Poetas ieško meilės „Greituose pasimatymuose“


Keturios minutės – per daug tylai.
Per mažai – tikram klausymui.

Jis sako: „Rašau eiles.“
Jos klausia: „Apie ką?“
Jis bando paaiškinti,
bet ji jau žiūri į laikrodį.

Po penkto karto jis išmoksta sakyti:
„Dirbu su tekstais.“
Tai skamba kaip darbas,
ne diagnozė.

Tik viena moteris susidomi:
„Tu poetas?“ – klausia.
Jis nusišypso.
Ji tęsia:
„Mano buvęs irgi buvo.“

Jis užsirašo šitą eilutę.
Kad bent vienas pasimatymas
būtų ne veltui.





Poetas sutinka ją iš septinto karto


Ji atsisėda nerūpestingai,
pirmoji ištaria:
„Nesakyk, kad rašai eiles.“
Jis tyliai linkteli.
„Aišku...“ – ji šypteli. –
„Aš irgi kadaise bandžiau –
daugiausia skyrybas ir nerimą.“

Poetas nusijuokia – pirmąkart nuoširdžiai.
Ji klausia:
„Tai kiek meilės tavo tekstuose –
tikros, o ne metaforinės?“
Jis atsako:
„Lygiai tiek, kad būtų skaudu,
bet dar įmanoma ištverti.“

Laikrodis signalizuoja pabaigą,
bet jie dar kelias sekundes žiūri vienas į kitą –
lyg ieškotų paslėpto refreno.

Kitą dieną
jis parašo trumpiausią savo eilėraštį:

„Septintoji – gal.“





Poetas kviečia ją į pasimatymą be laikmačio


„Be laikmačio?“ – klausia ji,
žiūrėdama į jo žinutę.
„Be klausimų apie hobius?“
„Be. Tik kavos. Ar arbatos. Ar tylos.“

Jie sėdi parke,
ant suoliuko,
kuris daugiau matė balandžių nei meilės.
Jis atidžiai klauso,
kaip ji pasakoja apie darbą,
apie batus, kuriuos skauda,
apie vaikystę, kurioje tilpo
per daug suaugusiųjų.

„O tu?“ – klausia ji.
„Aš dažniausiai rašau apie tai,
ką tylėjau,“ – sako jis.
„O šita mūsų tyla... graži.
Gal kada nors ją irgi parašysiu.“

Ji nusišypso.
Pirmąkart ne iš mandagumo,
o tarsi supratusi,
kad kai kurie pasimatymai
pasilieka – net ir nutylėti.





Poetas grįžta į tą patį suoliuką


Po kelių savaičių
jis vėl ateina į parką.
Tas pats suoliukas.
Tos pačios balandžių poros,
kurios nemato skirtumo
tarp meilės pradžios ir pabaigos.

Ji nebeatėjo.
Tik parašė:
„Tu buvai ramus. Gal per ramus. Aš vis dar ieškau vietos, kur neskamba tyliai.“

Poetas neskaito tarp eilučių –
leidžia joms būti.
Tyloms irgi.

Jis išsitraukia užrašų knygelę.
Parašo vieną eilutę:
„Kai kurie pasimatymai baigiasi taip tyliai,
kad net parkas to nepastebi.“

Ir eina.
Be nuoskaudos.
Tik su nauja tyla,
jo viduje –
jau nebe apie ją.