monetų ir jums bus mokama po šimtą už kiekvienus tarnybos metus.
-Septynių šimtų auksinių vienkartinė išmoka būtų tinkamesnė- sugriežė senasis Erdridžas.
-Jūsų sere parama brangi- atkirto Karfaitas.
-Tai teisinga kaina.
-Sakykite, sere Erdridžai, kiek gaunate pelno per įprastus metus nuo mūrininko?
-Negaliu tiksliai atsakyti, pelnas visada svyruoja.
-Vidutiniškai?
-Kokia valiuta?
-Auksu. Kalbame apie auksą.
Visi susirinkusieji stebėjo pokalbį. Kambaryje, kuriame dirbo miesto burmistras susirinkę buvo Miglovaras, sargybos kapitonas Harkinas, Ivas, Erdridžas, Marta ir rūmų išminčius. Tai buvo didelis kambarys, primenantis nedidelę menę smulkaus lordo rūmuose. Aukštomis lubomis ir akmens sienomis. Ant jų kabojo žaizdrai skleidę šviesą ir įvairūs spalvoti gobelenai laikę šilumą ir suteikę jaukumo. Didžioji dalis buvo rudos, kaip gintaras spalvos, o per vidurį kambario stovėjo ilgas stalas. Kėdžių užteko jiems visiems, o kartu su jais būtų tilpę dar bent dešimt žmonių:
-Mes tarsi kokie sąmokslininkai- vos tik prisėdęs tada pašnabždėjo Miglovaras Harkinui ir nusišypsojo, bet jaunasis sargybos kapitonas šią repliką praleido pro ausis, o burmistras į tai pamėginęs nereaguoti pirštu sukino savo gintarinį žiedą. Tą dieną jis labai blizgėjo.
Bet Miglovarą nugirdo Marta ir atsakė:
-Taip gavosi dėl valdymo mieste, tikėkimės viskas grįš į senas vėžias.
-Mes viską sutvarkysim- patikino burmistras.
-Tu? Ar Karfaitas?
-Padarysime viską ką galime.
-Žinai kas turi būti padaryta- pasakė ji.
-Labai gerai žinau.
O tada jų pokalbį nutraukė atėjęs Karfaitas ir jie pradėjo diskutuoti apie Ferburgo karius:
-Apie šešiasdešimt auksinių- atsakė į klausimą Erdridžas.
-O žvejas? Kiek pelno tau atneša žvejas?
-Negaliu atsakyti lorde, bet esmė ne čia.
-Jis atneša dar mažiau ir esmė būtent čia. Godumas nulenkė saugumo jausmą. Mes ilgai gyvenome taikoje, bet priešai niekur nedingo. Į mane žiūrite kaip priešą, tai žinau, bet dabar aš jūsų ir jūsų miesto pusėje, o miesto ir krašto priešai sustiprėjo ir jie buriasi po viena vėliava. Tik laiko klausimas kada vėl mėgins mus nužudyti.
-Jūsų dėka tų priešų sumažėjo- atsikrenkštė Erdridžas.
-Bet neišnyko. Esgarinas puls toliau, Henrikas rezga savo pinkles toliau, mes turime būti pasiruošė atsakyti. Laikas nustot skaičiuoti tik monetas, reikia veikti.
-Ką sako toji šiaurietė?- pasiteiravo Marta- girdėjau ji jų vadė.
-Ji nieko nesako.
-Ar mes tinkamai ją apklausiame? Sakoma, kad ji gyvena lyg laisva moteris- akis išpūtė Erdridžas- žinoma tokiomis sąlygomis ji nieko nesakys.
-Anksčiau ar vėliau prasitars. Tai gi, mes sutarėme dėl karių?
-Lorde?- pasitikslino Erdridžas.
-Šeši šimtai vienkartinė išmoka ir kasmetinė išmoka, kurią minėjau.
-Sutariame- akimirką pagalvojęs linktelėjo jis.
-Sutinku- nesipriešino ir Marta.
-Lorde, Henrikas už tai tikrai neatleis. Jis jau širsta- pastebėjo Erdridžas- mes žinome ką jis daro, dabar elgiamės taip pat.
-Palikite jį man- atsakė Karfaitas.
-Girdėjau jis išdūmė iš miesto- pastebėjo Marta- visas persikreipęs nuo pykčio, su savo tarnais.
-Tai reiškia, kad jis paskubės elgtis neprotingai- Karfaitui piktas Henrikas įspūdžio nedarė.
-Iki jūsų atvykimo jis jautėsi labai net nepajudinamas.
-Jis kaip paprastas banditas, pradėsime elgtis kaip jis, jis nežinos ką atsakyti, palaukime kito jo žingsnio. Ačiū jums už tarnybą.
-O jūs kantrus- pasakė jam Ivas, kai Marta ir Erdridžas išėjo.
-Apie ką tu?
-Tu Karfaitas, galėtum juos visus greitai sutvarkyti ir vadovauti kaip tinkamas.
-Tai paika mintis- atkirto Karfaitas- nuskambėjai kaip tikras samdinys.
-Aš tik užsiminiau, lorde.
-Galėčiau, bet kas būtų tada? Visiška anarchija. Tvarka yra sukurta nebe reikalo ir mes jos turime paisyti, net ir aš. Galiu visus išžudyti, bet kas tada?
-Galima susodinti paklusnius lordus.
-Paklusnūs lordai vienu ar kitu metu pradės svarstyti kada gi ateis jų eilė.
-Lordas teisus- pasukiojo kaklą Miglovaras- negalime žudyti ar naikinti visų kas mums neįtiko. Beje šiandien pavyko susitarti.
-Na gal jūs ir teisūs.
-Nepamirškite, mielas pietieti, šiuose kraštuose jūs svetimšalis, kaip ir elfai. Jus visada įtarinės, nemėgs, tikiuosi lordas nesupyks, bet jeigu jam netarnautumėte, dar žiūrėtų truputį kitaip, ne taip priešiškai, bet dabar, jūs ne ką geresnis.
-Kaip gi jie žiūrės į vyrus, kurie prisidės tarnauti Karfaitui?
-Tai gali labai padėti ir paskatinti visus, kad vis dėl to su elfais galima dirbti kartu, arba jie bus negerbiami ir laikomi išdavikais. Pamatysime kaip bus. Pamatysime kaip jiems seksis.
-Ar dėl to nesusvyruos?
-Ivai, tai puikūs klausimai, bet turėsime tai pamatyti.
-Jie bus tarsi samdiniai- atsakė Harkinas- jie bent taip supranta. Aš taip pat suprantu.
-Miglovarai, ar menė bus parengta iki vakaro?- paklausė Karfaitas.
-Taip, galėsime priimti karių priesaiką vakare.
-Kiek atsirado norinčių prisijungti?
-Iš visų likusių gyvų panoro jungtis dvidešimt vyrų- pakėlė smakrą Harkinas.
-Tikėjausi daugiau- Karfaitas neslėpė nusivylimo.
-Tai jaunuoliai, pagrinde pameistriai ar visai be amato, senieji kariai nusprendė neprisidėti ir gyventi įprastą gyvenimą- paaiškino sargybos kapitonas.
-Na gerai, ruoškimės. Tu, išminčiau- kreipėsi Karfaitas- man reikia, kad išsiustumėte laišką į Vestendą, karaliaus iždui, mums reikės piniginės paramos.
-Tuojau pat- jis linktelėjo galva.
Didžioji pilies menė vakare buvo neatpažįstama. Iki tol spindėjusi tik prabanga, ji tapo ir daug mielesnė. Ant aukštų lubų per visą menės ilgį ištiestos kabojo mėlynos, baltos ir rudos medžiaginės juostos. Jos simbolizavo Folkmarus, Heimerholus, Dordmandus ir Ferburgo miestą. Tarpuose tarp skliautuotų kolonų kabojo Hemeirholų ir Folkmarų vėliavos. Jos keitė viena kitą ir taip iki pat menės galo, kuriame buvo atsisėsti paruošti krėslai.
Žemiau vėliavų, ant kolonų kabojo deglai, su nublizgintais laikikliais. Kiekvienas deglas priminė nedidelį, gynybinį pilies bokštą. Per vidurį menės buvo nutiestas ilgas, storas, mėlyno atspalvio kilimas. Aplink kilimą iš abiejų pusių išilgai sustatyti stalai ir suolai. Kolkas jie buvo tušti.
Priekyje kilimo, buvo pastatyti trys dideli, kampuoti, mediniai krėslai apkloti rudais kailiais. Ant vidurinio sėdėjo Karfaitas. Ant dešiniojo sėdėjo burmistras Miglovaras, o ant trečiojo sėdėjo išminčius, su stora knyga ant kojų ir plunksna rankose. Šalia išminčiaus stovėjo jaunas patarnautojas, kuris laikė rašalą, ir tuščius lapus bei atsargines plunksnas. Už trijų krėslų stovėjo Ivas iš Miegančio drakono. Visiškai pakeitęs išvaizdą, po pokalbio anksčiau. Susišukavęs plaukus ir surišęs juos į ilgą, storą, juodą kasą. Švariai nusiskutęs, savo neregima akimi stebėjo menę. Buvo įsitaisęs į storintus, odinius drabužius su paminkštinimu. Po jais matėsi grandiniai marškiniai, o ant kaklo buvo uždėta kaklo apsauga ir geležinis antkrūtis. Dešinioji ranka buvo ant kalavijo rankenos.
Šalia Ivo buvo sargybos kapitonas Harkinas. Pilnai apsirengęs miesto sargybos šarvus. Nuo galvos iki kojų pasidabinęs geležimi, priminė nulietą statulą. Iš abiejų šonų stovėjo po sargybinį. Vienas iš jų laikė Karfaito kalaviją. Virš jų visų prie lubų pakabinta siūbavo didžiausia menėje Folkmarų vėliava.
Ten menėje taip pat buvo ir būrys rūmų bei miesto žmonių. Ne daug, nes vietos tuščios dar buvo likę, bet Karfaitas nieko ir nekvietė. Jam didelės demonstracijos ir nereikėjo. Akies krašteliu perbėgo per minią. Ten stovėjo senasis Erdridžas, šalia jo žilstelėjusi, raukšlėto veido moteris, apsirengusi sidabrine ilga suknele, su kailiu ties kaklu ir rankomis. Tikriausiai buvo jo žmona. Ten taip pat buvo ir Marta Olstoter, su dar keliomis merginomis, jos tarnaitėmis, visos buvo su puošniomis sukniomis ir beveik permatomais šalikais.  Pastebėjo ir buvusį iždininką Dankaną ir Evaną Bleirą, kuris dabar šnekučiavosi su kitu jaunu vyru. Buvo ir daugiau žmonių, rūmų gyventojai ir svečiai. Karfaitui jie nerūpėjo.
Menės gale, prie įėjimo, būryje stovėjo ir dvidešimt vyrų, kurie nutarė prisijungti prie Karfaito. Stebėdamas visus, dalį veidų matė nepatiklius, pasimetusius, o dalį matė užtikrintų tada jo akys sustojo ties raudonais plaukais. Čia atėjo ir Griselė.
Karfaitas atsistojo:
-Šiandien jūs prisieksite tarnauti karaliui Folkmarui- kreipėsi jis į dvidešimt jaunuolių- nusimesite miesto rūbą, tapkite kariais. Dabar išklausysiu jūsų priesaikos- jis atsisuko į karį, kuris laikė jo kalaviją ir linktelėjo galva, šis greitai priėjo ir padavė ginklą, Karfaitas ištraukė iš makšties Varną ir atsisėdęs ant krėslo, smaigaliu žemyn įrėmė jį į žemę- prieikite po vieną.
Pirmas priėjo savimi pasitikintis vaikinas. Šviesiaplaukis, plačiapetis, su miesto sargybos drabužiais ir kalaviju. Jo jaunas, spindintis veidas stebėjo kalaviją ir kėlė mintį kiek gi kraujo jis sugėręs, tada išsitraukė savo kalaviją jį abejomis rankomis ištiesė į priekį,  pasilenkė ir priklaupė ant vieno kelio:
-Aš Vilijamas Grėjus iš Ferburgo miesto prisiekiu tarnauti karaliui, vykdyti įsakymus ir ginti Ferburgo miestą bei jo gyventojus.
-Tavo priesaika priimta, linkiu stiprybės tesėti žodį- atsakė Karfaitas.
Išminčius viską rašėsi į knygą. Priėjo antrasis, ne ką vyresnis už pirmą ir tuoj ištiesęs ginklą priklaupė:
-Aš Linas Bekeitas iš Ferburgo prisiekiu vykdyti įsakymus ir ginti šį miestą ir žmones, lorde.
Karfaitas nusišypsojo ir priėmė priesaiką. Jis nenurodė tikslaus teksto, nenurodė ko nori iš jų, jam buvo vis vien kokias priesaikas jie duos. Labiau rūpėjo, kad vėliau laikytus jos.  Ėjo trečias, ketvirtas, penktas ir kiti. Išminčius viską fiksavo, Karfaitas priiminėjo priesaikas, o jas davę kariai rikiavosi menės priekyje. Menėje susirinkę žmonės tyliai viską stebėjo ir buvo susijaudinę tokio vaizdo. Dauguma iš jų, gal nėra matę kaip duodama priesaika.
Paskutinis buvo save pristatęs kaip Devonas tiesiog iš Erškėčių gatvės. Išminčius juos visus surašė į knygą ir surašė jų priesaikos žodžius. Pakilęs nuo krėslo Karfaitas rankoje vis dar laikęs kalaviją, atsisuko į visus prisiekusius karius ir tarė:
-Dabar jūs varnų sargyboje.
Ir tik tada menė pratrūko ploti.
Jie sėdo prie stalų. Visi kas tik čia buvo, o tarnai juos pradėjo vaišinti rūmuose gamintu maistu. Ant stalų nugulė vyno ąsočiai, buvo atridentos alaus statinės. Ant specialaus stalo atitemptos dvi kiaulės, ant stalų nugulė įvairūs, skirtingų dydžių paukščiai. Kimšti mėsa pyragai, kurių pluta lūžo it medis, gardžiai paskrudinta duoda ir jautiena ir didelis spalvotas pyragas, savo forma priminęs obuolį. Jų lėkštės buvo pilnos maisto, taurės pilnos gėrimų. Apgirtę vyrai dalino tostus už miestą, už pergalę ir naujus varnų sargybos karius.
Prasivėrė menės durys, pro jas įvirto penki muzikantai. Jų išpūsti drabužiai darė juos juokingais. Skrybėlės ant galvų buvo tarsi lėkštės. Ties kaklu prikabinti bumbuliukai ir skambaliukai. Kiekvienu judesiu skambėjo į ritmą. Du grojo liūtniomis, du mušė būgną, o kitas pūtė dūdą. Jie grojo greitą muziką ir pakėlė visus ant kojų. Pirma daina buvo greita ir linksma. Po jos gausiai vilnijo aplodismentai. Antroji daina buvo net gi trankesnė.
Kilę iš savo vietų kas žinojo, greitai pasigavo dainą ir pradėjo dainuoti Su sniego vaizdu, pasislėpus po namu, senutė ragana žiema, per strėnas perėjo pūga....
-Akimirką pagalvojau, kad jie dainuos apie tas šiaurės sarges, kur tu užsiminei- Karfaitui pasakė Ivas. Pietiečio lėkštėje buvo kalnas pyrago su trinta mėsa ir žalumynais viduje. Pyrago turinys dar garavo, o lėkštėje telkšojo riebalo dėmė, dabar ją vilgė su minkšta duona.
-Keista juos tokius matyti- atsakė Karfaitas- jie tokie atsipalaidavę.
-Visi keičiasi, keičiasi ir jie. Panašu tavo atvykimas tam turėjo įtakos.
-Aš jiems priešas, svetimšalis, tik tinkamai stumdau juos, kol jie pamatys progą mane išduoti.
-Taip manai?
-Na bent kol Henrikas čia, to neturėtų nutikti, tas niekšas jiems didesnis pavojus.
-Neatrodai sunerimęs.
-Ir neturiu dabar ko jaudintis.
-Henrikas grįš įsiutęs.
-Tebūnie.
Karfaito lėkštėje buvo dalis kiaulienos. Atpjauta pirmuoju pjovimu. Šalia buvo duona ir alus. Ferburgo alus buvo išties skanus. Tamsus, stipraus skonio ir sotus. Dabar jo atsigėrė. Menėje toliau siautė muzika, tostai ir dainos Po namu ir senis buvo, nušuoliavo su sene lovon, tik strėnos neprilaikė....
-Ak dabar suprantu šią dainą- nusijuokė Ivas- ištvirkę šiauriečiai.
-Tokia daina apie gyvybės pradžią- įsiterpė Miglovaras- legenda apie tai kaip užgimė pasaulis, buvo pirmas vyras ir pirma moteris, pakilę iš miego. Mes tik pridėjome, kad buvo žiema nes esame šiaurėje ir prie jos įpratę.
-Bet dainuojama apie senius.
-Na tie seniai pagamino visus mus- jis nusišypsojo- tai paika daina skirta pasijuokti iš to kokie esame ir vieną dieną būsime.
-Vykdamas čia nesitikėjau tokių išgirsti.
-Ak mano bičiuli iš pietų, apie mus kalba, kad esame užsispyrę, nuožmūs, bet kartais ir mes mokame pasijuokti. Iki šiol mielas svety matei karingą šypseną, dabar pasimėgauk šventine.
-Taip ir padarysiu- Ivas nusišypsojo ir pakėlė vyno taurę.
-Prisidėsiu prie tavęs- pakėlė bokalą ir Miglovaras.
Šventė sukosi toliau. Muzika nelėtėjo. Prasidėjo šokiai. Tarp stalų būriavosi šokantys žmonės. Martos tarnaitės kibo į parankes prisiekusiems kariams ir sukosi ratu. Muzikantų skambaliukai šėlo, būgnai rodėsi sutinę nuo mušimo. Karfaitas dairėsi aplinkui, Griselės nesimatė. Jeigu ji būtų pabėgusi, jis žinotų:
-Visai linksma puota, lorde- prie jo priėjo Marta. Nors jos pirmą pasisveikinimą užgožė daužomi būgnai.
-Gana vykusi.
-Ar vaikinai gaus naujus šarvus ir ginklus? Kur jie bus apsistoję?
-Jie gyvens pilies teritorijoje. Barakai labai dideli. Miglovaro kariai jų visų neužima. Kaip minėjau jie galės išeiti pas savo šeimą, jie nebus keistuoliai uždaryti priesaikos nuo viso pasaulio. Niekada netikėjau tokių organizacijų sėkme.
-Labai paika uždaryti žmogų į narvą ir tikėtis paklusnumo.
-Gerai žinai, ką apie mus sako kaip apie užkariautojus ir žudikus, bet per visus metus šioje žemėje moku prieiti prie tikslo ir ktiais metodais.
-Dabar pradedu suprasti jūsų sumanymus, tikiu supras ir tas netikša, po jūsų atvykimo jis kaip ne savas.
-Jūs niekada negalvojote apie vedybas antrą kartą?
-O varge, ne. Man to nereikia. Ar tik jūs, lorde nenorite man pirštis?
-Aš tik galvoju, kad tokia turtinga ir stipri ledi geras laimėjimas.
-Ne gi mane norite kažkam atiduoti?
-Ne, bet Henrikas žmonos neturi, jeigu jis norėtų įtvirtinti galią mieste, tu puikus variantas. Karine prasme taip, jam padėtų samdiniai ir kiti išdavikai, bet karinės galios vien negana, kažkada jėgos išsenka, o santuoka su stipriausia moterimi regione, jam į naudą.
-Jis svetimšalis, iš Vesijos ir Rovenijos pasienio, ką jam čia veikti.
-Jis kvailys su ambicija, įsikurdinęs čia, sustiprėjęs, gali grįžti į savo namus kaip didvyris.
-Jis į mane nesikreipė.
-Arba dar kreipsis, arba net neklaus.
-Ką turite galvoje?
-Jis agresyvus, gali imti jus jėga.
-Na to tai tikrai nebus. Gaus antsauį, o jeigu reikės ir peilį.
-Ar esate ką nors nužudžiusi?
-Dar ne.
-Žudyti sunkiau, negu apie tai kalbėti, aš žinau. Antausis jo nenuvys. Jo giminė sunykusi, jūs labai jam pagelbėtumėte.
-Iki šiol mėgavausi šia puota, dabar jūs viską sugadinote.
-Yra daugybė galimų baigčių.
-Aš verčiau mirsiu, negu tekėsiu už to ištižėlio.
-Tikėkimės iki to neprieisim.
-Tikiuosi, lorde, manęs nesieksite sutuokti su niekuo.
-Ne, galite būti rami.
-Mano vyras buvo puikus. Aš jį labai mylėjau, o jis mane. Taip, emocijos pagauta galiu pavadinti jį kvailiu, bet jį mylėjau, nenorėčiau tos meilės paversti įprasta, tad kito vyro neturėsiu.
-Suprantu, ką norite pasakyti. Kartais randi tokius žmones, kurių nepakeisi.
-Ak, lorde, kaip filosofiška.
-Mes per daug kalbame apie tai ko nereikia. Mėgaukitės puota, aš turiu darbų.
- Miglovarai, dabar tai tavo puota- Karfaitas atsistojo ir nurūko į rūmų viršų.